Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Mes susipažinome apie 1950 m., kai a. a. Justinas Marcinkevičius įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, o aš, tik ką baigęs tas studijas, buvau paliktas Universitete dėstyti. Jis už mane buvo 5 metais jaunesnis. Skaičiau lietuvių dialektologijos, istorinės gramatikos ir kitas kalbines disciplinas. Savo studentus gerai pažinojau.

Studijos universitete tada nė iš tolo nepriminė dabartinių. Svarbiausias studentų rengimo tikslas buvo jų komunistinis auklėjimas ir ištikimybės komunizmui ugdymas. Visa kita, taigi ir mokslas – antraeiliai dalykai. Dėl to visagaliai partorgai ir komsorgai siautėjo be perstojo. Atviruose partijos ir komjaunimo susirinkimuose būdavo koneveikiami dori, mokslo siekiantys dėstytojai ir studentai vien dėl to, kad jų pažiūros neatitiko bolševikų „tikėjimo“. Demagogija liejosi per kraštus. Reikėjo „tikėti“ prievarta diegiamomis, svetimųjų ideologų primestomis dogmomis, tariamais socializmo dėsningumais, iškreiptu pažangos supratimu. Skelbiami lozungai ir gyvenimo realybė skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Abejoti bolševizmo „tiesomis“, juo labiau viešai reikšti savo abejonę, buvo nevalia, privalėjai „tikėti“. Jaunimo idėjinis nuodijimas neturėjo ribų.

J. Marcinkevičius negalėjo nežinoti apie neseniai iš Universiteto išguitus žymiuosius Fakulteto mokslininkus profesorių Igną Jonyną, Leoną Karsaviną, Vosylių Sezemaną ir kitus. Nuolat buvo „linksniuojamos“ Broniaus Dundulio ir kitų dorų mokslininkų humanitarų pavardės. Ir ne vien jų, be to, ne tik Universitete. Kazys Preikšas, Juozas Žiugžda ir kiti bolševizmo tarnai be paliovos plūdo tariamuosius „sovietinio mokslo ir meno niekintojus“, „apolitiškumo skleidėjus“, „keliaklupsčiautojus prieš Vakarus“ ir t. t. Siautėjo smurtas, areštai ir trėmimai, kurie Universiteto neaplenkdavo.

Lituanistams skaudu buvo matyti, kaip lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo, kaip ji diskriminuojama ir tampa (Lietuvoje!) antraeile kalba po rusų kalbos, kuri visaip proteguota ir kelta „į padanges“. Juk naikinamas lituanistų būsimasis darbo įrankis. Negalima buvo nematyti Vilnijos lietuvių paspartinto lenkinimo ir rusinimo, gyvenant čia pat, Vilniuje.

Po karo ilgą laiką nebuvo jokio lituanistinio, bent jau kalbinio, mokslinio darbo. Spaudoje pasirodydavo tik vienas kitas diletantiškas straipsnelis. Tačiau bolševikinė propaganda šaukte šaukdavo apie dar negirdėtą sovietinės lituanistikos mokslo suklestėjimą. Klestėjimas be mokslo darbų! Visišką nesirūpinimą lituanistikos mokslu rodo docento Jono Kruopo ir vyr. dėstytojo Juozo Senkaus pašalinimas iš Universiteto man bebaigiant studijas – vienintelių dviejų Lietuvių kalbos katedros darbuotojų, pajėgiančių skaityti teorines disciplinas. Tai buvo beveik mirtinas smūgis mūsų katedrai, suduotas daugiausia partorgo Stasio Lazutkos pastangomis. J. Marcinkevičiui visa tai turėjo būti gerai žinoma, nes jis gyveno kartu su vidurinės mokyklos laikų bendramoksliu, artimiausiu savo bičiuliu Jonu Kazlausku, tada taip pat studijavusiu lituanistiką ir pasirinkusiu lietuvių kalbos (Marcinkevičius – lietuvių literatūros) studijas, vėliau tapusiu žymiu kalbininku, tačiau žuvusiu paslaptingomis aplinkybėmis greičiausiai ne be KGB įsikišimo. Pats Justinas vienodai rimtai studijavo tiek literatūrines, tiek ir kalbines disciplinas. Tuo ne kartą teko įsitikinti.

Lituanistų literatų padėtis Universitete tada buvo daug sunkesnė negu kalbininkų. Juk literatūra – ideologinė disciplina. Ji privalėjo būti bolševikinė. Dėl to kandidatais į būsimuosius literatūros mokslininkus būdavo parenkami tik, bolševikų akimis žiūrint, „krištolinio tyrumo“ žmonės. Bet kokią abejonę keliantis lituanistas būdavo nukreipiamas į Lietuvių kalbos katedros aspirantūrą (dab. doktorantūrą), kur „viskas tinka“. Toks partinis „išmintingas“ vadovavimas (мудрое руководство) privedė prie to, kad galop kurį laiką Lietuvių kalbos katedra turėjo net 5 filologijos mokslų daktarus (dab. habilituotus daktarus), o partijos „globojama“ Lietuvių literatūros katedra – dar nė vieno. Justinas visa tai matė. Jo akyse buvo persekiojami žymieji literatūros specialistai nebolševikai, šantažuojamas net garsusis profesorius ir kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas. Vėliau iš Universiteto buvo išguitos puikios specialistės Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė ir kitos.

