Kęstučio Dambravos prisiminimų knyga „Vienuolikmetis nusikaltėlis“

Viktorija Klimaitė, Vilkaviškio ,,Aušros“ gimnazijos IE klasės mokinė, www.voruta.lt

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“

Rašinys

Laisvas ir nenugalėtas

Konsultavo mokytojos

Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venckūnienė

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Dapkūnaitė

2019–2020 m. m. 

       *****

Šiais metais pradėjau mokytis Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, kurią baigė ir mano mama. Esu aktyvi mokinė, mėgstu organizuoti renginius. Ne išimtis buvo ir mūsų mokyklos 40 metų jubiliejus. Šiai progai skirtame finaliniame koncerte buvo įteiktos įvairios nominacijos – „Meilė mokyklai“, „Meilė žmogui“, „Meilė mokslui“. Labiausiai mane sudomino nominacija „Meilė tėvynei“. Tarp nominantų buvo mokslininkų, dvasininkų, net olimpinių čempionų, tačiau apdovanojimą garbingai atsiėmė buvęs gimnazijos matematikos mokytojas Kęstutis Dambrava – paprastas, optimistas, geros sielos žmogus, daugelį metų išbuvęs tremtyje ir grįžęs į tėvynę mokyti jaunosios kartos. Atsiimdamas nominaciją, prisipažino, kad nėra jos vertas. Mokytojui būdingas kuklumas! Ši nominacija Jam buvo skirta būtent dėl to, jog iškentėjęs tremties sunkumus, be sovietinės valdžios žinios grįžo į gimtinę Lietuvą. Už tai buvo „apdovanotas“ trejais metais kalėjimo ir amžina tremtimi.

Itin simboliška, kad nominacija buvo įteikta Mokytojui, nes šiuo metu daug kalbame apie Mokytojo profesijos (ne)prestižą, švietimo sistemos problemas. Nominacija privertė mane susimąstyti apie tai, jog Mokytojas buvo, yra ir bus viena garbingiausių profesijų – tai savo gyvenimu įrodė Kęstutis Dambrava – žmogus, patyręs daug išbandymų, bet nenugalėtas.

    *****

Be kaltės

Kęstutis Dambrava augo gausioje šešių vaikų šeimoje Aukštaitijoje, Utenoje, „tėvų vargais pastatytame name“. Tėvelis Silvestras dirbo policijos viršininku Užpaliuose, laisvalaikiu vargonaudavo (buvo kompozitoriaus J.Naujalio mokinys). Namuose buvo pianinas, kuriuo grodavo visi šeimos nariai (Kęstučio namuose taip pat dabar stovi pianinas). Tėtis savo pavyzdžiu vaikus išmokė atkakliu darbu siekti savo tikslo: mokėjo siūti, dirbo Šaulių būrio vadu, ugniagesių būrio viršininku, organizuodavo labdaros loterijas, vaidindavo, buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas. Jis mokėjo gražiai mėgdžioti paukščius, taip „čiulbėjimu“ prisiviliojo ir mamą ūkininkaitę Apoloniją. Savo mamą Kęstutis prisimena su pagarba, jai teko sudėtinga ir negailestinga gyvenimo lemtis: viena Sibire apgynė nuo šalčio, bado, ligų, mirties, išmokslino tremtyje ir parvežė į Lietuvą keturis savo vaikus. „Ji man atrodo kaip įsakymą vykdęs kareivis, tiksliau – Dievo kareivis“. Kęstutį su mama visą gyvenimą siejo ypatingas ryšys. Meilė Tėvynei, tikėjimą ir pareigos jausmą Dambravų vaikai paveldėjo su genais. Tai padėjo išgyventi tremtį ir neteisingą totalitarinį režimą.

Prasidėjo tragiškas „raudonasis tvanas“. Sovietinį „rojų“ greitai pajuto Dambravų šeima. Iš tėvelio paimtas asmeninis ginklas, jis buvo atleistas iš pareigų. Tėvelį vis dažniau kviesdavo į tardymus, jis rečiau šypsodavosi, net neprisėsdavo prie pianino. Vieną kartą grįžęs iš parduotuvės Kęstutis pajuokavo, kad atpigo degtukai. Tėtis liūdnai palingavo galva: „Dabar viskas pabrango, tik žmogaus gyvybė atpigo.“ Būdamas dar vaikas, Kęstutis nesuprato tėvelio žodžių, bet greitai šeima tai patyrė savo kailiu. 1941 pavasarį Kęstučio namuose apsigyveno enkavedistai, kurie stebėdavo kiekvieną šeimos žingsnį, tikrindavo ateinančius žmones bei jų tapatybes (šeima buvo išnuomojusi kambarį generolo Stasio Raštikio tėvams).

1941 m. birželio 14-osios naktį prižadino kurtinantis beldimas į duris. Enkavedistai liepė susikrauti reikalingiausią mantą iki 50 kg. Vienuolikmetis „nusikaltėlis“ net nenutuokė, ką jam pasiimti. Akimirksniu gyvenimas tapo nežinomybe: sušaudys, išveš į Sibirą…Kodėl Dambravų šeima buvo ištremta?

