A. Abukauskas ir prof. L. Sajienė. Autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos

Vytautas GULIOKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Kauno radviliškėnų, gyvenančių Kaune bendrijos pirmininkė, VDU profesorė, hab. m. dr. Laima Sajienė ir Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinys birželio mėnesio viduryje pravedė renginį „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“.

Renginyje buvo pristatyta tremtinio Aurimo Abukausko kūryba „Tremties vaikų žaidimai“ ir „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“ (rankraštyje). Nors A. Abukauskas yra kaunietis,  su Radviliškio krašto bendriją jį suvedė bandymas plėtoti plačiai žinomo tarpukario komiksų kūrėjo Jono Martinaičio (1898-1947) kūrybą. Jonas Martinaitis gimė Radviliškio krašto Šeduvos apylinkėse. Nors gyveno Kaune, paskutinėms savo gyvenimo dienoms sugrįžo į tėviškę, palaidotas Šeduvos kapinėse.

Jo komiksai, palydimi piešiniais ir eiliuotais komentarais, buvo plačiai publikuojami to meto periodinėje spaudoje. Tematika buvo labai plati: nuo žmogiškųjų, jų tarpe patriotinių vertybių iki neigiamų reiškinių visuomenėje. Daug dėmesio buvo skirta Lietuvos ūkininkams, jų tarpe pradedantiems ūkininkauti. Jonas Martinaitis tuo metu buvo vienintelis, sėkmingai plėtojantis šį literatūros žanrą, sulaukusį plataus visuomenės dėmesio.Kauno radviliškėnų, gyvenančių Kaune bendrijos pirmininkė, VDU profesorė, hab. m. dr. Laima Sajienė ir Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinys birželio mėnesio viduryje pravedė renginį „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“.

Renginyje buvo pristatyta tremtinio Aurimo Abukausko kūryba „Tremties vaikų žaidimai“ ir „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“ (rankraštyje). Nors A. Abukauskas yra kaunietis,  su Radviliškio krašto bendriją jį suvedė bandymas plėtoti plačiai žinomo tarpukario komiksų kūrėjo Jono Martinaičio (1898-1947) kūrybą. Jonas Martinaitis gimė Radviliškio krašto Šeduvos apylinkėse. Nors gyveno Kaune, paskutinėms savo gyvenimo dienoms sugrįžo į tėviškę, palaidotas Šeduvos kapinėse.

Jo komiksai, palydimi piešiniais ir eiliuotais komentarais, buvo plačiai publikuojami to meto periodinėje spaudoje. Tematika buvo labai plati: nuo žmogiškųjų, jų tarpe patriotinių vertybių iki neigiamų reiškinių visuomenėje. Daug dėmesio buvo skirta Lietuvos ūkininkams, jų tarpe pradedantiems ūkininkauti. Jonas Martinaitis tuo metu buvo vienintelis, sėkmingai plėtojantis šį literatūros žanrą, sulaukusį plataus visuomenės dėmesio.

Aurimo Abukausko prisilietimas prie Jono Martinaičio komiksų įvyko neįprastoje aplinkoje. 1941 m. birželio 14 d. Lietuvos automatinių telefono stočių vyriausiojo mechaniko Petro Abukausko šeima (žmona Veronika, sūnus Aurimas (g. 1937 m)., dukra Marytė (g. 1941 m.) buvo ištremta į Karasuko gyvenvietę Novosibirsko srities. Tėvas Vilniuje nuo šeimos buvo atskirtas ir nuvežtas į lagerį, kur 1943 m. nuteistas dešimčiai metų. Veronika Abukauskienė su vaikais tremties vietoje buvo apgyvendinta žieminėje su paskutinės Lietuvos vyriausybės prieš okupaciją Susisiekimo ministro Jono Masiliūno šeima (jo žmona Kazimiera su sūnumi Liutauru (g. 1935 m.).. Tėvas Jonas Masiliūnas buvo suimtas 1940 m., sušaudytas 1942 m. Tremties primestus sunkumus Abukauskams pagilino nenusakomas skausmas – dukrytė Marytė 1941 m. rugpjūčio. 7 d.,  neištvėrusi aplinkybių pokyčių, mirė. 1947 m. Veronika Abukauskienė,  prislėgta sunkumų, su sūnumi Aurimu pabėgo į Lietuvą. Čia buvo susekti. Mamai skirta trys metai lagerio  ir po to  tremtis, sūnus gražinamas į tremtį.

