Pomost spacerowy na morzu. Połąga. Fotografė Paulina Mongirdaitė. [1906?]. Iš Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo

Dainora Kaniavienė, Palangos viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė kraštotyros darbui, www.voruta.lt 

Įvairiose šalies kultūros įstaigose saugomas Kauno gubernijos bajorų, herbo Wadwicz (Žuvų) atstovų, Mongirdų dukros, Paulinos Mongirdaitės (apie 1865–1924), švelniai artimųjų vadintos Pole, fotografijos paveldas. Iki šių dienų išlikę pirmosios Lietuvoje moters fotografės darbai leidžia pažinti pajūrio dvarų kultūrą, didikus, vietos dvasią. Retesnių P. Mongirdaitės atvirukų saugoma Lietuvos jūrų, Kretingos, „Aušros“, Lietuvos etnografijos muziejuose, taip pat bibliotekose, tarp jų ir Palangos viešojoje.

Ar kada nors susimąstėte, kokia šiandien būtų Palanga po jos architektūrą, atminties politiką XX a. antrąją pusę krėtusio nuolatinio šaltkrėčio? Kokį miestą matytume, jei nebūtų nebyliųjų jo urbanistikos atvaizdų? Tiškevičių Palangą, besikuriantį kurortą amžių sandūroje, Lietuvos tapsmo laikotarpyje, kai valstybingumą imta suvokti etnolingvistiniu pagrindu, taip pat čia gyvenusius šviesius veidus beliktų tik įsivaizduoti. Išlikę Polės darbai suteikia galimybę dalį jos gyvenamojo laikotarpio žavesio grąžinti į šias dienas: atgimęs Tiškevičių paveldas tapo Palangos kurorto architektūros akcentu, dvarų kultūros daugiau nesibijoma, nebereikia jos dangstyti po paslapties šydu.

Palanga iš kitų Lietuvos kurortų išsiskiria kurortinės architektūros, archeologinio, istorinio palikimo gausa – į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą šiuo metu įrašytas 121 mieste esantis kultūros paveldo objektas. Tarp jų – ir dažnai fotografės P. Mongirdaitės fiksuoti žinomi architektūros paveldo objektai: Palangos dvaras, kurio įvardijimas per šimtmetį kito nuo Tiškevičių rūmų iki Palangos dvaro sodybos rūmų, viena po kitos pastarąjį dešimtmetį atgimstančios vilos, dažnai vadinamos istoriniais, pirmųjų šeimininkų suteiktais vardais, o retsykiais ir brangintinų, vertybiškai svarbių literatūrinių herojų (sukurtų iškilių Palangoje viešėjusių rašytojų, net Europos literatūros klasikų) vardais.

Gatvėse išlikusiais literatūriniais pėdsakais

Literatūros inkliuzų XX a. pradžios Palangoje buvo gausu. Dažna grafų Tiškevičių iniciatyva iškilusi vila vos pastatyta įgaudavo lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus (Henryk Sienkiewicz ) (1846–1916) personažo vardą – „Ursus“ („Uršulė“), „Danusia“ („Danutė“), „Zbiško“ („Zbišekas“), „Basia“. Šių vilų, kaip ir paties Nobelio premijos laureato, viešėjusio pas grafus Tiškevičius, vaikščiojusio kurorto gatvėmis, lietuvių kultūrinėje atmintyje beveik nebelikę. Nebėra ir beveik keturis dešimtmečius Palangoje buvusios rašytojo vardu pavadintos gatvės. Ši gatvė per paskutinį šimtmetį keitė pavadinimus kelissyk. Šiandien žingsniuojame škotų mokslininko, diplomato, mokslų daktaro Džeimso Jango Simpsono (James Young Simpson) (1873–1934) gatve.

Grafai Tiškevičiai, savo statomų vilų pavadinimams rinkdamiesi H. Senkevičiaus kūrinių herojų vardus, įprasmino vertybes, kurios jiems buvo svarbios. Beje, lenkų rašytojas Nobelio premiją gavo už epinius kūrinius, kuriuose aprašyta ir Lietuva. Palangai reikšmingas šio rašytojo romanas „Kryžiuočiai“ apie Žalgirio mūšį, romano ašimi tapusi šekspyriškoji Danutės ir Zbišeko tragiška meilės istorija, palikusi žymę mieste simboliniais vilų vardais ir XX a. pradžios vasarotojams priminusi tai, apie ką kalbėjo XIX a. pabaigos intelektualioji visuomenė: apie Lietuvos ir Lenkijos bendrą istorinę praeitį, Abiejų Tautų Respublikos laikus.

