“Iš visų melų baisiausias tas, kuriame yra dalis tiesos”. Šis seniausiai žinomas teiginys puikuojasi V. Petkevičiaus “Durnių laivo” paskutiniajame skyriuje, į kurį sudėtos visos “auksinės” autoriaus mintys. Kaip ten bebūtų su šio teiginio autoryste, geresnio už jį epigrafo visai šiai knygai, taip pat ir paskutiniajam skyriui, nesurasi. Tuo šios, atsiprašant, knygos aptarimą norėčiau ir baigti, nekurdamas jai papildomos reklamos. Juolab, kad Petkevičius šiame “baisiausio melo” žanre nėra pirmasis. Jį visais atžvilgiais toli pralenkė jaunesnis jo kolega M. Ivaškevičius savo paskviliu “Žali”. Noriu tiktai išsakyti savo nuomonę apie tokių knygų autorius, personažus ir skaitytojus. Vaizdumo dėlei iš to paties šiukšlyno pasitelksiu kitą Petkevičiaus “auksinį posakį”: “Šlapinas žmogui į ausį, o jis vis tiek tvirtina, kad iš dangaus Dievo rasa krinta”. (Petkevičius iki autorystės įsijautė į rusų folklorą: šį posakį man teko girdėti dar 1948 metais kirtavietėse, prie Angaros, kur su šeima buvau ištremtas Petkevičiaus bendražygių, rusiškai šis posakis skambėjo sklandžiau.)
Ką dabar bekalbėtų autorius apie savo nekerštingumą ir visų paminėtųjų situacijų tikroviškumą, iš kiekvieno knygos sakinio skaitytojui į veidą pučia žvarbūs nuoskaudos vėjai. Ir tai visai nenuostabu, jeigu pripažintume tikrovišku tą vaidmenį, kurį autorius pats sau susikurpė knygoje. Pasirodo, jis buvo faktiškas kapitonas to “Durnių laivo”, kuriam komandą, pasivadinusią LPS, sukomplektavo KGB iš savo kadrų. Visi tie “kadrai” pasirodė esą baisiausi nevykėliai – durniai, nors jų “krikštatėvis” – KGB vadas Eismuntas – vienintelis teigiamas knygos personažas. Štai tokį laivą su ne mažiau “durnu” LKP CK balastu Petkevičius stengėsi išplukdyti paskui Gorbačiovo vadovaujamą flagmaną į “suverenius perestroikos” vandenis, bet provokatoriai prie Televizijos bokšto Vilniuje flagmaną prakiurdino tuščiais patronais ir jis netrukus nuskendo Maskvoje, prie Kremliaus sienų. “Durniai”, pasisavinę visus Petkevičiaus nuopelnus, padarė “istorinę klaidą” – antrą kartą išsirinko ne tą kapitoną, laivą pavadino “Lietuva” ir išplaukė nebe KGB nurodytu kursu, o į nepriklausomus vandenis. Tokia įvykių eiga įskaudintų net bejausmį manekeną, o ką jau kalbėti apie jautrią rašytojo sielą, iš kurios į “Durnių laivo” triumus išsiliejo skystis, žaižaruojantis visomis vaivorykštės spalvomis, vieniems dvokiantis, kitiems – maloniai kutenantis ausį.
Autorius savo darbą atliko, leidykla išleido, dabar žodis suteiktas personažams ir skaitytojams. Jeigu pirmieji pareikalaus pateikti išpilto ant jų skysčio teisinę analizę, o teismai įsitikins, kad tai – ne “Dievo rasa”, autorius gali turėti šiokių tokių keblumų. Tai suprasdamas nuskubėjo pas Prezidentą, paskelbusį karą “elitui”, ir pasidalino savo patirtimi, kaip reikėtų vadovauti “Durnių sraigtasparniui”, skraidinant jį į NATO ir ES, su ALMAX sukomplektuota komanda. Liaudies rašytoją ir liaudies išrinktąjį Prezidentą sieja ir stiprus moralinis ryšys:vienas ant visų šlapinasi, kitas, Borisovo ir Lolašvili “Dievo rasa” pripildytomis kišenėmis ir ausimis, – “š… ir tapšnoja”. Ir abu tikisi išvengti atsakomybės. Reikia tikėtis, kad iš “Durnių laivo” triumų Prezidentas pasisems “baisiausio melo” subtilybių ir vengs atviro melo, nors pastarasis jam iki šiol puikiai tarnavo.