Antros tremties metu V. Abukauskienė nuvyko  aplankyti dukrytės Marytės kapo. Netekties skausmas atsivėrė nauja žaizda: kapo nebuvo nė žymė. Apie tai Aurimas vėliau rašė: „Lyg kapinaitėms vietos stepėj neužteko“. Aurimas Abukauskas savo kūrybos ištakomis laiko laikotarpį, kai jie, pirmos tremties metu 1941 m., buvo apgyvendinti vienoje žeminėje su Masiliūnų šeima ir jo draugu tapo jų sūnus Liutauras.

Žeminėje berniukai du gyveno.

Vyresnis jau mokėjo piešt kareivukus

Ir išrikiavęs jų būrius

Kare didžiajam „dalyvavo“.

Aurimas, sekdamas vyresnio draugo, pats ėmė piešti kareivukus. Jie atkreipė dėmesį į laikraščių skiautėse, atvežtų iš Lietuvos, Jono Martinaičio mikrikuose Melchioro Putelės personažą.

Prabėgo šešiasdešimt metų, du draugai

Norėdami senus laikus ir tremtį prisiminti,

pabandė viską užrašyt 

ir pensininką Melchiorą atgaivinti…

Šią istoriją tęsia Aurimas Abukauskas, pats būdamas pensininkų gretose, minėtame renginyje pristatęs „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“. Eiliuotą šios istorijos tekstą iliustruoja preciziškai atliktais spalvotais piešiniais. Pirmą šio kūrinio lapą Aurimas gimtadienio proga dovanoja tremties draugui Liutaurui Masiliūnui. Suveikė įkvėpimas. Toliau gulė lapas po lapo – Melchioro Putelės istorijos tęsinys.

Ne be lemtingų įvykių Melchioras Putelė pergyveno pirmąją sovietų ir vokiečių okupacijas.

Kai sovietai vėl atėjo,

Tai labai nusistebėjo!

Mato –  sveikas kaip ridikas!

Reiškia – buvo išdavikas…

Sugrįžę okupantai nebuvo praradę gebėjimo, bet kam sukurti baudžiamąją politinę bylą. Šis atvejis neaplenkė ir Melchioro Putelės. Atgabentas į Vorkutos lagerius, Melchioras buvo nuleistas į šachtą, vykdyti eilinio penkmečio planą – išgauti akmens anglį. Vieną dieną štreke lava įgriuvo. Putelė, dėka paskutinių jėgų, atsikasė – liko gyvas. Lagerio sargai jį apkaltino bandymu pabėgti, skyrė karcerį. Kaip nepatikimą vežiojo po kitus lagerius: Taišetas, Angarskas, Kolyma.

Lemtingi įvykiai Putelei prasidėjo baržoje, jam išplaukus iš Paveko uosto. Baržos įgula niekur neskubėjo, vandenyno platybėse atsipalaidavo slaviškas mentalitetas:

Porą mėnesių nešiojo 

vėjai geldą su „konvoju“,

kol žvejai mus pastebėjo…

Šį kartą tai buvo amerikiečių žvejai. Rusams baržą jie gražino, o Putelę iš vergijos į Amerikos valstijas nugabeno. Nepažįstame žemyne Putelė nedelsdamas susiorientavo ir, kaip priklauso apsukriam lietuvaičiui, jis greitai prakuto: ant bargo nupirko namą, pagal įgyjamą statusą prabangų automobilį  „Ford“.  Pasijuto čia svarbus:

Stengiaus patvarkyt jų gamtą,

bet vis kišosi Adamkus,

netgi pats Jonukas Mekas

be manęs čia būtų niekas.

Putelės pasiekimai Junginėse Valstijose neištrina svajonių apie Kauno miestą ir viltį:

Vis tikiuos sulaukt laisvos

Ir brangios man LIETUVOS.

Lietuvai, tapus laisvai nuo okupantų, Melchioras Putelė, palieka valstijas ir jis atvykęs į Lietuvą: kaip savos šalies doras pilietis: ekonomika ir saugumu jis rūpinsis ateityje. Melchioras Lietuvoje aprėpia visus esminius įvykius: politinius, ekonomikos, kultūrinius. Stebi, kaip tvarkosi Kauno miestas. Skaudžiai reaguoja į Lukiškių aikštės rekonstrukcijos eigą Vilniuje. Atkeliavus Vyčiui į Kauną ir, stojus sargyboje prie pilies, Melchioras Putelė, tiems kas drįso suabejoti Vyčio meniniu lygiu Kaune, paprotino:

Jeigu kam nors meniškumas pasirodys menkas,

tai paklausk, kodėl tylėjo, kai (Kaune) stovėjo tankas?