Tiškevičiai apgaubė Palangą unijinę istoriją menančiu literatūriniu tinklu, o bajoraitė Paulina grafų kvietimu šią istoriją fiksavo unikaliu būdu, tapdama pirmąja moterimi fotografe Lietuvoje, pirmtake.

Tarp P. Mongirdaitės užfiksuotų besikuriančio kurorto vaizdų yra išlikę atvirukų, fotografijų, siejamų su dar vienu žymaus rašytojo – Adomo Mickevičiaus (1798–1855) – vardu. Simboliškai susipynusios ir šių asmenybių gyvenimo bei kūrybos datos. 1824 m. A. Mickevičius viešėjo Palangoje, čia kūrė.

Poema „Konradas Valenrodas“ brangi dažnam palangiškiui, nes, minėdamas Palangos grožį, poetas jos vardą išgarsino visai Europai. Kovingojo romantiko, gynusio tautos ir asmenybės teisę į laisvę, kvietusio į kovą prieš carizmą, plunksną įkvėpė Lietuvos praeitis. Šalia valingos Konrado Valenrodo asmenybės regimas ir reikšmingas moters vaidmuo. Paslaptingoji Aldona – herojiška, tėvynei paaukojusi jaunystę, laimę, šeimą, laisvę, ji primena Konradui jo pareigą veikti. Lietuvių literatūroje Aldona įkūnijo stiprios, nepalūžtančios XX a. pradžios moters archetipą ir pasirinkimą eiti emancipacijos keliu.

Aldonos vardu Tiškevičiai pavadino vieną iš savo vilų. Ją fotografijoje įamžino P. Mongirdaitė. Ši vila, adresu J. Basanavičiaus g. 24A, Palangoje stovi ir šiandien. Netoliese (J. Basanavičiaus g. 28), tebėra ir vila „Gražina“, taipogi pavadinta pagal epinę A. Mickevičiaus poemą „Gražina“.

Savarankiška savitos kūrybos moteris                     

Nežinia, ar bajorus Mongirdus 1885 m. įsigyti namą Memelio gatvėje Palangoje paskatino patogi vieta, ar jo legenda, bet apie tą vilą, kurią nusipirko su žemės valda, Lietuvoje kalbėta kaip apie A. Mickevičiaus namą (panašiai kaip vadinamoji S. ir A. Bugailų vila praminta Čiurlionio namu, nors čia kompozitorius su Sofija Kymantaite tik viešėjo). Po kelerių metų šioje žemės valdoje buvo įrengta pirmoji dienos šviesos fotoateljė Palangoje. Joje šeimininkavo Mongirdų duktė Polė.

Svarbus jaunajai fotografei įvykis beveik sutapo su pirmojo P. Mongirdaitės meninių vaizdų albumo leidyba. 1890 m. jos pastangomis radosi 49 originalios Kretingos ir Palangos  nuotraukos. Vėliau jos daug kur būdavo perpublikuojamos, bet ne visur nurodoma autorystė. Vis dėlto darbai patys išduodavo autorę. Moteris turėjo savitą braižą ir autorinį žvilgsnį, kuris skleisdavosi spalvų pasirinkimu jai pačiai ryškinant vaizdą iš stiklo negatyvų. Į besiformuojančią meno rūšį atėjusi iš tapybos, P. Mongirdaitė atsinešė ir technines, teorines, praktines žinias bei įgūdžius, tad nieko nuostabaus, kad fotografijoje ji itin mėgo sepiją, raudonai rudus natūralius dažus su nežymiu violetiniu atspalviu.