Po valandos iš namų į geležinkelio stotį buvo išvežta 10 asmenų: Kęstučio šeima (brolis Vytautas studijavo universitete, apie jį šeima nežinojo ištisus dešimtmečius, jis tapo ambasadoriumi) ir generolo S. Raštikio seni tėvai bei artimieji.

Utenos traukinių stotyje nuo šeimos atskyrė tėtį, jis priėjo tik prie mamos, su vaikais atsisveikinti neleido. Sargybiniai melavo, sakydami, kad atskiria laikinai, sanitariniais sumetimais. Skaudus išsiskyrimas. Nuo tada tėvelio nei gyvo, nei mirusio nematė…

Kaip Kęstutis pasakoja, moterys ir vyrai, sugrūsti tame pačiame vagone, turėjo atlikti gamtinius reikalus per pramuštą pro grindis skylę. Tikriausiai ne kiekvienas mano bendraamžis ištvertų šią kelionę. Kęstutis prisimena, kad valgyti turėjo, bet kankino troškulys. Ilgai tremtiniams nedavė vandens. Pradėjo lyti, vaikai, iškišę pro grotuotą langutį rankeles, laikydami puodelius gaudė nuo traukinio stogo tekantį vandenį ir gėrė. Keliaudamas su šeima, mokytojas girdėjo tremtinių raudų ir maldų. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip jautėsi žmonės, staiga išvežti iš namų be kaltės.

Mama Apolonija ir keturi vaikai buvo atvežti į Altajų, o tėvas – į Krasnojarsko kraštą, specialų lagerį. Jo, kaip ideologinio priešo, nei maitino, nei gydė. Pirmąją žiemą lietuvių šviesuomenė krito kaip rudens lapai. Pavasarį Tėvelis iškeliavo Anapilin. Nei kapo, nei apeigų. Jokios pagarbos mirusiam. Tik vėliau šeima sužinojo, kad Silvestrui Dambravai nebuvo iškelta jokia byla, nepateikti jokie kaltinimai. Stalininei sistemai rūpėjo greičiau sunaikinti šviesiausius Lietuvos žmones ir įbauginti likusius. Sovietai nesuvokė, kad šeimoje vaikų širdyse pasėto laisvės siekio, meilės Tėvynei neįmanoma užgniaužti, sunaikinti. Totalitarinė komunistinė sistema griūva, susidūrusi su pagrindinėmis žmogaus vertybėmis ir prigimtinėmis teisėmis. Ką šeima įdiegia savo vaikų širdyse ir protuose, jokie universitetai, o tuo labiau diktatūriniai režimai neįveiks.

Rūsčios dienos

Pirmoji sustojimo vieta Kęstučio šeimos tremties istorijoje buvo Altajaus krašto sostinė Barnaulas. Ten Kęstutis su savo mama Apolonija, sese Vitalija ir broliais Stasiu bei Gediminu buvo apgyvendinti vietinės mokyklos pastate kartu su penkiomis šeimomis. Dažnai sunku būdavo rasti laisvą poilsio vietą ant grindų, niekas neturėjo jokių lovų. Tarp tremtinių pradėjo siautėti ligos, kurios nusinešė mažų vaikų gyvybių, kadangi šie dar neturėjo stipraus imuniteto, buvo prastai maitinami. Ne kartą buvo tekę vaikams, tokiems kaip Kęstutis, laidoti mažus vaikelius ar net savo bendraamžius, kadangi niekas tremties laiku neišleisdavo suaugusiųjų iš darbo.

Kartą saugumiečiai atėmė iš tremtinių visus fotoaparatus, radijo imtuvus ir brangius „menkniekius“. Siekė, kad nieko tremtiniai nenufotografuotų, nieko nesužinotų. Jokių pasaulio žinių, jokios spaudos. Kam jiems, „liaudies priešams“?

Netrukus Dambravų ir Ziberkų šeimas iš mokyklos perkėlė į mažą, pilną blakių namelį, kuriame turėjo tilpti devyni žmonės. Kęstučio mama gavo sunkų darbą – kasti griovius, šeima džiaugėsi, kadangi galėjo užsidirbti pinigų maistui ar reikalingiausiems daiktams. Nereikėjo naktį eiti į valdiškus nukastus bulvių laukus, ieškoti kokios bulvytes ir  pajusti raito sargo botagą. Po kelių mėnesių mamą perkėlė į Troicko rajono ketvirtą skyrių miško darbams, iki kurio kiekvieną dieną laukdavo šešių kilometrų kelias. Atėjo žiema, tremtiniai neturėjo tinkamo apavo ar šiltų drabužių. Mama susirgo ir negalėjo nueiti į darbą. „Kreivų veidrodžių šalies“ teismas priėmė sveiku protu nesuvokiamą sprendimą: už neatvykimą į darbą dėl ligos 6 mėnesius atskaityti po 50 procentų negaunamo atlyginimo.