Justinas jautė savo, kaip poeto, pašaukimą, glūdinčias savyje didžiules poetines galias. Bet puikiai suprato, kad visa tai nueis niekais, jeigu partija panorės. Tai rodė ne vieno gabaus, bet „pūtusio prieš vėją“, poeto tragiškas likimas. Apskritai bet kokią karjerą sovietmečiu galima buvo pasiekti tik esant partijos nariu. Kitokie keliai buvo uždaryti. Visi Justino kurso gabieji literatai (o tai buvo neeilinė lituanistų laida) įstojo į partiją: Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis… Teko tuo keliu pasukti ir Justinui. Sovietų okupacijos laikais Lietuvoje kūrė literatūrą vien bolševikiniai, tiksliau kalbant, subolševikinti rašytojai. Kitokių beveik nebuvo.

Tačiau partija uždėdavo antspaudą visam žmogaus gyvenimui. ji ir jos vėlesnės transformacijos (LDDP, LSDP…) tokį asmenį neišvengiamai toliau valdydavo, įtakodavo jo poelgį, norėjo jis pats to ar nenorėjo.

Prisimenu Fakulteto koridoriuose per pertraukas girdėtus ginčus tarp Justino ir Tomo Venclovos – abu kurį laiką studijavo kartu. Tomas kritikuodavo sovietinę valdžią, o Justinui likdavo tik ją ginti. Juk už Tomo pečių stovėjo galingas jo tėvas ir Tomas galėjo sau daug ką leisti, tuo tarpu Justinas tebuvo paprastas kaimo bernelis, niekieno neglobojamas.

Baigęs Universitetą Justinas kartą mane su žmona Regina pasikvietė pas save į svečius. Matyt, jį imponavau nepataikaudamas bolševikams. Tada pokalbyje pajutau jo, kaip asmenybės, tragišką dvilypumą. Jame varžėsi partinis su lietuvio patrioto – du nesuderinami – pradai. Tuokart Justinas padovanojo mano dukteriai Laimutei neseniai pasirodžiusią savo knygelę su gražiu įrašu. Deja, tos knygelės neišsaugojau, turbūt vaikai „suskaitė“. Nebeatsimenu nė jos pavadinimo ir ką Justinas joje įrašė.

Po to mudviejų kontaktai nutrūko ilgam, net keliems dešimtmečiams. Visą tą laiką domėjausi Justino kūryba. Perskaitydavau kiekvieną pasirodžiusią naują knygą, ypač dramas ir poemas. Jose asmenybės dvilypumas, jos sudvejinimas, ne tik neišnyko, bet, ko gero, padidėjo.

Partinės linijos laikymasis lėmė, kad J. Marcinkevičiaus kūryba, ypač ankstyvoji, atitiko vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimus: pakilų kalbėjimą apie kolektyvizaciją, Bažnyčios nepagrįstą kaltinimą žmonių pasyvumo ugdymu ir t. t. Pagaliau – jo eilės apie Leniną!

Kita vertus, pasirenkama anuomet labai „slidi“ Lietuvos istorijos tematika, kurioje atsispindi senosios mūsų valstybės didybė. Tai – kūriniai „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Donelaitis“, „Katedra“. Verčiami į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus lietuviškieji kūriniai: „Gražina“, „Vėlinės“, „Ponas Tadas“ (su V. Mykolaičiu-Putinu). Lietuviškąjį pradą rodo ir tokios eilutės:

Ačiū, kad gyvas likai,

Dvaruos apspjaudytas žodi.

Prasidėjus Michailo Gorbačiovo reformoms lietuviškas patriotinis Justino asmenybės pradas greit užgožė partinį. Justinas tuoj pat įsijungė į Sąjūdį, tapo vienu iš aktyviausių jo veikėjų. Gėrėjausi ugningomis Justino kalbomis šimtatūkstantiniuose atgimstančios Lietuvos mitinguose. Jis pasirašė ne vieną kreipimąsi spaudoje dėl apverktinos Vilnijos lietuvių padėties.

Mudviejų kontaktai po ilgos, net kelių dešimtmečių, pertraukos vėl atsinaujino 1990 m., kuomet jau laisvoje Lietuvoje „kažkieno valia“ Justinas tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu (akademiku), nors prieš tai nebuvo išrinktas nariu korespondentu, kaip tada buvo įprasta. Abu priklausėme tam pačiam Socialinių ir humanitarinių mokslų skyriui. Tačiau čia jis jautėsi nejaukiai, lyg svetimkūnis. Juk buvo ne mokslo, bet meno žmogus – literatas kūrėjas. Posėdžiuose sėdėdavo tylus. Į diskusijas nesileisdavo. Prieš balsavimą kartais pašnabždomis pasikonsultuodavo su tais klausimais išmanančiais mokslininkais. Yra kėlęs mintį, kad Lietuvos mokslų akademiją reikėtų pertvarkyti į Mokslo ir meno akademiją, kurioje, žinoma, jis jaustųsi tvirčiau.

Į Justiną Marcinkevičių žiūriu kaip į genialų kūrėją, patekusį į viską traiškančias bolševizmo girnas. Jis atspindi savo kartos literatų ir literatūros mokslininkų tragizmą, jų pažiūrų prievartinę kaitą.

Nuotraukoje: a. a. J. Marcinkevičius

Voruta. – 2012, saus. 7, nr. 1 (739), p. 1, 10.