Aukštaitijos atmintinų metų atidarymą paskelbė Biržų „Saulės“ gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala“ ragų pūtėjai. Algio Jakšto nuotr.

Daiva Červokienė, Švenčionys, www.voruta.lt

Vasario 24 d. Švenčionių miesto kultūros centre įvyko Aukštaitijos atmintinų metų atidarymo iškilmės, kurias pradėjo Biržų „Saulės“ gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala“ ragų pūtėjų grupė, o Švenčionių miesto kultūros centro dainų ir šokių ansamblio „Aukštaitija“ šokėjų grupės pasirodymas priminė ir aukštaičių praeities kovas, ir iš kartos į kartą perduodamą meilės jausmą.

Metų ženkle – juosta virstanti žirgu

Dar vasario mėnesio pradžioje Etninės kultūros globos tarybos laikinosios darbo grupės posėdyje patvirtintas Aukštaitijos metų ženklas, sukurtas šio regiono etninės kultūros globos tarybos iniciatyva. Ženklo autorė – grafikos dizainerė ir iliustruotoja Laimutė Varkalaitė.

Kuriant Aukštaitijos ženklą panaudoti dviejų svarbių Aukštaitijos simbolių – žirgo ir pintinės juostos – siluetai. Jie persipina į neišardomą visumą, apjungdami laisvės, veržlumo (tai įkūnija žirgas) ir šeimos bei namų jaukumo (tai simbolizuoja juosta) idėjas. Prasmingos ir ženkle panaudotos spalvos: raudona – gyvenimas, šviesa, energija; tamsesnio tono raudona – gyvybė, branda, vaisiai;  žalia – visa, kas užgimsta, auga, stiebiasi; rusva – žemė maitintoja; pilkai rusva – akmuo, nuo kurio atsispyrus viskas prasideda.

„Žirgo ir juostos dermė mena senuosius baltų mitinius įvaizdžius. Juosta – kosminio ryšio, jungties ir darnos simbolis. Nusidriekusios juostos gijos – vėjyje skriejančio žirgo karčiai ir kartu vaizdus priminimas, kad praamžiai juostos raštai sklinda už pačios juostos ribų kurdami kosminę tvarką ir darną erdvėje aplink juostos ryšėtoją.

Savo ruožtu skriejantis mitinis žirgas šią darną neša visiems kaip dvasios polėkio, veržlaus kūrybiškumo įsikūnijimas“, – sakė Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Jonas Vaiškūnas, neslėpęs, kad diskusijų, kas galėjo būti pavaizduota ženkle, buvo nemažai.

Aukštaitijos ribų ir sąvokų variacijas

Aukštaitijos metai paskelbti pabrėžiant, kad 2023-aisiais sukanka 700 metų nuo pirmojo reikšmingo Aukštaitijos vardo pagarsinimo tarptautinėje erdvėje. 1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu (Livonijos vyskupais, Rygos miestu, Danijos karaliaus vietininku Šiaurės Estijoje bei jo vasalų pasiuntiniais) užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė (lant to Eusteythen unde Sameyten), Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje…“. Šią sutartį patvirtino popiežius, prisakęs visiems jos laikytis.