1942 metų sausio mėnesį Kęstutį su šeima perkėlė į dvidešimt penktąjį baraką, kuriame gyveno beveik dvejus metus. Atrodė, jog gyvenimas šiek tiek palengvėjo: šeimos galvai – Kęstučio mamai Apolonijai – iki darbo nereikėdavo nukarti tiek kilometrų. Darbas miške buvo sunkus, Kęstutis su broliais eidavo padėti atkasti užpustytus kelius. Mėlynos lietuviukų akys daug greičiau pavargdavo žiūrėdamos į baltą sniegą. Jos parausdavo, perštėjo ir skaudėjo.

Mama susilaužė koją. Tačiau, kaip patarlėje sakoma, „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kaip tik tuo metu vyko tremtinių pervežimas į amžino įšalo žemę. Kęstučio šeima liko gyventi toje pačioje gyvenvietėje. Jeigu šeima būtų išvežta gyventi į atšiauresnę vietovę, būtų numirę dėl stingdančio šalčio ir bado. Pasiekė žinia apie tėvelio mirtį.Net dabar Kęstutis nežino, kur yra palaidotas jo mylimas tėvelis…

Gyvenimas tęsėsi. Apolonija, likusi viena su mažamečiais vaikais, nepalūžo ir toliau laikėsi tvirtai įsikibusi į gyvenimą bei rodė tvirto, nepalaužiamo gyvenimo negandų žmogaus pavyzdį savo vaikams. Jokių pašalpų, jokių socialinių lengvatų „liaudies priešams“. Šeimą ištiko bado ir vargo metai. Dažnai tekdavo keisti daiktus į maišiuką bulvių, bet mantos nebuvo daugiausia, kadangi iš namų tremiant enkavedistai leido pasiimti tik penkiasdešimt kilogramų turto. Vasarą bado kirminui numalšinti Kęstutis su broliais ir seserimi eidavo į mišką grybauti, uogauti, visokių Sibiro žolių sriubai rinkti, sugauti vieną kitą žuvį. Žvejybos įrankių neturėjo, tad kabliukus pakeisdavo susukta viela, meškerės valus – plonos virvutės. Žvejyba sekdavosi nekaip, tačiau vieną kitą karosiuką sugauti pavykdavo. Žiemą tekdavo valgyti mažiau. Ištisus metus vaikai neragavo mums įprastų ir pabodusių maisto produktų: pieno, sviesto, mėsos ar riebalų. Kartą uogaudamas miške Kęstutis su sese sutiko eigulį, kuris davė duonos ir liepė suvalgyti. Tikriausiai, vaikai atrodė apgailėtinai. Tas gerasis žmogus dar kurį laiką atnešdavo maisto ir gelbėjo šeimą. Sunkiais bado metais mane nustebino ir kėlė pasigėrėjimą Kęstučio šeimos tradicija: namuose buvusio maisto niekas nepaliesdavo, nesmaguriaudavo. Valgė kartu visa šeima. Tokia buvo nesulaužoma šeimos išgyvenimo  taisyklė.

Vasara atsinešdavo su savim ir baisią ligą – „vokiškai tiksliai“ pasireiškiančią maliariją. Sirgdavo visi – maži ir dideli.

Južakove brolis ir sesuo pradėjo lankyti netoliese esančią septynmetę mokyklą, o pasvarstę, kad dar spės pasimokyti, Kęstutis su broliu Gediminu liko namuose. Priežastis labai praktiška – Sibire žiemos labai šaltos, vaikai neturėjo rūbų ir tinkamos avalynės. Ją tekdavo siūtis iš dvigubų, medžiaginių maišelių, prikimštų vatos, ir padus atstojančių mašinos padangos kamerų. Nors ir ši „avalynė“ nebuvo šilčiausia, tačiau vis geriau, nei per sniegą lakstyti basam… O ir čiuožti gali su vėjeliu.

Tuo metu, kai trūko  popieriaus, rašymo priemonių, tremtinių jaunimas atliko tikrą patriotišką didvyrišką darbą – pradėjo leisti laikraštėlį „Tėvynės ilgesys“. Kęstučio sesuo Vita buvo viena iš svarbiausių laikraštėlio redaktorių – kiekvieną atneštą straipsnelį ar pasisakymą ranka įrašydavo į numerį. Išviso buvo išleisti septyni laikraščio numeriai, iš jų net šeši buvo perrašyti Vitos ranka. Dėl tokios iniciatyvos enkavedistai, sugavę laikraštėlio leidėjus, vyriausiąjį pagal amžių uždarė į kalėjimą.

Kęstučio mama suvokė, kad pragariškai dirbant miške, labai sunku pragyventi. Išgirdusi, kad pagalbiniame ūkyje reikia pinti krepšius bulvėms kasti, pasisiūlė.  Darbas nesunkus, jį gali dirbti namuose. Vaikai taip pat uoliai padėjo pinti krepšius. Po kelių darbo mėnesių darbdavys susižavėjo tokiu moters darbingumu ir pasiliko šeimą dirbti šį darbą dar vieneriems metams.

