Kunigas Aleksandras Balčiauskas
Kunigo Aleksandro Balčiausko protėviai yra kilę iš Biržų. Jie buvo evangelikai reformatai, senos bajoriškos šaknies palikuonys. Rašytinių šaltinių duomenys siekia 1609 m. pagal išduotą Lietuvos valstybinio istorijos archyvo dokumentą Nr. 222 (1997 m. kovo 19 d.).
A. Balčiausko senelis Konstantinas Balčiauskas, Švobiškio evangelikų reformatų parapijos narys, 1834 m. nusipirko žemės Šakiškiuose, Panevėžio apskrityje. Jo sūnūs Silvestras, Karolis, Aleksandras ir Romualdas buvo baigę Slucko ev. reformatų gimnaziją.
Romualdas, baigęs gimnaziją, tarnavo Panevėžio apskrities komendantūroje sekretoriumi. 1889 m. jis vedė Jadvygą Klementavičiūtę. Juos sutuokė kunigas Adolfas Neimanas Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje. Netrukus jaunavedžiai išvyko į Rusiją, į Vladimiro guberniją. Čia Romualdas Balčiauskas buvo generolo Muchanovo dviejų dvarų valdytoju Kosčejeve. 1905 m. grįžo su šeima į Lietuvą ir statėsi namus tėvo išskirtoje dvaro žemėje Šakiškiuose. 1907 m. spalio 5 d. jiems gimė sūnus Aleksandras Balčiauskas. Jis buvo kunigo Jono Šepečio pakrikštytas Švobiškio ev. reformatų bažnyčioje. Ponia Klara Šepetienė, kunigo J. Šepečio žmona, buvo jo krikšto motina.
Pradžios mokyklą A. Balčiauskas lankė Pumpėnuose. 1917 m. mirė jo tėvas. Gyvenimo sąlygos pablogėjo, tačiau didelis noras siekti mokslo atvedė jį į Panevėžio valdžios gimnaziją, kurią 1927 m. baigė. Norėjo studijuoti mediciną, bet, savo konfirmacijos metu Biržų ev. reformatų bažnyčioje, prof. kun. Povilo Jakubėno paskatintas studijuoti teologiją, savo sumanymą pakeitė ir 1927 m. įstojo į Lietuvos Universiteto Evangelikų teologijos fakultetą. Su jaunatviška energija dalyvavo Lietuvos Universiteto studentų evangelikų draugijos veikloje, dėstė tikybą mokiniams evangelikams Kauno „Aušros" berniukų ir mergaičių gimnazijose. Studijas 1931 06 09 baigė labai sėkmingai ir birželio 25 d. Sinodo metu buvo ordinuotas Biržų ev. reformatų bažnyčioje diakonu, klebono padėjėju ir paskirtas pradžios mokyklų tikybos mokytoju.
Su didele meile ir atsakomybe diak. A.Balčiauskas pradėjo savo darbą. Didžiulį dėmesį skyrė jaunimui, vaikams ir visiems, kurie dvasiniam gyvenimui nebuvo abejingi. Jis troško padėti visiems, ypač tiems, kurie neturėjo galimybės mokytis, bet norėjo tapti šviesiais žmonėmis. Jam kilo sumanymas organizuoti reformatų jaunimo draugiją. Būdamas gero būdo, taktiškas, kuklus, kantrus, jautrus žmogus, su įgimta šypsena veide, jis greitai įgijo pasitikėjimą parapijiečių tarpe ir sulaukė pritarimo savo sumanymui. Ypač iš Kolegijos prezidento dr. Jokūbo Mikelėno. Diak. A. Balčiauskas netrukus paruošė draugijos įstatus, nenuilstamai skaitė paskaitas.
Jam talkininkavo doc. Paulius Slavėnas, mokytojai Alfredas Šlikas, Petras Bružas, Petras Dubra ir kiti. Buvo nutarta 1931 12 20 sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Ši diena apvainikavo visus lūkesčius! Ji tapo istorine Radvilos jaunimo draugijos gimimo diena su jos išrinktu pirmininku A. Balčiausku ir obalsiu „DORINKIS IR ŠVIESKIS!". Ši draugija sparčiai augo pagyvindama ir keldama reformatų jaunimo ir pagyvenusių žmonių kultūrą. Šalia jaunimo draugijos labai gyvai veikė Moterų draugija, kuri rūpinosi labdaringa veikla, moksleivių bendrabučio išlaikymu ir kt. Gerai veikė vargonininko Martyno Sprindžio organizuotas bažnyčios choras.
1932 06 28 Generalinis superintendentas prof. kun. Povilas Jakubėnas ordinuoja diak. A. Balčiauską kunigu Biržų ev. reformatų parapijai ir skiriamas tikybos mokytoju Biržų gimnazijoje.
Netrukus A. Balčiauskas tapo Biržų parapijos klebonu. Pirmiausias jo rūpestis buvo atlikti kapitalinį bažnyčios remontą. Po to ėmėsi konfirmandų mokyklos, parapijos salės pastatų ir senelių prieglaudos priestato statybų. Visus šiuos darbus atliko nuoširdžiai kartu su antruoju kunigu Frydrichu Barneliu. Parapijiečiai džiaugėsi jų gražiu bendradarbiavimu. Parapija žydėjo!