Aukštaitijos metų atidaryme Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė  pabrėžė  kad Aukštaitijos pavadinimas siejamas su XIII–XV a. laikotarpiu, kai jau susikūrė Lietuvos valstybė. Tuomet aukštaičiais buvo vadinama LDK dalis, priešpastatant ją žemaičiams (pastarųjų vardas paminėtas anksčiau (1219 m.) – Lietuvos valstybės susikūrimo priešaušryje). Aukštaičių žemės (lot. terra Eustoythen) vardas pirmą kartą pagarsintas 1323 m. Lietuvos valdovo Gedimino sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu. Pirmasis aukštaičių paminėjimas dar siejamas su Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašytais 1294–1300 m. įvykiais įvardijant Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičiai (lot. terra Austechia) ir aukštaičius Romainių vietovėje (kairiajame Nevėžio krante Kauno apylinkėse netoli Raudondvario), tačiau P. Dusburgiečio kronika baigta tik 1326 m., o paskelbta 1679 m.. Aukštaičių pavadinimas įvairiomis formomis nurodytas vokiečių kalba XIV–XV a. Kryžiuočių ordino šaltiniuose: Owsteiten (1315–1326); Owehsteten (1327-1329); Ochsteten (1337); Ansteiden (1338); Auchstetter (1348); Austeyten (1354-1356); Austheythen (1373); Austenten ir Awstayten (1413). Beje, 1413 m. vykstant Lietuvos ir Vokiečių ordino ginčui dėl Lietuvai perduodamos Žemaitijos sienos kryžiuočiai teigė, kad tuomet Veliuona dar priklausė aukštaičiams.

Nauji dariniai

Vytautas Didysis 1420 m. laiške Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui rašė: „<…> žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesnė žemė“. Apie žemaičius šiame laiške jis rašė: „Žemaičių žemė, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės, yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė.“ Gali būti, kad Vytautas turėjo omenyje ne geografinio aukščio sąvokas, o skirtingą statusą, nes galima ir ta prasme pateikti lotyniško teksto vertimą: pabrėždamas, kad abi šios žemės priklausė Lietuvai, Vytautas aukštaičių žemę įvardijo „didesnės pagarbos nusipelniusia žeme“ (orig. terra superior respectu), o žemaičių – „interpretuojamą kaip žemesnės svarbos Lietuvos žemę“ (orig. quod in lythwanico terra inferior interpretatur)“, – pasakojo dr. D. Urbanavičienė.

Ilgainiui aukštaičiai prarado savo vardą ir tapo Lietuvos sinonimu: vietoj Vytauto laikais įprastinės dichotomijos Žemaičiai ir Aukštaičiai palaipsniui atsirado dichotomija Žemaičiai ir Lietuva, nes po Vytauto (nuo XV a. trečio dešimtmečio) aukštaičių etnonimas visai išnyko iš vartosenos.  XIV a. įtvirtinus LDK naujus administracinius darinius, išnyko ir senieji lietuvių genties žemių pavadinimai, išskyrus žemaičių. Lietuvių genčiai priklausiusių Nalšios ir Lietuvos žemių pagrindu buvo suformuota Vilniaus kunigaikštystė (vėliau vaivadija), kuri apėmė ir buvusias sėlių, Deltuvos ir Neries žemes. Trakų kunigaikštystei buvo priskirta aukštaičių genties susiformavimo teritorija Nevėžio upės baseine, taip pat rytiniai žiemgaliai (Upytės žemė), dainaviai, dalis sūduvių ir jotvingių. Žemaičių seniūnijai be žemaičių dar buvo priskirti Nemuno vidurupio aukštaičiai, dalis sūduvių ir vakariniai žiemgaliai.

„Senieji baltų genčių vardai buvo prikelti tik XIX a. viduryje – XX a. pirmojoje pusėje, pradėjus formuotis Lietuvos etnografinių regionų sisteminės sampratos pradmenims.  Simono Daukanto darbuose,  1845 m. išleistame „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ tarsi randame aukštaičius, kurie pavadinti naujadaru kalnėnai. Aukštaičių vardą į vartoseną sugrąžino vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris, kuris 1856 m. pirmasis lietuvių kalbą padalijo į dvi tarmes – aukštaičių ir žemaičių, išleidęs Prahoje lietuvių kalbos gramatiką“, – sakė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė.

Jai antrino Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Tomas Baranauskas, detaliau nagrinėjęs Aukštaitijos termino vartojimą ir šios teritorijos ribų kitimą šimtmečių bėgyje, pabrėžęs paradoksą, kad Aukštaitija įsikūrusi Lietuvos vidurio žemumoje.

