Jolanta STASYTĖ-BERNIŪNIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo Trimitas pirmasis numeris buvo išleistas 1920 m. birželio 1 d. Kaune. Leidinys ėjo iki 1940 metų, buvo atkurtas 1990 metais. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje saugomi visi 1920–1940 m. išėję žurnalo komplektai.

                      Šaulių sąjunga susikūrė iš būtinybės ginti trapią Lietuvos nepriklausomybę. 1919 m. birželio 21 d. bermontininkai Šiauliuose nužudė ir sužeidė keliolika Lietuvos kareivių ir civilių. Šie įvykiai paskatino Užsienio reikalų ministerijos Spaudos biuro viršininką Matą Šalčių su bendraminčiais kurti ginkluotos savigynos organizaciją, kreiptis į Vyriausybę, kad valdininkai ir tarnautojai gautų ginklų ir būtų išmokyti jais naudotis. 1919 m. birželio 27 d. įvyko susirinkimas, kurio metu buvo įkurta Šaulių sąjunga, pirmininku išrinktas V. Putvinskis-Pūtvis. Lietuvos šaulių sąjunga iš pradžių buvo Lietuvos sporto sąjungos padalinys, o rugsėjo 15 dieną, patvirtinus įstatus, tapo savanoriška karine nepolitine organizacija, kurios tikslas – ugdyti piliečių kovingumą, patriotizmą, drąsą, plėsti kultūrinį akiratį, kovoti su išorės ir vidaus Lietuvos nepriklausomybės priešais.

                      Šaulių sąjungos Centro valdyba, suvokdama organizacijos leidinio poreikį, nusprendė steigti žurnalą Trimitas. Pirmuoju jo redaktoriumi buvo paskirtas M. Šalčius. Iki 1935 m. leidinyje buvo įprasta nurodyti vien atsakomąjį redaktorių, todėl pirmajame numeryje buvo paskelbta tik Miko Mikelkevičiaus pavardė.

                      Pirmasis Trimito numeris, paantraštėje pristatytas kaip mėnesinis žurnalas, išėjo 40-ies puslapių. Žinutėje „Nuo Centro valdybos“ atskleista, kodėl pradėtas leisti Trimitas: trūkę leidinio, padedančio siekti organizacijos tikslų ir auklėjančio visuomenę demokratine dvasia, „neperkošta per partinį koštuvą“. Vedamajame „Trimitą išleidžiant“ poetiškai paaiškinta, kodėl naujajam leidiniui buvo pasirinktas muzikos instrumento pavadinimas: „kitados garsiai skambėjo mūsų bočių didžiavyrių trimitai. Jų galingą aidą pabaltmarės giriose išgirdę, drebėjo tolimi kaimynai. Bet mūsų sentėvių trimitai ne vergiją garsino. Jie buvo baisūs tik grobuonims – plėšikams“, paskui skambėję tik piemenėlių trimitai, vėliau sugaudę atgimusios tautos trimitai. Nemaža vietos numeryje skirta Lietuvos šaulių veiklos uždavinių ir būdų jiems įgyvendinti aprašymui. Be to, pirmajame Trimito numeryje buvo išspausdinta ir grožinės prozos: Antano Vienuolio „Atleisk jiems, Viešpatie“ ir Vlado Putvinskio „Trys broliai“. Juozas Eretas aptarė karinį auklėjimą Šveicarijoje bei pateikė pasaulio politikos apžvalgą. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Pulti ar gintis“ ragino „pamėgti ginklą priešui nuvaryti, bet ne žmogžudžiauti ar maištams kelti.“ „Oficialinėje dalyje“ skelbiami Šaulių sąjungos dokumentai: įstatų projektas, Centro valdybos aplinkraštis, Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko padėka šauliams, aprašomas pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Numerio pabaiga skirta įvairių lietuviškų periodinių leidinių reklaminiams skelbimams.