Fotografės veikla ir siekiai sutapo su viena iš feminizmo bangų lietuvių kultūroje. XX a. pradžioje ryškios ir talentingos moterys atkakliai veržėsi gyventi taip, kaip norisi joms pačioms. Moterys troško nebūti apibrėžiamomis tik santykio su vyru atžvilgiu – kaip žmonos, motinos ar dukterys, jos siekė tapti ekonomiškai nepriklausomos. Aktyviai įsitraukdamos į visuomenines veiklas, jos išdrįso pasipriešinti vyraujančioms socialinėms normoms, esą moteris vertinga tik kaip žmona, šeimos židinio puoselėtoja ar kūrėjo mūza. Paulina įkūnijo tai, kas XIX a. pabaigoje buvo prieštaringai vertinama ir dažniau buvo išimtis nei taisyklė. Ji nesukūrė šeimos. Užsiėmė veikla, kuri įprastai buvo suvokiama kaip vyriška, vertėsi tiek komercine, tiek menine veikla. Buvo kūrėja, bet ne mūza. Autoriniais darbais ieškojo savito kelio. Paulina labai mylėjo žmones ir drąsiai gyveno emancipuotos moters gyvenimą.

Indėlis į lietuviško spektaklio rengimą

Kažin kaip būtų susiklostęs menininkės gyvenimas, jei savo kūrybos kelio ištakose vieną vasaros dieną ji nebūtų sutikusi Povilo Višinskio? Į Palangą jis užsuko 1896 ar 1897 m., per savo ekspediciją po Žemaitiją, rengdamasis antropologiniams tyrinėjimams ir rinkdamas medžiagą mokslinio darbo konkursui Petrapilio (Sankt Peterburgo) universiteto Gamtos fakultete. Žymus lietuvybės puoselėtojas tuomet parengė palangiškių socialinį portretą, fotografavo jų gyvenamas vietas, bet ir susipažino su vietos šviesuoliais, tarp kurių buvo Liudas Vaineikis ir Paulinos pusbrolis Vladas Mongirdas.

Jauniems vyrams gimė idėja surengti pirmą viešą lietuvių kalba vaidinamą spektaklį. 1899 m. rugpjūčio 20 d. juo tapo Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. P. Mongirdaitės ateljė buvo padaryta spektaklio dalyvių ir organizatorių bendra nuotrauka. Nors L. Vaineikis ir buvo išrūpinęs oficialų generalgubernatoriaus leidimą įgyvendinti šį sumanymą, komedijoje įžvelgta caro režimo pajuoka, aktoriai areštuoti. Sulaukta neregėto renginio rezonanso: spektaklis sukėlė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą. Dažname šalies kaime kilo spektaklio statymų banga. Vaidinimas suvoktas kaip politinis protestas.

P. Mongirdaitės pirmosios biografės Jolantos Klietkutės teigimu, Paulinos padarytas pirmojo lietuviško spektaklio fotoatvirukas, kurio viršuje yra dalyvių nuotrauka, spektaklio afiša, daugelį metų buvo siuntinėjamas kaip žinia apie lietuvių tautos atbudimą. Paulinos darbas tąsyk pirmąsyk pakliuvo į istorijos vyksmo sūkurį. Simboliška, kad 1924 m. rugpjūtį, Palangoje viešint lietuvių atgimimo patriarchui, aušrininkui Jonui Basanavičiui ir švenčiant šio spektaklio 25 metų jubiliejinį minėjimą, P. Mongirdaitė vėl padarė spektaklio dalyvių fotografiją. Tai viena paskutinių žinomų jos darytų fotografijų, nes 1924 m. lapkričio 5 d. menininkė išėjo į Amžinybę.

Krašto istorijos bei paveldo propaguotoja

Antrąsyk į vyksmo sūkurį Paulina pakliuvo vėl per jaunąjį inteligentą Višinskį. Povilas sugebėjo slapčia išvežti eksponatus į 1900 m. pasaulinę parodą Paryžiuje, tarp jų buvo ir P. Mongirdaitės fotografijų. Po parodos sėkmės, kurią vainikavo 12 aukso medalių skirtingose kategorijose, taip pat ir už fotografijas, Europos spaudos dėmesys lietuvių tautai, net Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ėmėsi fotoaparato ir išleido Kaukazo vaizdų albumą. Vis dėlto Paulinos gyvenimo Paryžiaus paroda nepakeitė. Spaudoje jos vardas niekur nefigūravo, tačiau į istoriją ji įėjo tvirtai. Moteris pradėjo leisti atvirukus, kuriuose savotiškai sinchronizavo fotografiją ir miniatiūrą. Dažnu jos kūrybos motyvu tampa ąžuolo lapo forma, kaip ir spalvingos gėlių kompozicijos, žinoma, ir marinistikos tema. Atvirukai buvo komerciškai paklausūs, atvirlaiškių kultūra Palangoje buvo itin populiari. Taip Paulina tapo krašto istorijos bei paveldo propaguotoja, fiksavo tai, kas nyko, kilo, keitėsi. Poilsiautojų įspūdžių pripildyti atvirukai, pasiųsti paštu, nešdavo žinią apie miestą ne tik žodžiais, bet ir vaizdu. Tuomet atvirukai tarnavo kaip miesto vizitinė kortelė, o šiandien – kaip istorinis šaltinis.