Karo pabaigoje į tremtį atvežė kalmukų tautybės žmonių, kurie atnešė naują ligą – dėmėtąją šiltinę. Ją sukeldavo kalmukų mainomuose, parduodamuose rūbuose esančios utėlės. Tada susirgo Kęstučio mamytė. Ligoninė nuo namų buvo nutolusi dvylika kilometrų. Šį atstumą berniukai įveikdavo kiekvieną rytą, pasikalbėdavo pro langą su mama ir bėgte į darbą. Buvo pažadėję padėti bulves nukasti vietiniams gyventojams ir taip užsidirbti. O kur dar mamos palikti darbai namuose! Anksti teko tapti suaugusiam. O mama, gavusi liaudiškų rusų vaistų, greitai pasveiko ir grįžo namo.

Apolonija stengėsi, kad visi Dambravų vaikai mokytųsi, nepaisant kasdienio skurdo ir beprotiško vargo Mums, materialinėje gerovėje augančiai kartai, net neįmanoma įsivaizduoti, kiek ryžto, drąsos, valios reikėjo tremtinių vaikams siekiant mokslo. Kęstučiui su Gediminu kiekvieną dieną kartu su vietinėm rusiukėm tekdavo eiti šešis kilometrus į mokyklą. Didžiausias skirtumas tarp dambraviukų ir mergaičių buvo tas, kad mergaitės buvo apsirengusios gražiais rūbeliais, apsiavusios batukais, o berniukai į mokyklą eidavo basi. Patyčių nebūdavo (gal tiesiog nenori prisiminti? – aut.). Kol nesnigdavo, problemų berniukams nebuvo, tačiau netikėtai vieną dieną ganėtinai prisnigo. Auklėtojas norėjo paskambinti geležinkeliečiams, kad atvežtų batus nebuvėlius. Berniukai basom kojom grįžo namo. Ir nesusirgo.

Stalinas „tėvelis“ visuomenei prisistatydavo kaip besirūpinantis šalies vaikais – komunizmo ateitimi. Rūpestis buvo toks įspūdingas, kad šeima neišgalėjo nusipirkti nė vieno reikalingo vadovėlio, užduotis, eilėraščius nusirašinėdavo iš mokytojų knygų. Sąsiuviniais tapdavo seni rusiški laikraščiai, kuriuos dar reikėdavo nusipirkti, rašalą pasigaminti iš suodžių ar burokėlių. Kai gerai atlikdavo užduotį, iš mokytojo paskatinimui gaudavo švarų sąsiuvinio lapą. Mokytojai buvo tikri profesionalai, savo srities žinovai.

Vieną dieną šeimą pasiekė žinia, kad Stundžienės šeima ruošiasi grįžti į Lietuvą. Jie pasisiūlė parvežti ir Dambravų vaikus. Mama sudžiovino kelionei duonos džiūvėsėlių (kito maisto nebuvo), kad ir bijodama išleido vaikus į Tėvynę.

Viešnagė tėvynėje

Grįžę į Lietuvą berniukai turėjo apsigyventi kitoje šeimoje, kadangi jų namas jau seniai priklausė svetimiems žmonėms. Šeima savininkus pasitiko tikrai ne išskėstomis rankomis – rodė nepasitenkinimą, kai vaikai dar drįsdavo prisiminti, jog kadaise šis namas priklausė jiems. Neapkentę tokio elgesio, Gediminas ir Kęstutis apsigyveno pas juos priglaudusį vietinį ūkininką. Kaip tik tuo metu grįžo likusi Kęstučio šeima. Pusantrų metų gyvendami Lietuvoje vaikai spėjo pabaigti ir vieną kitą klasę – Kęstutis galėjo didžiuotis baigęs suaugusiųjų gimnazijos antrą, trečią ir ketvirtą klases. Deja, šioje vietoje ir baigiasi visas linksmumas –netikėtas beldimas 1949 m. Trijų Karalių naktį apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Penki iki dantų ginkluoti saugumiečiai išvedė visą šeimą.

Kęstutį ir jo artimuosius nuteisė už pabėgimą iš tremties. Iš kur? Niekas net nesuprato, kad jie buvo tremtyje… Tik vienuolikos buvęs berniukas galvojo, jog jį išveža kažkur su mama, o terminą tremtis jis pirmąkart išgirdo tik būdamas kalėjime. Mokytojas tardytojui teisinosi, kad, būdamas vaiku, negalėjo padaryti jokių nusikaltimų. Tardytojas keistai šypsojosi, sakydamas, kad bylą jis sudaro, bausmė garantuota. Taip veikė sovietinė teismų sistema: yra žmogus, bus ir byla. Kameroje nebuvo laisvos vietos atsisėsti, trūko gaivaus oro. Po mėnesio jaunuolį išvežė į ligoninę, kadangi ligoninės medikams užkliuvo jo sveikata. Paguldytas į palatą, Kęstutis turėjo galimybę pabendrauti su kitais kalinčiais žmonėmis. Po kelių tyrimų atėjusi gydytoja pareiškė, jog Kęstutis sveikas, tiesiog trūksta maisto ir poilsio (ar ne sovietinė sistema tai sukėlė?). Jaunuolį iš ligoninės nuvežė tiesiai į Panevėžio kalėjimą, kuriame, anot pasakotojo, nebuvo jau taip blogai. Vieną dieną iškviestas iš kameros į koridorių Kęstutis išgirdo Ypatingojo pasitarimo prie TSRS VSM 1949m. balandžio 1d. nutarimą, kuriuo pagal 1926 m. RTFSR baudžiamojo kodekso 82 straipsnį nubaustas 3 metams kalėjimo ir tremtimi iki gyvos galvos. Tai buvo ne politinis, o kriminalinis nusikaltimas, bausmę teks atlikti tarp vagių, žmogžudžių. Sovietinis balandžio pirmosios pokštas – be kaltės, be teismo, pagal svetimos valstybės įstatymus įkalina žmogų.