Deja, dar nemaža mūsų visuomenės dalis gyvena pagal Blogio imperijos standartus. Iš rajono partijos sekretoriaus rankų gavę – “išsirinkę” eilinį pirmininką, kolchozninkai pirmiausia domėdavosi ar jis geria, ar “kombinuoja”, ar jau turi namą rajono centre, o gal pačiame Kaune su variniu stogu? Jeigu taip, – pirmininkas geras: leis ir kitiems gerti bei vogti. Apie melavimą ir klausimų nekildavo. Demokratinių šalių pilietinėse visuomenėse žmonės taip pat ir meluoja, ir vagia, ir amoraliai elgiasi, bet supranta, kad tai yra negerai ir jiems patiems bus geriau, jei valdžioje esantys tokių ydų neturės. Juk ir Clintono apkaltos procese didžiausiu jo prasižengimu buvo laikomas ne amoralus poelgis, o viešas melas, neva to poelgio nebuvę. Amerikiečiai smerkė savo Prezidentą dėl neigiamo jo asmeninio gyvenimo fakto, neliečiančio valstybės valdymo, nes, jų nuomone, Prezidentas savo piliečiams meluoti niekada negali.Lietuvoje Prezidento melas, net valstybės klausimais, yra toleruojamas, nes didelė visuomenės dalis tebelieka kolchoznikais – valdžioje nori matyti panašius į save. Tuo puikiausiai pasinaudojo R. Pakso komanda per rinkiminę kampaniją, o įspūdingiausiai pademonstravo tai paskutinėje prieš antrąjį rinkimų turą diskusijoje per televiziją. V. Adamkus, užsiėmęs valstybės reikalais, vietoje savęs į laidą atsiuntė keletą iškilių asmenybių (“elito”), kurios argumentavo, kodėl jos balsuos už V. Adamkų. R. Paksas atsivedė gausų būrį niekam nepažįstamų savo gerbėjų (“liaudies atstovų”), kurie paplojo kiekvienai jo pasakytai frazei. Eilinis rinkėjas, net ir “Klausimėlio” herojus, suprato, kad jis sugebėtų atstovauti R.Pakso komandai, o V. Adamkus – ne jo nosiai. Atviras ir nebaudžiamas melo triumfas, visiškai nulėmęs Prezidento rinkimų baigtį, buvo paskutiniu momentu per “Vakaro žinias” už rusiškus pinigus masiškai išplatintas gandas apie Vilniaus banko bankrotą bei R. Pakso pažadas “įvesti tvarką” ir bankininkystėje. Vadovaudamiesi ta pačia logika, į valdžią išsirenkame šustauskus, daktarus, pavilionius, murzas, veselkas… Paskui pykstame, kad gyvenimas negerėja, visuomenė suskaldyta. Mano nuomone, visuomenė susiskaldžiusi pirmiausia todėl, kad vieni žmonės yra darbštūs, kiti – tinginiai. Pastarųjų visur buvo, yra ir bus, bet tarp mūsų jų ypač daug priviso socialistinės lygiavos sąlygomis, kai darbštūs žmonės buvo išbuožinti, o inteligentai – išnaikinti. Liko intelektualai. “Inteligentiškumas yra intelekto ir moralės sandauga” (prof. S.Fiodorof). Šimtaprocentinis intelektualas be moralės yra “nulinis” inteligentas. Mūsų valdžioje pasišventusių dirbti tautos labui inteligentų reikia su žiburiu ieškoti. Ir taip yra todėl, kad dori žmonės nesiveržia ne tik į valdžią, bet ir į partijas, be kurių demokratinė valstybė negalima, nes sovietmečiu bolševikų sukompromituotos “valdžios” ir “partijos” sąvokos išvertusių kailius intelektualų diskredituojamos iki šiolei: “patriotai – idiotai”, “valdžia negali būti morali”, “inteligentas visada turi būti opozicijoj”. O kur dar pavojus petkevičių, ivaškevičių, į prezidentus pretenduojančių šoumenų ar nuperkamos bulvarinės spaudos būti rafinuotai apšmeižtam. Į valdžią veržiasi neaiškios kilmės kapitalo remiami populistai, demagogai ir paprasčiausi rėksniai, kuriems reklamą kuria žiniasklaida, įsipareigojusi “kiekvieną rytą pateikti staigmeną”.