Minimą renginį Kaune Šilainių bibliotekoje įspūdingai papildė literatūrinė – muzikinė kompozicija „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“, kurią atliko St. Lozoraičio senjorų choras „Gimtinė“ (vadovas Rimantas Vaičekonis). Renginio dalyviai pristatyto kūrinio autoriaus A. Abukausko teiravosi, kur jį galimą įsigyti? Kaip minėta, „Naujausi Melchioro Putelės nuotykiai“ buvo pristatyti rankraštyje. Keletą egzempliorių autorius pagamino namų sąlygose ir vienas iš jų buvo įteiktas renginio šeimininkams – Šilainių bibliotekai. A. Abukauskui buvo palinkėta naujų kūrybinių sumanymų ir išreikštas pageidavimas, šį kūrinį pristatyti plačiai visuomenei atskiro leidinio formate. Imsime ir skaitysime, – tvirtino šio renginio dalyviai.

Ne mažiau intriguojantis gyvenimas ir veikla yra paties Aurimo Abukausko, tremtinio, inžinieriaus. Iš lagerių ir tremties Abukauskų šeimos nariai, patyrę dukrytės netekti, į Lietuvą sugrįžo skirtingu laiku. Vėliausia Aurimas, kuris būdamas imlus mokslui, įveikdamas sunkiai suvokiamus sunkumus, baigė Irkutske technikumą ir Leningrado miško akademiją. Jis su penkių akademijos absolventų grupė savo noru išvyksta darbui į Sachaliną. 1964 metais A. Abukauskas sugrįžta į Lietuvą. 1966 m. jis paskiriamas Kazlų Rūdos bandomojo medienos kombinato direktoriaus pavaduotoju ir jam pavedama išbandyti ir įsisavinti medžio drožlių plokščių MDP) gamybos liniją SP-50, pirmą Sąjungoje pagamintą Dniepropetroske.

Iki to laiko tokias linijas TSRS pirko užsienyje. Šios linijos konvejeris, dirbantis ištisą parą ir septynias dienas savaitėje, turėjo daug trūkumų. Net kelių valandų konvejerio  prastova buvo tolygi žaliavos ir darbo sąnaudų dideliems nuostoliams. Suvilgytą klijais drožlę tekdavo iškuopti. Direktorius ir kombinato specialistai dažnai ceche praleisdavo ištisas paras, atkuriant technologinį procesą. Jų telefonai namuose būdavo budinčiame rėžime ir dažnai skambėdavo bet kuriuo paros metu. Linijos bandymo eigą kontroliavo Maskvoje ir Vilniuje. Kombinate A. Abukauskui, dirbant direktoriaus pareigose 1971 m. buvo pagaminta pirma medžio drožlių plokštė – svarbi baldų pramonei žaliava. Remiantis pasiektais rezultatais Kazlų Rūdoje, įsisavinant MDP gamybos liniją SP-50, Tarybų  Sąjungoje buvo pradėta jų masinė gamyba.

A. Abukausko gebėjimai buvo pastebėti ir jis paskiriamas TSRS Miško pramonės ministerijos Maskvoje medžių drožlių plokščių gamybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, iš kur jis diktuoja visos šalies šių plokščių gamybos strategijai. AB Freda toliau vystė savo veiklą, nepriekaištingai praėjo įmonių privatizavimo procesą, Šiuo metu sėkmingai dirba, kaip stambi užsienio kapitalo įmonė „IKEA Industry Lietuva“.

Veikiamas traukos Lietuvai, 1984 m. sugrįžta į Vilnių ir kurį laiką dirba  Baldų ir medžio apdirbimo ministerijoje. 1991 m. atvyksta į Kauną ir paskiriamas Kauno baldų gamybinio susivienijimo „Kauno baldai“ Vilijos filialo direktoriumi. Paskirto direktoriaus iniciatyva filialas atsiskiria nuo Kauno baldų susivienijimo ir įregistruojama Akcinė bendrovė „Freda“. Aurimas Abukauskas taip pat parinko šiai bendrovei vardą Fredą, primenantį Kauno miesto Aleksoto rajono istoriją.

A. Abukauskas liko šios bendrovės generaliniu direktoriumi. AB „Freda“ šiuo metu sėkmingai vysto savo veiklą ir įeina į pirmą penketuką didžiausių baldų gamybos įmonių Lietuvoje.  Aurimas Abukauskas 2009 m. LR Ūkio ministerijos buvo apdovanotas Ženklu už nuopelnus pramonei, tiksliau už nuopelnus Lietuvos baldų pramonei. Atsižvelgdamas į savo ne visai paprastą gyvenimo kelią, Aurimas Abukauskas rašo:

Likimas man buvo dosnus ir rūpestingas,

Ir neapleisdavo nelaimėse jo gelbstinti ranka.

Paaiškinti negaliu, kodėl taip atsitinka,

Bet daug, oi daug bėdų išvengiau jo dėka.

O jei pavyko vakaro sulaukti,

Pagarbink Viešpatį, prieš eidamas miegot!