Prieš išvežant į kalėjimą Kęstutis buvo kalinamas Vilniuje. Vieną dieną jisbuvo pakviestas į pasimatymą. Kažin kas jį galėtų lankyti? Juk visi artimieji taip pat nelaisvėje… Įėjęs į pasimatymo kambarėlį, Kęstutis išvydo savo mamą, kuri kalėjo tame pačiame lageryje moterų zonoje. Ji, sužinojusi, kad sūnus yra čia, paprašė leidimo susitikti. Po valandos trukmės susitikimo mama įdavė Kęstučiui duonos gabalėlį. Nenorėjo sūnus imti paskutinio kąsnio iš motinos, bet tik dabar suprato, jog paimdamas duoną pasielgė teisingai – kiekvienai motinai skaudžiausia matyti kenčiančius ir badaujančius vaikus…

Savamokslis gydytojas

Po dviejų mėnesių Kęstutis buvo išsiųstas į bausmės atlikimo vietą Vytegroje. Ten jį apgyvendino barake su kitais kaliniais ir privertė dirbti įvairius darbus – iškrauti baržas, kasti griovius. Jei tekdavo perrinkti bulves, vakare puota garantuota. Įdomiausia, kad aprengė  kalinius vokiečių karių uniformomis ir davė avėti labai sunešiotą avalynę. Kiekvieną rytą sargybos viršininkas visus atliekančius bausmę informuodavo, kad sargyba ginklą naudos be įspėjimo (kaliniai su priešų uniformomis, o jį – reikia naikinti, bėgti – nėra kur). Vadino fašistais.

Praėjus penkiems mėnesiams Kęstutį perkėlė į netoliese esantį lagerį miško darbams. Darbas buvo labai sunkus ir alinantis, Kęstutis buvo labai išsekęs. Visada kaliniai buvo sušalę, šlapi (ne visada naktį pavykdavo išsidžiovinti), pavargę ir alkani. Jei nepavykdavo padaryti dienos normos, gaudavo sumažintą maisto kiekį. Valgydamas skurdžią vakarienę, dar gabalėlį pasilikdavo nakties alkiui numalšinti. Taip kiekvieną dieną, be poilsio. Kęstutis jau vos kojas vilko, atrodydavo, kad nėra jėgų iki barako nueiti. Kokia žeminanti, nežmoniška, vergiška, sudėtinga kalinio kasdienybė!

Keliems mėnesiams praėjus bausmę atliekančių žmonių laukė sveikatos patikrinimas. Ten, medicinos punkte, darbuotojai nusprendė, jog Kęstutį reikia pasilikti. Jaunuolis buvo patenkintas, kadangi gavo lengvą darbą – valyti viršininkų kabinetus. Šį darbą dirbo dvi savaites. Praėjus joms, Kęstutis turėjo grįžti į brigadą, tačiau jį netikėtai paguldė į ligoninę. Po dešimt dienų Kęstutį pasikvietęs viršininkas pasiūlė jam dirbti san. instruktoriumi. Darbo buvo visokio – nuo vaistų švirkštimo į veną iki tvarsčių perrišimų. Teko net žaizdas siūti – žinoma, ne pačias sudėtingiausias, tačiau skubiu atveju teko pavaduoti ir gydytoją. Kęstutis turėjo mokytis, išmokti atmintai atskirus medicinos vadovėlių skyrius. Jį priėmęs dirbti karo gydytojas, taip pat kalinys, vėliau sakydavo: „Kareiviai kare tapdavo medikais per savaitę, o tu mokaisi teorijos ir praktikos jau ilgiau nei metus.“Kęstutis patikėjo, kad taps gydytoju. Tuo metu, 1951 m., ligoninėje pradėjo siausti tuberkuliozė. Po kiek laiko gydytojai nustatė šią ligą ir Kęstučiui. Tačiau ligonis vis tiek privalėjo tęsti savo darbus saugodamasis, jog neužkrėstų kitų. Viltis išgyventi buvo beveik prarasta, tačiau Kęstutis tvirtai tikėjo, jog jam pavyks. Ilgai įkalbinėjo gydytoją, jog paskirtų tuomet uždraustą gydymą, kai nėra rentgeno – pūsti orą į tarp plaučių ir pleuros esančią erdvę. Tokiu būdu suspaudžiamas sergantis plautis, kad liga negalėtų progresuoti. Šis pavojingas „žaidimas“ pavyko sėkmingai – Kęstučio sveikata pagerėjo ir jį išleido iš ligoninės.

