Antanas LESYS, Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ,Vilnius

2013 m. gegužės 18 d. (šeštadienį) 12 val. Aukštadvario regioniniame parke įvyko prof. Stasio Biziulevičiaus knygos „Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935 – 1939 metais“ pristatymas. Apie šį leidinį šio sraipsnio autoriai jau rašė laikraštyje „Trakų žemė“ (2013 m. gegužės 17 d., nr. 20).

Renginyje svečiavosi S. Biziulevičiaus duktė Živilė Jolanta Biziulevičiūtė su dukra, profesoriaus vaikaitis Andrius Biziulevičius (leidyklos „Versmė“ projektų vadovas) su žmona Dalia, laikraščio „Lietuvos Aidas“ žurnalistė Lidija Veličkaitė, Lietuvos nacionalinio istorijos laikraščio „Voruta“ redaktorius ir žurnalistas Antanas Lesys, monografijos „Aukštadvaris“ redaktorė Ona Gaidamavičiūtė, Maltos ordino organizacijos Aukštadvario parapijos skyriaus vad. Irena Beržinskienė, Trakų kultūros rūmų Aukštadvario filialo renginių organizatorė Teresė Mikutavičienė, Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė, Dzūkijos nacionalinio parko istorikė Virginija Pugačiauskienė, Varėnos miškų urėdijos Marcinkonių girininkijos miškininkas Liudas Pugačiauskas, tautodailininkas Vilmantas Ladyga, Aukštadvario apylinkės tautosakos žinovės Sofija Suchockienė bei Laima Monginaitė, Aukštadvario Senjorų klubo atstovės ir kt.

Renginį vedė Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė, žolininkė Rita Balsevičiūtė.

A. Biziulevičius susirinkusius supažindino su prof. S. Biziulevičiaus pristatytos knygos rankraščiu.

Apie savo tėvą ir save pasakojo S. Biziulevičiaus dukra Živilė Jolanta, gimusi 1954 m. rugsėjo 20 dieną Vilniuje. Tuo metu jos tėvas, jaunas mokslininkas, buvo apgynęs medicinos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją, o motina dirbo odontologe. Kadangi abu tėvai dirbo, iš pradžių dukters priežiūra atiteko močiutei Valakampiuose, vėliau – kartu gyvenančiai namų ūkio padėjėjai p. Marijai – lenkų vienuolei. Tad vos prakutusi mergaitė laisvai kalbėjo lietuvių ir lenkų kalbomis. Iki 1956 m. šeimos ramybę drumstė naktiniai NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) darbuotojų vizitai, nes žinota, jog savavališkai pasišalinęs iš tremties motinos tėvas Mykolas Liubauskas naktimis lankosi savo dukters namuose.

Šešto dešimtmečio pabaigoje p. Marijai išvykus į Balstogės Šv. Vincento gailestingųjų seserų vienuolyną Lenkijoje, dukterį prižiūrėjo darbais apkrauti tėvai. Nenuostabu, jog dėl tėvo kūrybinės veiklos, Živilei Jolantai ne kartą teko snūstelti Lietuvos mokslų akademijos ar Medicinos bibliotekų pastalėse.

Živilę Jolantą glaudūs ryšiai siejo su penkeriais metais vyresniu broliu Gediminu Arvydu: abu buvo vaikiškų žygdarbių bendrai, vienas kito gynėjai. Jie daug laiko praleisdavo pas senelį Kiprą Biziulevičių Alešiškių kaime (Trakų r.). Vaikams nedaug tekdavo pagalbinių ūkio darbų, tad užtekdavo laiko ir svetimas karves su vietos draugais paganyti, šaltiniuotoje Verknės upėje pasimaudyti, grybų takus miškuose aplankyti. Miesto vaikai anksti pajuto ir pamilo Aukštadvario apylinkių natūralios gamtos grožį, o pasididžiavimą šiuo kraštu stiprino senelio ir tėvo sekamos kasdieninės sakmės.

Gediminas Arvydas Biziulevičius (1949–2008 m.) buvo Lietuvos biotechnologas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.

1961 m. Živilė Jolanta pradėjo lankyti Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, kurioje anglu kalba buvo dėstoma nuo pirmos klasės, o vyresnėse klasėse kai kurie mokslo dalykai, tarp jų anglų ir amerikiečių literatūra. Mokslas sekėsi neblogai, domėjosi istorija ir biologija. Pasak jos, „tikrosios Lietuvos istorijos ir istorijos aplamai mes su broliu negalėjome nežinoti; visų pirma, namuose buvo daugybė knygų – imk ir skaityk; antra, vaikščiojant Vilniaus miestu ar keliaujant šalyje ir svetur, tėvas mums, vaikams, primindavo ir pasakodavo tuo metu neviešinamus Lietuvos ir kitų šalių istorijos įvykius. Biologijos ir medicinos mokslo leidinių, savaime suprantama, tėvo bibliotekoje buvo apsčiai. Todėl bepigu buvo pasiruošti respublikinėms biologijos olimpiadoms.“

Paauglystėje Živilė Jolanta tapo hipe. Tai kėlė nerimą tėvams. Situacija dar pablogėjo, kai mokydamasi devintoje klasėje (1969 m.) kartu su klasės draugais iškėlė laisvos Lietuvos vėliavą. Po ilgų saugumo darbuotojų kamantinėjimų ir grasinimų, įgijo „be perspėjimo šalinamos iš mokyklos“ statusą.