Apie aukštaitiškos savasties ženklus

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė kalbėjo apie tradicinius aukštaitiškos savasties ženklus. Ji pabrėžė, kad su kolegomis važiuodami į Aukštaitijos atmintinų metų atidarymo renginį beveik 200 kilometrų, matė, kaip keičiasi kraštovaizdis, net pastatų stilistika ir atvažiavę į Švenčionis jautėsi  gana kitokiame krašte.

Tradicinius aukštaitiškos savasties ženklus šio regiono atstovai šiemet aktyviai nagrinės – tam numatyta net atskira konferencija. Tačiau akivaizdu, kad  apie aukštaitiškos savasties ženklus daug byloja ir aukštaičiu tautiniai rūbai, į šalies nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įrašytos Kupiškėnų vestuvės,  Biržų krašto sutartinės ir jų atlikimas, Šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Skudutiškio (Molėtų r) šventvietės lankymas, Kauno  hidroelektrinės užlietų Kauno rajono kaimų dainavimo tradicija, senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą sukant bobas Mindūnų kaime ant Baltųjų Lakajų ežero, Žolinės atlaidų šventimo tradicija Krekenavoje, Jūžintų krašto keptinis alus,  naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte, Muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje, būgnijimas kūlele Rytų Aukštaitijoje.

J. Basanavičiaus premijos laureato pagerbimas

Svarbus Aukštaitijos metų atidarymo  renginio akcentas buvo 2022-ųjų metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato Jono Vaiškūno pagerbimas. Jam  ši premija buvo skirta už išskirtinį indėlį tyrinėjant ir puoselėjant etnoastronomijos žiniją, už įvairiapusį ir patrauklų etninės kultūros aiškinimą, viešinimą.

Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos skyrimo komisijos pirmininkas dr. Vytautas Tumėnas priminė J. Basanavičius žodžius, raginančius pažinti protėvių senovišką gyvenimą, būdą ir tikybą, darbą ir rūpesčius, nes tai pažinę geriau pažinsime juos ir save patys. Jis J. Vaiškūną pristatė kaip etnologą, muziejininką, publicistą, vadybininką, tradicinių kalendorinių švenčių organizatorių ir visuomenininką, savo gyvenimą pašventusį liaudies išminties –  etnožinijos – pažinimui ir puoselėjimui, lietuviškosios astrologijos  ir astronomijos tyrinėjimui, kurio tyrimai įgalina  mus permąstyti būties prasmę dabarties audrose. Fiziko išsilavinimą J. Vaiškūnas sujungė su itin specifine etnoastronomijos ir mitologinės pasaulėžiūros sritimis, paskelbė virš 40 mokslo straipsnių, virš 500 publicistikos kūrinių nacionalinėje ir regioninėje žiniasklaidoje, pakvietė į Lietuvą tarptautinę kultūrinės astronomijos tyrėjų asociaciją čia organizuoti konferenciją.

Dr. V. Tumėnas pabrėžė norįs, kad J. Vaiškūno etnoastronomijos žinios atsirastų internetinėje duomenų bazėje, nes tai yra milžiniškas lobynas.

Vienas po kito kilo kalbėti Seimo kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Robertas Šarknickas, Švenčionių ir Molėtų rajonų savivaldybių ir jų įstaigų atstovai, laureato bendraminčiai ir bendražygiai:  dr. Gunaras Kakaras, dr. Dainius Razauskas, Naglis Šulija, Gintaras Songaila,  Inija Trinkūnienė, Gediminas Žilys ir kiti. Dauguma kalbėjusiųjų pabrėžė J. Vaiškūno įvairiapusiškumą ir aktyvų senosios baltų pasaulėžiūros ir prigimtinės kultūros tyrinėjimą, puoselėtojimą bei populiarinimą, švenčių organizavimą, bendruomenės telkimą ir asmeninį poveikį jiems.