                      Pasak Jono Matuso, pirmasis Trimito numeris dėl tokios temų įvairovės išėjęs „gana margas, bet drauge ir gyvas“. Juozas Tumas-Vaižgantas po dešimtmečio ypač kritiškai vertino Trimito debiutą: numeris nenusisekęs, medžiagos paruošimas ir spausdinimas užtrukę neapsakomai ilgai, leidinys tarsi trilypis turinio prasme, nepatogaus pailgo formato…

                      Kitas Trimito numeris išėjo tik 1920 m. rugpjūčio 3 d., kadangi Šaulių sąjungos Centro valdyba M. Šalčiaus suredaguoto numerio neleido spausdinti dėl tam tikrų trūkumų. Buvo nutarta, kad ateityje kiekvieną numerį turės tvirtinti redakcinė komisija: M. Šalčius, Juozas Papečkys, Antanas Vienuolis-Žukauskas, V. Putvinskis-Pūtvis, Kazimieras Ralys. Po tokio nutarimo M. Šalčius norėjo atsistatydinti, du mėnesius Trimitas nebuvo spausdinamas. Šaulių sąjungos Centro valdybai pakvietus J. Tumą-Vaižgantą tapti Trimito redaktoriumi, buvo išleistas antras numeris. Žurnalas ėmė eiti kas savaitę. Juozas Tumas-Vaižgantas redagavo leidinį iki 1920 m. trylikto numerio.

                      Vėliau Trimitui ilgiau ar trumpiau vadovavo (ėjo redaktoriaus, atsakomojo redaktoriaus arba redaktoriaus pavaduotojo pareigas): Antanas Busilas, Adolfas Klimas, Juozas Pronskus, Antanas Bružas, Benediktas Štaras, Kazys Petras Obolėnas-Obuolevičius, Jonas Kalnėnas, Juozas Purickis, Mikas Mikelkevičius, Liudas Vailionis, Teodoras Daukantas, Rapolas Skipitis, Matas Šalčius, Vladas Putvinskis-Pūtvis, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Antanas Gravrogkas, Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Daudzvardas-Daugvardis, Vladas Andriukaitis, Juozas Žukauskas, Balys Vosylius, Petras Ruseckas, Juozas Žemgulys.

                      Leidinio redakcijos administratorėmis dirbo Ona Pūtvytė, Magdalena Brazytė, Antanina Kalpokaitė. Nuo 1922 m. iki Lietuvos okupacijos administratoriaus pareigas ėjo Stepas Lipnius-Lipnickas. Jam talkino Feliksas Niaura, Kazys Trumpa, Petras Impulevičius.

                      Žurnalo dizainą kūrė žymūs to meto Lietuvos menininkai: Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Juozas Burba, Jonas Buračas, Antanas Kairys, Kazys Šimonis, Edvardas Krasauskas, Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė, Aleksandras Šepetys ir kiti. Patrauklumo leidiniui suteikdavo ir Petro Babicko, Mejerio Smečekausko, Juozo Bačkaičio ir kitų nuotraukos.

                      Pirmąjį Trimito numerį spausdino M. Sokolovskio spaustuvė, vėlesnius numerius – Valstybės, K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno, „Šviesos“, M. Jolko, „Raidės“, „Vilniaus“, „Meno“, Zavišos ir Steponavičiaus, V. Atkočiūno spaustuvės.

                      Pradėjęs eiti Trimitas buvo leidžiamas 4000 egzempliorių tiražu (iš jų 1500 egzempliorių 1920 m. dėl reklamos buvo išdalyti nemokamai), 1921–1926 m. išeidavo apie 5000–6000, 1927 m. tiražas vėl sumažėjo iki 4000, vėliau kasmet didėjo ir 1940 m. siekė 32 000 egzempliorių.

                      Per 21 žurnalo gyvavimo metus, buvo išleisti 1006 numeriai, kai kurie iš jų – dvigubi. Pasak Andriaus Randamonio-Rondomanskio, leidinys buvo ne vien Šaulių sąjungos ar jos vadovų nuomonės reiškėjas, bet ir visos skaitančiosios visuomenės auklėtojas ir švietėjas. Žurnalas rašė apie karinius dalykus, skatino tautinę vienybę, nepriklausomai nuo politinių ar religinių įsitikinimų, propagavo tautinę kultūrą: liaudies dainas, tautodailę, ragino išvaduoti Vilnių, atgauti Baltijos pajūrį. Leidinys ugdė skaitytojų dvasinį „šauliškumą“: kovingumą, patriotizmą, drąsą, idealizmą. Buvo skelbiama karinio turinio grožinės literatūros kūrinių, patriotinių eilėraščių. Žurnalas dėl temų įvairovės buvo patrauklus ne tik šauliams, bet ir visuomenei, todėl Trimito skaitytojų buvo gerokai daugiau negu šaulių.