Po poros mėnesių sveikstantis jaunuolis buvo pakviestas teisman, kuriame labai gražiais žodžiais Kęstutį apibūdinusi sanitarinio skyriaus viršininko kalba suminkštino teisėjų širdis ir kalinį išteisino dėl likusios bausmės, bet, deja, iš tremties išgelbėti nebuvo galima…Sanitarinio skyriaus viršininkas parašė raštą į Maskvą, kuriame paaiškino, kad esant tokiai ligonio būklei negalima jo etapu vežti tremtį, tremties vieta kenkia sveikatai, prašė leisti grįžti Lietuvon. Maskva tarė griežtą ne. Kęstutis buvo toks „nusikaltėlis“, kad ir numirti negalėjo savo Tėvynėje…

Prasidėjo ilga ir varginanti kelionę į tremtį, kurią sunkino tai, jog tremtiniui vis dar reikėdavo pūsti orą į plaučius. Ligonis turėdavo maldauti nuvežti į ligoninę, kurioje ši procedūra buvo atliekama. Kelionė 1951 m. į tremtį buvo daug sunkesnė, labiau varginanti nei 1941 m.

Visi kartu

1951 metų gruodžio 31 dieną Kęstutis atvyko į tremties vietą – Troicko runkelių tarybinį ūkį. Miestelio komendantas liepė laukti, kol atvyks pasiimti. Kęstutis nutarė penkiolikos kilometrų atstumą įveikti pėsčiomis. Kokia laimė, koks malonumas eiti, kai paskui neseka sargybiniai! Tai pati geriausia naujametinė dovana tremtinio gyvenime. Lietuvį paskyrė dirbti arklidėse, kur reikėjo prižiūrėti arklius ir darbinius jaučius. Darbas nebuvo sunkus, tačiau varginantis, nepalankus Kęstučio nesveikiems plaučiams.

Dėl tuberkuliozės reikėdavo kartą per du mėnesius vykti į Barnaulą pasitikrinti sveikatą. Nemaloniausia buvo tai, kad Kęstutis neturėjo asmens dokumentų (negalėdavo gauti nakvynės viešbutyje, milicininkai bet kada galėjo paprašyti parodyti „pasportą“). Ligoninėje užtrukdavo pora valandų, kitą laiką ligonis klajodavo po miestą stebėdamas žmones, lengvai jiems pavydėdavo tų laisvės trupinių, kuriais leido naudotis komunistų partija, griežtai kontroliavusi visas gyvenimo sritis. Vakare grįždavo nakvoti į geležinkelio stoties laukiamąjį.

Vieno kambario žeminė trobelė buvo Kęstučio namais, kuriais jis dalijosi kartu su senu žmogumi. Jaunuolis žinojo tikslią datą, kada paleis jo mamą, brolį Stasį, ir tikėjosi, jog jie bus paskirti gyventi toje pačioje vietoje kaip jis. Taip ir nutiko – vieną dieną Kęstutį pasiekė džiugi žinia – į gyvenvietę atkeliauja moteris ir vyras. Pasigirdęs beldimas į trobelės duris pranešė Kęstučiui, jog pagaliau jis galės vėl gyventi su artimaisiais. Gyvenimas pašviesėjo ir pasidarė lengva bei gera.

Kęstutis norėjo baigti bent šiokius tokius mokslus, tad pasitaręs su artimaisiais pateikė prašymą į Troicko vidurinę mokyklą, dešimtą klasę. Direktorius naują mokinį priėmė su sąlyga, jog šis pateiks devintos klasės baigimo pažymėjimą, kurio neturėjo. Tačiau Kęstutis nepabijojo ir sutiko su tokia mokyklos vadovo sąlyga. Vėliau jaunuolį pasiekė žinia, jog  paskirtas dviejų mėnesių gydymas vienoje geriausių Altajaus krašto ligoninių. Ot ir gera naujiena! Teko rinktis tarp mokslo ir sveikatos. Vis dėlto nugalėjo noras mokytis…

Mokslas nebuvo jau toks ir sunkus, tačiau sunkiausia Kęstučiui buvo matematika. Su geometrija ir algebra nebuvo tokios didelės problemos kaip su trigonometrija. Kaip prisimena Kęstutis, tai buvo tikra katastrofa! Tačiau uoliai padirbėjęs namuose suprato, jog didžiausiais savo priešais laikęs sinusus ir kosinusus pavertė gerais draugais. Keistas su tapimas – dar pirmosios tremties metu mokykloje vaikų buvo pramintas „diada plius“.