Renginio svečius linksmino Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinio ansamblio „Leda“ (vad. R. Balsevičiūtė) artistai: Liubov Vitašneva, Ieva Paškevičiūtė, vaikų darželio „Gandriukas“ auklėtiniai – Nerijus Ignatavičius, Reda ir Rusnė Palionytės. Jie su Ryta atliko iš vietinių žmonių užrašytas ir išmoktas senovines lietuvių liaudies dainas, pasakojo jų užrašytas legendas bei nutikimus.

Trakų viešiosios bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė paruošė knygų parodėlę apie vaistingus augalus. Ji aktyviai ir kūrybingai bendradarbiauja su regioninio parko direkcija, dažnai talkina R. Balsevičiūtei, yra etnografinio ansamblio narė.

Renginio metu V. Ladyga organizavo savo dailės parodą „Prieverpstės“. Prieverpstė pasirodė kartu su verpimo rateliu. Tai medinė ratelio dalis, skirta verpiamam kuodeliui pritvirtinti. Jis buvo pririšamas virvele arba prismeigiamas mediniu, rečiau metaliniu smeigtuku. Prieverpstę droždavo iš beržo, liepos arba drebulės bei išpuošdavo ornamentu, kuris kaip mąstymo formos išraiška buvo neatsiejamas nuo pasaulėžiūros, t. y. mitologijos, religijos.

Aukštadvario seniūnė J. Dzencevičienė A. Biziulevičiui, O. Gaidamavičiūtei ir A. ir J. Lesiams įteikė knygą „Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija 1913 – 2013“ (Vilnius, 2013 m.).

Istorikas A. Lesys susirinkusiems padeklamavo savos kūrybos eilėraštį „Dabartis“.

Raiteliai Skirmantė Naglytė ir Gintaras Kaltenis papasakojo apie dešimties Lietuvos raitelių būrį, kuris 2010-ųjų rudenį per 38 dienas buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija – per Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą – nujojo beveik 2000 kilometrų. Po 600 metų buvo ryžtasi pakartoti legendinį Vytauto Didžiojo kelią nuo senosios Lietuvos sostinės Trakų iki Juodosios jūros ir taip Europoje aktualizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, kultūros paveldą, skatinti jo išsaugojimą.

Šiandien Lietuvos Respublika tesudaro apie 7 procentus buvusios LDK teritorijos, maždaug 44 proc. priklauso Ukrainai (tai daugiau kaip pusė visos dabartinės Ukrainos), 22 proc. – Baltarusijai (visa dabartinė Baltarusija), 25 proc. – Rusijai ir 2 proc. – Lenkijai.

Legenda patvirtinta! Žemaitukų žirgai godžiai gėrė juodosios jūros vandenį.

Kiekvienam etnografinio ansamblio „Leda“ nariui raiteliai dovanojo Egidijos Narmontienės knygelę „Alšis. Mano istorija“ (Šiauliai, 2012 m.), o A. Biziulevsčius savo senelio naujas knygas. Knygos pristatyme dalyvavo ir prof. S. Biziulevičiaus provaikaitis Emilis (A. Biziulevičiaus sūnus), kuris jau neblogai skaito ir rašo, nors jam dar tik 3 metukai.

Šventinio rytmečio metu dalyviai buvo vaišinami kava, arbata bei saldumynais.

A. Lesio nuotr.

Nuotraukose:

1. Prof. S. Biziulevičiaus vaikaitis Andrius Biziulevičius supažindina knygos pristatymo dalyvius su šio leidinio senelio rankraščiu

2. Prof. S. Biziulevičiaus duktė Živilė Jolanta Biziulevičiūtė

3. Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinio ansamblio „Leda“ nariai (iš kairės: vad. Rita Balsevičiūtė, Nerijus Ignatavičius, Ieva Paškevičiūtė, Reda ir Rusnė Palionytės bei Liubov Vitašneva)

4. Laikraščio „Lietuvos Aidas“ žurnalistė Lidija Veličkaitė tarp paveikslų, kuriuose atvaizduotos prieverpstės

5. Ryta Balsevičiūtė tarp raitelių Skirmantės Naglytės ir Gintaro Kaltenio

6. Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė

7. Prof. S. Biziulevičiaus provaikaitis Emilis Biziulevičius užaugęs nori būti panašus į savo prosenelį

8. Aukštadvario žolininkė Jadvyga Sereikienė

9. 2001 m., Alešiškių kaimas. Prof. Stasys Biziulevičius su su vaikaičiu Andriumi (A. Biziulevičiaus archyvo nuotr.)

10. Tautodailininkas Vilmantas Ladyga (A. Biziulevičiaus archyvo nuotr.)