Gilindamas savo žinias A. Balčiauskas 1937 m. lankėsi Šveicarijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Gerai mokėjo vokiečių, lenkų, rusų kalbas, skaitė hebrajų, lotynų ir graikų kalbomis. Jis atliko didelį švietėjišką darbą ir spaudos puslapiuose, rašydamas straipsnius į „Sėjėją“, „Mūsų žodį“, „Lietuvos evangelikų kelią“. Su mokytoju A. Šliku redagavo knygą „Jaunimo vadovas", kuri 1939 m. buvo išleista. 1939 m. parašė ir išleido knygutę apie reformatorius „Husas ir Viklifas“. Savo pamokslus visada rašydavo, o tikybos pamokų temas – konspektuodavo. Koregavo naujai leidžiamą kunigo Adomo Šerno giesmyną ir rūpinosi jo spausdinimo reikalais 1942 m. Kaune.
Lietuvos ev. reformatų Kolegijos nutarimu Balčiauskas 1940 03 16 skiriamas Lietuvos kariuomenės evangelikų kapelionu. Su didele širdgėla atsisveikino su mylima Biržų parapija ir išvyko į Kauną. Iš čia jo laikomos pamaldos būdavo transliuojamos per radiją. Neilgai jam teko būti kariuomenės kapelionu. Istoriniai įvykiai 1940 m. birželio mėn. pakreipė jaunos nepriklausomos Lietuvos gyvenimą kita linkme.
Bet kokia kultūrinė veikla per bažnyčią buvo uždrausta. A. Balčiauskas Kaune pamaldas laikė ev. reformatams ir ev. liuteronams kartu ev. liuteronų bažnyčioje, nes reformatų bažnyčios statyba liko neužbaigta. 1942 09 20 Kaune vedė savo parapijietę choristę mokytoją Aleksandrą /Alisą/ Brokertaitę. Juos sutuokė kun. Povilas Jašinskas iš Biržų. Tais pačiais metais A. Balčiauskas grįžo į Biržų ev. reformatų parapiją. Dirbo antruoju kunigu ir dėstė tikybą gimnazijoje.
Negailestinga karo audra 1944 m. sunaikino didelę Biržų miesto dalį ir jo apylinkes. Sudegė ir gražioji klebonija, kurioje gyveno laiminga kunigo A. Balčiausko šeima. Jį skaudžiai slėgė karo ir pokario sunkumus išgyvenančių parapijiečių rūpesčiai. Jis negalėdavo ramiai sutikti švenčių, nepasiuntęs parapijiečiams tremtiniams kam siuntinėlį, kam piniginę perlaidą, o kam paguodos ir tvirtybės žodį. Kartą į mėnesį vykdavo laikyti pamaldų į Švobiškio parapiją, kurią nors ir ne taip toli, pokariu būdavo sudėtinga pasiekti.
Apgriauta bažnyčia, nukentėję parapijiečiai, sunkūs pokario metai palaužė A. Balčiausko sveikatą ir jis nuo širdies infarkto 1952 01 24 mirė, palikdamas giliame liūdesyje parapiją, žmoną, du mažamečius vaikus Donatą ir Virginiją, seną motiną. Spėjo palaiminti savo vaikus ir paguosti žmoną: „…neverk, neliūdėk, neapleisk našlaičių, neatstokit nuo bažnyčios…“
Išreikšdami pagarbą ir meilę biržiečiai kunigo A. Balčiausko karstą nešė ant rankų nuo bažnyčios iki amžinojo poilsio vietos senosiose Biržų evangelikų kapinėse ant Širvėnos ežero kranto. Dėkinga parapija kunigo vardą įamžino atminimo lentoje Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Jo darbai seka paskui jį pasilikusiuose rašytuose ir sakytuose pamoksluose, kuriuos per visus sunkmečius išsaugojo kunigo našlė Aleksandra Balčiauskienė. Dalis jos atrinktų kunigo pamokslų suguldyta į knygą „Tavo Žodis yra tiesa“, kuri dienos šviesą išvydo minint kunigo A. Balčiausko 100-asias gimimo metines 2007 m. (įsigyti galima Biržų ev. reformatų bažnyčioje ir miesto knygyne).
1931 m. kunigas Aleksandras Balčiauskas tapo ketvirtuoju kunigu Balčiauskų giminėje. Pagal Sinodų kanonų duomenis minimi šie ev. reformatų kunigai Balčiauskai:
1751 m. kunigas superintendentas Jokūbas Felicijonas Balčiauskas (1751 m. – 1765 m. Sin. kan.)
1795 m. kunigas Gabrielius Balčiauskas (nuo 1830 m. vicesuperintendentas Užvilijos distriktui, bet kunigauti lieka Švobiškyje, 1824 m. – 1863 m. Sin. kan.)
1826 m. kunigas Aleksandras Balčiauskas (1824 m. – 1863 m. Sin. kan.)
Palaiminti mirusieji, kurie Viešpatyje miršta. Dvasia kalba: „Jie ilsisi nuo savo vargų, o jų darbai seka paskui juos“ (Apr. 14,13).
Aleksandra Balčiauskienė, 2009 m.
Nuotraukose:
1. Kun. A. Balčiauskas
2. 1909 m. A. Balčiauskas (viduryje), tėvai – Jadvyga ir Romualdas, seserys Elena, Olga ir brolis Vytautas
3. 1937 m. „Radvilos“ d-jos centro valdyba. Sėdi pirmininkas A. Balčiauskas, garbės narys dr. J. Mikelėnas, vicepirminikas A. Šlikas. Stovi iš dešinės į kairę: knygininkas mokytojas R. Bružas, I sekretorius mokytojas P. Dubra, II sekretorius stud. R. Klybas, kasininkas instruk. P. Jakštas
4. 1950 m. konfirmacija Biržuose. Centre kun. P. Jašinskas, kun. senj. A. Šernas, kun. A. Balčiauskas, vargonon. J. Sprindys