Kęstutis tvirtai teigia, jog toje mokykloje dėstė puikiai savo dėstomą dalyką išmanantys mokytojai, puikūs žmonės. Iš jų Kęstutis labiausiai prisimena fizikos mokytoją Arsenijų Grigorjevičių Zamedjanskį. Mokytojas išmanė viską – ne tik fiziką, bet ir matematiką, chemiją ir kitus mokslus. Tremtinio teigimu, Zamedjanskis visus dalykus išmanė geriau nei patys tų dalykų mokytojai. Kiekvienas mokyklos mokinys, nuėjęs pas fizikos mokytoją, visada galėdavo sulaukti pagalbos ne vien dėl mokslo. Mokytojas mokėjo paguosti, patarti, užtarti bei motyvuoti mokinius. Vieną kartą klasės mokinė Pavolgio vokietė tremtinė Elvyra G. savo rašinyje parašė: „Ką aš galiu rašyti apie savo ateitį? Aš niekada netapsiu tuo, kuo noriu, nes daugumos aukštųjų mokyklų durys man uždarytos.“ Išmetimas iš mokyklos už tokį menkniekį būtų  buvusi švelni bausmė – laukė kalėjimas. Tik fizikos mokytojas prašė ir maldavo mokyklos vadovybę neinformuoti saugumo. Taip išgelbėjo ne vieną. Kai paklausiau Kęstučio, kodėl jis pasirinko mokytojo profesiją, atsakė gana paprastai: pirmiausia jį sužavėjo fizikos mokytojo asmenybė ir tik  pedagoginis institutas veikė tremties vietoje.

1953 m. kovo 5 dieną pasaulį sukrėtė žinia – mirė Stalinas. Žmonės baiminosi dėl savo ateities. Jie sakydavo: „Nors prie Stalino buvo blogai, bet bent gyvenome.“ Niekas nežinojo, koks gyvenimas laukia dabar. Kai kurie žmonės net verkė sužinoję apie Stalino mirtį. O tremtiniai džiaugėsi.

Tarybinio ūkio direktorius, pavydėdamas dambraviukų ryžto ir gebėjimo mokytis, pardavė šeimos trobelę. Šeimai teko ieškotis naujo būsto. Gerai, jog mokytojai Sučkovai leido šeimai vasarą apsigyventi jų namuose, kadangi vasarą keliavo. O gegužės mėnesį iš lagerio grįžo Vita – šeimoje neliko kalinių ir visi tapo tremtiniais.

Kęstutis pagaliau išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą, tačiau sąžinė nebuvo rami. Ar tai tikrai sąžiningas būdas gauti dešimtos klasės atestatą nebaigus devintos? Tačiau išsipasakojęs fizikos mokytojui Arsenijui suprato, jog šio atestato jis yra vertas labiau nei bet kuris kitas. Įdomiausia, kad Kęstutis besimokydamas mokykloje sugebėjo išvengti tuomet privalomo stojimo į komjaunimą.  Jis vienintelis iš 41 abituriento  nepriklausė šiai sovietinei organizacijai. Pasiteisindavo  netinkama biografija.

Vasarą Kęstutis kartu su savo broliu Stasiu nusprendė stoti į Bjisko pedagoginio instituto Matematikos fakultetą. Broliai, žinodami, jog į institutą priima be atrankos, nebijodami važiavo į mandatinę komisiją. Tačiau važiuojant namo brolis Stasys Kęstučiui pranešė blogą žinią – instituto seselė neleido jaunuoliui studijuoti dėl jo prastos sveikatos. Tačiau Kęstutis sugalvojo stoti į neakivaizdinį skyrių – seselė nieko negalės pasakyti. Viltis gyventi geriau neapleido Kęstučio.

Per vienerius metus baigęs net du kursus studentas Kęstutis sugalvojo įsidarbinti mokytoju. Darbo būtų, bet gyvenamosios vietos suteikti negali. Tačiau nenuleidęs rankų važiavo ateities ieškoti į Barnaulą. Ten jis buvo sutiktas išskėstomis rankomis ir darbą gavo rinktis iš dešimt rajonų. Kęstutis išsirinko kalnuotą Soloniešno rajoną, nutolusį 130 kilometrų nuo Bijsko.

Paaiškėjo, jog nuo savo namų Kęstučiui reikės nueiti 35 kilometrus. Tai jam pasirodė ne toks ir ilgas kelias – anksčiau jis nukeliaudavo daugiau nei 60 kilometrų. Kęstutis eidavo kalnuotu takeliu, kurio oras padėjo pasveikti ir plaučiams – Kęstutis ir vėl kvėpavo kaip paprastas žmogus…Pirmoje darbovietėje teko patirti, ką reiškia būti tremtiniu ir gyventi totalitarinėje vienos partijos valdomoje valstybėje. Buvo apskųstas po apsižodžiavo su mokytojais, kurie buvo labai seni komunistai. Kęstutis pasakęs: „Jeigu aš teisus, tai man nei „rajkomas“, nei „čiortkomas“ nebaisus.“ Atvyko saugumietis tirti skundą, laimei, kad užtarė kita mokytoja, taip pat aktyvi komunistė. Kęstutis suprato, kad gyvenimas sovietinėje laisvėje dar nereiškia laisvai reikšti nuomonės, laisvas gali būti  tik savo mintyse, dvasioje…

Lapkričio pabaigoje pas Kęstutį atvyko gyventi jo mama. Namelį mamai ir sūnui paskyrė labai gražioje vietoje prie kalnų. Kęstučio mama mokykloje įsidarbino valytoja ir šeima pagaliau pradėjo gyventi kartu.