Kokia valdžia, tokie ir įstatymai:palankūs melui, šmeižtui ir grobstymams.Kai Seime buvo pasiūlyta už viešai paskelbtą šmeižtą baudos dydį palikti teismų nuožiūrai, pasiūlymas buvo atmestas. Dabar, jeigu tau sumoka virš 10 000 litų (toks nustatytas baudos maksimumas), šmeižk drąsiai: bet kuriuo atveju finansiškai išloši. Panašus “vaizdelis” ir su grobstymais. Didžiausi grobstytojai už pavogtus pinigus pasisamdo geriausius advokatus, kurie įstatymiškai pagrįstai vilkina teismų procesus iki senaties termino. Įstatymai yra, o teisingumo nėra. “Kam reikalingas kelias, kuris neveda į šventovę?” – klausė T.Abuladzės k\f “Atgaila” herojė. Kam reikalingi įstatymai, jeigu jie neužtikrina teisingumo? Dabar akivaizdu, kad ir šio Prezidento skandalo nebūtų, jeigu ruošdami Konstituciją nebūtume padarę klaidos, kurios, beje, išvengė mūsų kaimynai: parlamentinės respublikos Prezidentą su ribotais įgaliojimais nusprendėme rinkti visuotinu balsavimu. Nors Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tautą atstovauja Seimas, o Prezidentas tik valstybės institucijas, tiesiogiai išrinkę ir juo pasitikėję žmonės, o svarbiausia pats Prezidentas, dosniai dalijęs jo įgaliojimus viršijančius pažadus, to girdėti nenori. “Pamėginkit įrodyti tikinčiam, kad jo relikvija netikra: jis atsisuks ne prieš relikviją, o prieš juos pačius” (L. Foichtvangeris). Vieno TV3 žurnalisto pastebėjimu, šiandien Lietuvos kaimuose R. Pakso portretų pamatysime daugiau, negu šventųjų atvaizdų.
Tai tokios durnos mintys apninka paskaičius “Durnių laivą”. Belieka tikėtis, kad vis dėlto sveikas protas nugalės, o V. Petkevičius bei jo bendraminčio žurnalisto V. Matulevičiaus viltys, jog knyga sukels visuomenės nepasitenkinimą mūsų valstybės pasirinkta vakarietiška orientacija (“Visuomenės interesas“, LTV, 2004 01 19), neišsipildys ir Lietuva XXI a. pradžioje taps civilizuotų valstybių bendrijos pilnateise nare.
Apie autorių
Algis Rupainis gimė 1932 m. Lapainios kaime (Kaišiadorių r.), malūnininko šeimoje, ketvirtas iš penkių vaikų.1939m. su šeima persikėlė į Stankiškių k. (Šilutės r.), kur tėvas netoli savo gimtinės nusipirko vandens malūną ant Ašvos upelio.Čia baigė Tvaskučių pradžios mokyklą ir šešias Švėkšnos gimnazijos klases. 1948 m. už partizanų rėmimą su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą prie Angaros upės. Dirbo Bogučanų r. Miško pramonės ūkyje darbininku. 1953 m. baigė Bogučanų vidurinę mokyklą, 1958 m. – Sibiro miško technikos instituto mechanikos fakultetą Krasnojarske. Grįžęs iš tremties, 1958–1995 m. dirbo Vilniaus gamyklose, Staklių institute konstruktoriumi, moksliniu bendradarbiu.
Nuo 1988 m. buvo Sąjūdžio grupės “Precizika” įgaliotiniu. 1987 08 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo ir visų Sąjūdžio organizuotų akcijų bei visų 8 suvažiavimų dalyvis.Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos Steigiamojo suvažiavimo dalyvis ir narys nuo 1993 m.
Po 1990 m. periodinėje spaudoje (“Lietuvos aide”, “Vorutoje”, “Šiaurės Atėnuose”) paskelbė apie 40 publicistinių straipsnių, knygų recenzijų.Už straipsnį “Ištikimieji” (“Dienovidis”, 1997 05 23) apdovanotas išeivijos remiama Julijono Būtėno premija. “Vorutoje” (1997–1998) ir kolektyviniame leidinyje “Lietuvos naikinimas ir tautos kova” (sud. I.Ignatavičius, 1999) bei internete paskelbta “Partizanų karo kronika”. Išleido eilėraščių ir vertimų rinkinį “Pakelės akmenys ir gėlės” (2002).