Renginio šventinę nuotaiką kūrė „Romuvos“ vaidila, kanklininkas  G. Žilys, Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ sutartinių atlikėjos, Švenčionėlių miesto kultūros centro sutartinių giedotojų kolektyvas „Lakiūtė“,  Adutiškio cimbolininkai Stasys Rumbutis su dukra Daine.

Apie  nuotaiką, kalbą ir gimtinės šventumą

Atsiimdamas garbingą apdovanojimą Prezidentūroje J. Vaiškūnas kalbėjo apie lietuvių kalbą – mūsų tautinės kultūros pagrindą ir mūsų nepriklausomybės, Lietuvos valstybingumo laidą, kuri gali išlikti tik tiek, kiek išliks pamatinės tautinės vertybės. Ir jeigu lietuvį išrengtum nuogai, atimtum iš jo tautinius drabužius, tautinius raštus, papuošalus, kankles, papročius ir netgi namus bei žemę (visa, ką vadiname etnine kultūra), vis tiek liktų tai, kas jį išlaiko lietuviu – kalba.

 „Būtent gimtąją kalbą J. Basanavičius laikė pačia mūsų tapatybės šerdimi, galinčia padėti susigrąžinti viską, ko netekome ir netgi galią atkurti prarastą valstybę. O šiandien girdžiu, kad valdžioje įsitvirtinę lietuviai skelbia siekį – įteisinti valstybinę  daugiakalbystę, lietuvišką abėcėlę užtvindyti svetimais raštmenimis, panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, išardyti Valstybinę kalbos inspekciją, kad Konstitucijos saugoma valstybinė lietuvių kalba būtų palikta savieigai. Ir to ketina imtis ne koks nors Lietuvą okupavusios Putino statytinis, o patys lietuviai“, – sakė J. Vaiškūnas.

Ir apie gimtinės šventumą

Kalbėdamas Švenčionyse J. Vaiškūnas pabrėžė gimęs Švenčionių r. Papiškių kaime. Prie gojelio giraitėje sruvena iš Švento ežero ištekantis  Šventelės upelis. O Šventame ežere – pusiasalis ir alkas, girioje pūpso slaptingi pilkapiai, laukuose užsilikę seni ąžuolai. Kai išsikėlė gyventi į Švenčionius, kur baigė  vidurinę mokyklą (dabar Zigmo Žemaičio gimnazija), moksleivius traukdavo Perkūno kalnas, Perkūnkalniu vadinamas. Jis stūkso prie užpelkėjusio ežeriuko, greta kurio teka Kunos upelis, kuris jam siejosi su jo pavarde, sąskambis Kuna – Vaiškūnas.  Netoli to Perkūnkalnio  yra ir gyvenvietė Vaiškūnai. Švenčionių miestas įsikūręs Kunos upelio slėnyje. Nors dabar upelis numelioruotas, įkalintas į vamzdžius, senoliai pasakoję, kad Kuna buvo plati ir srauni upė, tokia, kad net Napoleono kareiviai per ją keldamiesi skendo.

„Švenčionių sąsaja su šventumu man nuolat augo. Manau, kad žmogui esminį prigimtinį pagrindą  duoda gimtoji žemė. Esu priaugęs prie tėviškės, nuo jos niekur nebėgu. Gyvenu Kulionyse, Labanoro girios pakraštyje. Už girios – Kretuonos ežeras,  Šventa, Švenčionėliai, Švenčionys, visa tai palaiko mane. Ir šis šventumas plinta nuo Švenčionių per visą Aukštaitijos žemę. Džiaugiuosi, kad nuo jos nenutolau, jei išvažiuoju kur pasižiūrėti, turiu grįžti atgal.  Ir atgulsiu Švenčionių kapinėse, kur ilsisi mano tėvai ir senelis knygnešys Antanas Vaiškūnas. Aukštaitija man – šventa protėvių žemė“, –  sakė Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas J. Vaiškūnas.