Aurelija Arlauskienė. Asmeninė nuotr.

Rokas Simanavičius, Ilona Petrovė, XFM radijas

„Tolerancija“ – tokiu žodžiu Reformacijos žinią šiuolaikiniam žmogui pristato garbingų  premijų laureatė, knygų autorė ir sudarytoja, žurnalistė Aurelija Arlauskienė.

Šiemet jos apdovanojimų sąrašą papildė Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Vytauto Gedgaudo premija už dokumentinės prozos knygą „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“, kurią 2020 metais išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

Kelias į tikėjimą

„Nepaisant, kad Kelmėje yra evangelikų reformatų bažnyčia, į ją atėjau tik prieš dvidešimt metų“, – asmeninio santykio su reformatiškomis idėjomis pradžią prisimena žurnalistė, Vilniaus evangelikų reformatų parapijos narė Aurelija Arlauskienė.

Katalikų šeimoje užaugusi pašnekovė pasakoja, kad dvi jos tetos yra vienuolės. Su šypsena prisimena, kad net žadėjo palikti senelių namą, jei pasirinks pašvęstąjį gyvenimą. Kelias į evangelikų reformatų bažnyčią prasidėjo per vienintelį likusį gyvą Medininkų tragedijos liudininką Tomą Šerną.

„ Jis man padėjo atrasti kelią į evangelikų reformatų bažnyčią“, – sako pašnekovė.

Kai kalbiesi ir klausai, kiti tave girdi

A. Arlauskienė sutinka su Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos garbės pirmininko profesoriaus Sigito Kregždės mintimi, kad tik bendraujant ir šnekantis įmanoma pasiekti geresnių rezultatų.

„Gyvendama Šalčininkų rajone kiekvieną dieną stengiuosi pritaikyti profesoriaus mintį. Būtent pietryčių Lietuvoje  suprantu, kad kai kalbiesi ir klausai, ir kiti tave girdi. Verta prisiminti, jog reformacija būtent nuo disputų ir prasidėjo. Galbūt Dievas mane apdovanojo labai keistu bruožu – jei girdžiu kitą nuomonę, visuomet suklustu ir svarstau, kad aš ne taip galvoju. Nuolat abejoju savimi. Gal kitas žmogus nepastebi, bet tie svarstymai man duoda tokį mažą plyšelį išlįsti iš konfliktinės situacijos ir priimti kitą žmogų“, – sako žurnalistė ir priduria, kad dialogo kultūros bandymų Lietuvoje yra, bet disputai ,,neišsukami“, nes žmonės, kurie galėtų inicijuoti dialogą, palieka šį gyvenimą, o disputus inicijuojantys politikai yra neatsiejami nuo reitingų.

Asmeninis pavyzdys keičia nuomonę

Reformatų žiniasklaidos bendradarbė sako, kad ypač vasaromis Šalčininkų rajone pajunta, kokia svarbi dialogo kultūra ir kaip visuomenėje gajūs neigiami stereotipai apie šį kraštą. Pavyzdžiui, atsiranda manančių, kad čia gyvena antivakseriai arba pripažįstantys rusiškas vakcinas, nemokantys lietuvių kalbos ir pan.

„Kai supratau, kad šis kraštas neteisingai pristatomas, baigiau gidų ir kelionių organizatorių kursus. Stengiuosi, kad žmonės pakeistų savo nuomonę. Ir po pusantros valandos ekskursijos požiūris pasikeičia“, – teigia pašnekovė.

Ne vieną knygą sudariusi moteris įsitikinusi, kad baimių kelia politikai bei melagingos naujienos. Geriausias pavyzdys – už trisdešimties kilometrų nuo Vilniaus esantis Jašiūnų dvaras: „Vos tik skirdavo lėšų statiniui renovuoti, iškart kildavo dvikalbių lentelių, kiti jautrūs klausimai. Galiausiai įvairių tautybių šio krašto gyventojai susivienijo, rinko parašus,  ir galų gale valdžios institucijos skyrė lėšų šiam ypatingam kultūros paveldo objektui sutvarkyti. Tai labai konkretus pavyzdys, kad dialogą galima kurti neprisidengiant premijomis ar žurnalistiniais darbais, nekeliant į viršų asmeninių ambicijų.“

Nepasitikėjimas žiniasklaida skatina atsigręžti į valstybines institucijas

Pašnekovė džiaugiasi, kad per daugiau nei du dešimtmečius šiemet žiniasklaida pasiekė žemiausią pasitikėjimo reitingą, nes „tai reiškia, kad žmonės labiau pasitiki valstybinėmis institucijomis“. Ne vienerius metus įtakingose Lietuvos medijos platformose dirbusi A. Arlauskienė sako, kad prieš daugiau nei dvidešimt metų žmonės pirmiausiai kreipdavosi į žurnalistus.