                      Ilgainiui susiformavo nuolatinė leidinio struktūra, o žurnalo turinį kasmet papildydavo vis naujos temos, daugėjo iliustracijų. Numerius pradėdavo vedamasis, paskui ėjo kultūriniai ir agitaciniai straipsniai, žinios apie užsienio lietuvius, šaulių gyvenimo, karo ir politikos naujienos, provincijos šaulių žinutės, organizacijos vadovybės dokumentų publikacijos. 1921 m. radosi naujų skyrių: „Mūsų menas“, „Liuoslaikiui“, „Retenybių kronika“, „Įvairenybės“, „Recenzijos“, „Žinios iš okupuoto krašto“, „Mūsų sportas“, „Klausimai ir atsakymai“. 1922 m. Trimitas praturtėjo skiltimi „Jėga ir grožis“, tvarkoma Karolio Dineikos. Nuo 1925 m. žurnalo puslapiuose atsirado teatro apžvalgų. 1926-aisiais imta skelbti radijo programą, mokslo naujienų apžvalgas skyriuje „Technika ir chemija“. 1929 m. pradėta publikuoti Jono Martinaičio komiksus su humoristiniais eilėraščiais. 1931 m. žurnalą papildė „Šaulių moterų reikalai“. Nuo 1932 m. atsirado skiltys „Savanoriai kūrėjai“, „Okupuotoji Lietuva“ ir „Klaipėda“. 1933 m. žurnalą papildė skiltys „Mūsų ūkininkams“ ir „Skaitytojų mintys“. Palaipsniui Trimitas išaugo į vieną didžiausių ir skaitomiausių žurnalų Lietuvoje.

                      Pasak J. Matuso, leidinyje savo straipsnius ir kūrinius publikavo 213 autorių, pasirašiusių pavardėmis arba žinomais slapyvardžiais, o antra tiek – nepasirašiusių. Žurnalui rašė talentingiausi ir žymiausi Lietuvos rašytojai, poetai, žurnalistai, taip pat įvairių pažiūrų visuomenės veikėjai: Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tysliava, Mečislovas Reinys, Jonas Šliūpas, Antanas Smetona, Stasys Raštikis, Petras Vaičiūnas, Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti.

                      Okupavus sovietams, Šaulių sąjunga buvo likviduota, jos nariai persekiojami. Paskutinis Trimito numeris (nr. 28) išėjo 1940 m. liepos 11 dieną. 1943–1944 m. pogrindyje veikusi Šaulių sąjunga Vilniuje išleido keturis laikraščio Lietuvos laisvės trimitas numerius. Šaulių leidinio tradicija buvo atgimusi ir išeivijoje: 1956–1991 m. emigrantų leidžiamas žurnalas Karys turėjo įdėtinį nenumeruojamą Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje priedą Tremties trimitas, 1991 m. pervadintą Išeivijos trimitu. 1958–1973 m. žurnalas Karys taip pat turėjo priedą Šaulė tremtyje. Atgavus nepriklausomybę, Trimitas buvo atkurtas: 1990–1991 m. ėjo kaip laikraštis, nuo 1992 m. – žurnalas, nuo 2001 m. kovo tapo prieinamas internetu.

Literatūra

1. Surblys, Alvydas. Lietuvos šaulių sąjungos leidinių retrospektyva 1919–1940 m. Išteklius internete: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/temines-leidiniu-parodos/item/169-lietuvos-sauliu-sajungos-leidiniu-retrospektyva-1919-1940-m [žiūrėta 2020-03-24].
2. Mingėla, Vladas. Trimito penkiasdešimtmečio pėdsakais pasekus. Išteklius internete: http://partizanai.org/karys-1970m-3-4/5970-trimito-penkiasdesimtmecio-pedsakais-pasekus [žiūrėta 2020-03-24].
3. Randamonis-Rondomanskis, Andrius. 20 metų idėjų kovos bare. Trimitas, 1940, nr. 20, p. 471–473.
4. Matusas, Jonas. Trimito istoriniai bruožai. Trimitas, 1940, nr. 20, p. 473–482.
5. Tumas-Vaižgantas, Juozas. Trimito pradžioje. Trimitas, 1930, nr. 27(500), p. 536–538.
6. Ruzgas, Albertas. Rezistentų pogrindiniai leidiniai: okupacijų metai, 1940–1989: leidinių sąvadas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genozido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, 248 p. ISBN 978-609-8037-02-9.
7. Šaulių sąjunga. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 375–383.