Moteris kurti skatinęs intelektualas

Pergalvojant bajoraitės emancipacijos kelią, norisi grįžti prie P. Višinskio įtakos. Jis buvo vienas iš tų intelektualų, kurie nuolat skatino jaunas moteris būti savarankiškas, nebijoti laužyti įprastų visuomenės normų, drąsiai užsiimti kūrybine veikla. Plačiai žinoma, kad jis skatino ir jau brandžios moters, tačiau dar jaunos rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės talentą. Žemaitė minėtina neatsitiktinai. Abiejų moterų gyvenime P. Višinskis buvo tas, kuris jų darbus pristatė visuomenei ir davė paspirtį kūrėjoms judėti tolyn. Abi jos fiksavo gyvus supančios aplinkos charakterius, tik vienos įrankis buvo plunksna, kitos – fotoaparatas.

Tiek Žemaitė, tiek P. Mongirdaitė gerokai pralenkė savo gyvenamą laiką. Būdamos dėmesingos esamai aplinkai, jos išlaikė ir menišką, nuolat ieškančią kūrybingą sielą. Žemaitės realistinė kūryba įtvirtino laiko ir tradicijos akcentus, jos trumpoji proza iki šiol nepraranda aukštos meninės vertės. Paulinos gamtos nuotraukos dėmesį traukia ne tik kaip istorinės ir fiksuojančios Palangos virsmą, jos įdomios ir menine kompozicija, vaizdo parinkimu. Abi moteris vienijo ir socialinė padėtis: abi – bajoriškos kilmės, tačiau gyveno palyginti kuklios buities apsuptyje, nepaisant visko, išsaugodamos dvarų kultūros tradiciją, įgimtą bajorišką orumą, smalsumą, gyvą intelektą, skatinusį puoselėti kūrybiškumą kaip atsvarą kasdienybei.

***

Pabaigoje norisi grįžti prie kovingojo romantiko A. Mickevičiaus ir bajoraitės P. Mongirdaitės sąsajos. Didžiojo poeto 1824 m. viešnagės Palangoje vieta po keleto dešimtmečių tapo jos namais. Viešnagei atminti Paulina sukūrė autorinį atviruką, kuriame vaizduojamas minėtas namas, kūrėjo biustas ir Palangai svarbus posmas. Šiandien šio pastato Mongirdų senojo namo adresu (Memelio g. 7) nebėra. Jo vietoje, Vytauto g. 35, dabar stovi kitas. 2024 m. liepą ant jo pakabinta prieš 200 metų įvykusią A. Mickevičiaus viešnagę primenanti lentelė, o anksčiau, vasario 15-ąją, viena iš bevardžių kurorto gatvių šiaurinėje Palangos dalyje gavo Paulinos Mongirdaitės vardą.

Tai pirma Lietuvoje gatvė, kuriai suteiktas šios fotografės vardas. 1924 m. Palangoje Jono Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė irgi buvo pirmoji, vėliau jų gausiai užderėjo visoje Lietuvoje. Ką gali žinoti, gal ir dabar kiti pajūrio miestai paseks Palangos pavyzdžiu?..