„Jie išliedavo savo skausmą, o mes problemą iškeldavome į dienos šviesą. Dabar belieka tikėtis, kad jie pirmiausia eina į teismus, kitas institucijas. Su melagienomis, ėjimu paviršiumi žiniasklaida pati šaudo į savo kojas. Nebeliko ankstesnės atsakomybės ir brandaus amžiaus žurnalistų, kurie vertino įdirbį. Pamenu, kaip anuomet buvo baisu suklysti. Reikalavo dirbti mažiausiai su trimis šaltiniais, o aš dirbdavau su penkiais, – prisimena pašnekovė. – Labai vertinu gautas premijas, Sausio 13-osios atminimo medalį, savo knygas, bet labiausiai didžiuojuosi savo pavarde, kurios nesuteršiau korupcija, melu, nepaisant, kad dvidešimt vieną kartą buvau paduota į teismą, bet visus laimėjau“.

Šiuo metu A. Arlauskienė kartais prisideda leidžiant  ketvirtinį žurnalą „Reformatų žinia“, skirtą evangelikų reformatų bendruomenei. Taip pat kuria leidinius įvairių įsitikinimų žmonėms, pavyzdžiui, „Disputai: idėjos, vizijos“. Ir nors sau pažadėjo, kad knyga apie operos solistę Ireną Milkevičiūtę bus paskutinė, dabar mano, jog verta visuomenei išsamiau pristatyti Reformatų sodą, čia stovėjusius Sinodo rūmus, Konsistoriją, taip pat Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios istoriją.

Knyga apie T. Šerną – tarsi laimės žiburys

„Tada sukako penkiolika metų po Medininkų tragedijos, – knygos apie evangelikų reformatų dvasininką T. Šerną užuomazgas prisiminė A. Arlauskienė. – Tomas tikėjosi, kad vieną dieną kas nors parašys knygą apie jį, tad priėmė šią idėją. Jam buvo svarbu sulaukti šios knygos, kol jis gyvas.“

Ilgametė žurnalistė sako turėjusi itin mažai laiko – vos penkis mėnesius – paruošti leidinį apie šią ypatingą asmenybę.

„Visiškai nesupratau, ką reiškia rašyti knygą. Bet žinojau, kad kasdien privalau parašyti penkiolika tūkstančių ženklų, – pasakoja knygos apie vienintelį gyvą likusį Medininkų tragedijos liudytoją autorė. – Jaučiau didelę atsakomybę ne tik knygos herojui, bet ir aukų artimiesiems. Garbingą Vinco Kudirkos premiją už knygą apie T. Šerną prilyginčiau laimės žiburiui.“

Garso įrašas:  https://soundcloud.com/xfmlt/sveciuose-aurelija-arlauskiene

Pokalbyje išgirsite:

0:00 –  Įžanga apie įvertinimus;

1.43 –  Santykis su reformatų idėjomis;

3.17  –  Dialogo kultūra Lietuvoje;

10.53 –  Bažnyčios vaidmuo pandemijos akivaizdoje;

13.32 –  Kodėl džiugu, kad pasitikėjimo žiniasklaida reitingas smunka?

18.34  – Visuomenės įtaka formuojant žiniasklaidą;

23.23  – Pasitraukimas iš aktyvios žurnalistinės veiklos ir naujos patirtys;

28.00  –  Pozityvumas šiandienos visuomenėje;

29.56  –  Reformatų žiniasklaida Lietuvoje;

32.46  –  Ar Lietuvos istorinės evangelinės bažnyčios išgyvena atgimimą?

36.03  –  Knygos apie Tomą Šerną įtaka tolimesnei veiklai;

38.44  –  Naujausia knyga apie operos solistę Ireną Milkevičiūtę;

41.27  – Vertybiškai tolimi veikėjai;

43.27   – Reformacijos žinia šių dienų žmogui;