Literatūros ir šaltinių sąrašas

1. Birgelis, Sigitas. „Aušros“ 140-osioms metinėms. Slapti pogrindžio leidiniai (I). Lietuvos Aidas, 2023, vas. 25–kovo 3 (Nr. 8), p. 14.
2. Kubilius, Vytautas. Adomas Mickevičius = Adam Mickiewicz: poetas ir Lietuva. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 7–25.
3. Račiūnaitė-Paužuolienė, Rasa. Antropologijos vizualizacija: nuo fotografijos iki vizualinės antropologijos. Logos, 2014, Nr. 80, p. 112–118.
4. Sontag, Susan. Apie fotografiją: [esė]. Vilnius: Baltos lankos, [2000]. p. 158.
5. Basanavičiaus gatvė: [II ekspedicijos medžiaga] / Emilija Adiklienė. [Palanga], [1982–1984]. Saugoma Palangos viešojoje bibliotekoje.
6. Kaniavienė, Dainora. Būti pirmtake: fotografės Paulinos Mongirdaitės darbai. Voruta, 2017, birž. 17, p. 11–12.
7. Matulytė, Margarita, Narušytė, Agnė. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija, 1839–1945. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016. 765 p.
8. Dvi iškilmi viena diena. Klaipėdosžinios, 1924, liepos 22, p. 4.
9. Kanarskas, Fotografė Paulina Mongirdaitė. Švyturys, 2001, saus. 3, p. 5.
10. Valiulis, Skirmantas, Žvirgždas,   Fotografija Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. Žemaičių žemė, 2004, Nr. 1, p. 14–17.
11. Kaniavienė, Gatvės vardynose  – palangiškių padėka lietuvių tautinio atgimimo žadintojams. Voruta [interaktyvus], 2024-08-28. Prieiga per internetą: https://www.voruta.lt/dainora-kaniaviene-gatves-vardynose-palangiskiu-padeka-lietuviu-tautinio-atgimimo-zadintojams/.
12. Bleizgienė, Ramunė. Kokia moteris gali būti rašytoja? Rašančios moters įvaizdis XIX a. pab. – XX a. pr. moterų rašytojų biografiniuose pasakojimuose. Colloquia, 2010, Nr. 25, 57–77.
13. Kalėda, Algis. Lietuvislenkų literatūroje: tarp šventojo ir barbaro. Acta litteraria comparativa. 3. Vilnius, 2008, p. 148–158.
14. Lietuvių Teatro jubiliejus. Klaipėdosžinios, 1924, rugpjūčio 3, p. 5.
15. Lietuvių Teatro Šventė Palangoje. Klaipėdosžinios, 1924, rugpjūčio 17, p. 2.
16. Juodakis, Lietuvos fotografijos istorija, 1854–1940. Vilnius: Austėja, 1996. 166 p.
17. Kaniavienė, Dainora. Literatūros inkliuzai prieškario Palangoje. Voruta [interaktyvus], 2019-07-10. Prieiga per internetą: https://www.voruta.lt/dainora-kaniaviene-literaturos-inkliuzai-prieskario-palangoje/.
18. Žvirgždas, Stanislovas. Mūsų miestelių fotografai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2003, p. 72–79.
19. Omilanowska, Małgorzata. Pabaltijo Zakopanė: Palanga Tyszkiewiczių laikais. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2015, p. 144, 212, 243, 244.
20. Palanga. Klaipėdosžinios, 1924, rugpjūčio 13, p. 3–4.
21. Beniušis, Romualdas. Paulinos Mongirdaitės fotografijų klajonės. Pajūrio naujienos, 2017, vas. 17, priedas „Mūsų žmonės“, Nr. 2 (112), p. 12.
22. Klietkutė, Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus. Kretinga: [Šv. Antano dienos centras], 2015, p. 33–163.
23. Nekrašius, Jonas. Povilas Višinskis – antropologas ir fotografas. Šiaulių kraštas, 2006, birž. 30, p. 11–12.
24. Simpsono gatvė (buvusi P. Aksionaičio): [II ekspedicijos medžiaga] / Emilija Adiklienė. [Palanga], [1982–1984], p. 1. Saugoma Palangos viešojoje bibliotekoje.
25. Vaineikio ir Basanavičiaus gatvės Palangoj. Klaipėdosžinios, 1924, rugpjūčio 17, p. 4.
26. Vilija Ulinskytė-Balzienė apie senąsias Šiaulių fotoateljė: [pokalbis su Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskyte-Balziene / kalbėjosi] Romualda Urbonavičiūtė. Šiaulių naujienos, 2013, balandžio 5, p. 4–5.
27. Vyšniauskas, Marius. AdomoMickevičiaus namelio likimas  Lietuvos istorijos metraštis. 2013, Nr. 13, p. 274.
28. Klaipėdos žinios, 1924, liepos 31, p. 4.
29. Klietkutė, Jolanta. Vos ne asmeninė grafų Tiškevičių fotografė. Vyzdys, 2002, Nr. 1, p. 2.