Pasibaigus egzaminų virtinei, vasaros atostogų pabaigoje Kęstutis buvo perkeltas į Teležichą. Kolektyvas, kurį sudarė dauguma Antrojo pasaulinio karo dalyvių, tremtinį priėmė šiltai. Priekaištavo tik dėl vieno: koks vyras, kad negeria. Ten mokytojas dėstė matematiką tiek jaunimui, tiek suaugusiems vakarinėje mokykloje. Gyvenimas gerėjo, įsigijo karvę.

Naujoje tremties vietoje nutiko keistas dalykas.1957 metais vyko apylinkės deputatų rinkimai. Kandidatu buvo paskelbtas Kęstutis. Jis bandė paaiškinti, kad jo kandidatūra netinkama. Nežinojo mokytojas, kaip pradėti savo kalbą – ar kad buvo kalinys, ar tremtinys… Tačiau vienas žmogus paklausė, kur gyvena, kuo dirba. Gyventojai nusprendė, kad jis „savas“, daugiau klausimų nesulaukė ir kovo trečią dieną buvo išrinktas rinkimo apygardos aštuntu deputatu. Paradoksas: nekomunistas, tikintis, negeriantis, nusikaltėlis, tremtinys tampa ne tik tarybiniu mokytoju bet ir apylinkės deputatu (vėliau grįžęs į Lietuvą net keletą kartų buvo apdovanotas švietimo ministro, išrinktas į respublikos mokytojų profsąjungos suvažiavimą). Aplinkinius žavėjo Kęstučio asmenybė, puikus humoro jausmas, taktiškumas, paprastumas. Mažo žmogaus širdies šviesa, tikrumas, laikymasis savo įsitikimų, nemokėjimas nusilenkti prievartai. Tai rodo, kad diktatūrinė politinė sistema aižėja nuo žmogiškumo.

Deputato darbas būdavo įdomus, puikiai iliustruojantis komunistinius „laimėjimus“: kolūkyje kalnuotoje vietoje pasėjo javus, o nuimti nėra kam. Traktoriai neįvažiuoja, o vyrai sako „ne caro laikai“. Derlius žuvo. Dar vienas neūkiškumo pavyzdys. Vieną rudenį kolūkyje piemuo suvarė į nenukastą bulvių lauką kiaules. Pirmininkas pasiaiškino, kad kiaulės pasidarbuos ir atrodys, kad nukasta. Jei kas klaus, sakys, kad mokiniai kasė. Žmonėms nusikasti iš pusės nedavė. Nenori pas „baltas meškas“ patekti. Tai šalis, kuri norėjo pralenkti JAV. Štai iš kur atsiranda anekdotai!

Kęstutį pasiekė žinia, jos mokytojas Baršauskas gavo pasą ir išvyko į Lietuvą. Jis labai tikėjosi, kad ateis tokia laiminga diena. Parašęs Baršauskui laišką ir paprašęs, kad Tėvynėj paieškotų jam darbo.  Gavo pasiūlymą dirbti Vilkaviškio rajone. Išeiti iš tuometinio darbo, pasirodo, nebuvo labai lengva. Švietimo skyriaus vedėjas, siūlydamas geresnes darbo sąlygas, bandė  pasilikti. Tačiau Kęstutis nesutiko – labai dilgė Tėvynės ilgesys… Galų gale atleido iš darbo ir, pardavęs karvutę, susikrovęs mantą, grįžo kartu su mama į Lietuvą.

Koks nuostabus jausmas grįžti į gimtąjį kraštą! Gimtoji kalba, širdį jaudinančios dainos, išsiilgti giminaičiai… Kęstutis dirbo daugelyje rajono mokyklų – Vištytyje, Vilkaviškyje ir kitose rajono gyvenvietėse. Žmonės sutikdavo gana šiltai, tačiau kartais jausdavosi stebimas. Aplinkiniai tiesiai šviesiai pasakydavo, jog seka saugumiečiai. Tarybiniams mokytojams negalima lankyti bažnyčios. Kęstutis važiuodavo į kitų miestų bažnyčias.

Tremtyje, svetimoje šalyje, Kęstučio šeima patyrė įvairių skriaudų, tačiau gimtoje šalyje pasakyti skaudūs žodžiai, pažeminimai sužeisdavo širdį labiau. Kartą neiškentęs Kęstutis pasakė: „Aš kentėjau todėl, kad mano tėtė kadaise dirbo kažkuo, mano vaikai – kad jų tėtė buvo tremtinys, jų vaikai kentės už tai, kad jų senelis buvo tremtyje. Reikia kada nors visa tai baigti.“

*****

Ateitis kuriama ant praeities pamatų

Aplankiusi buvusį Mokytoją, supratau, kokia svarbi yra šeima, vertybės, kurias ji ugdo savo vaikams. Viso pasakojimo metu mane žavėjo Kęstučio optimizmas, ryžtas, gilus tikėjimas, mokslo ir tikslo siekimas, puikus humoro jausmas. Apie tremtį, kalėjimą, Tėvelio mirtį, Mamos kančias, savo paties ir brolių suluošintą vaikystę, jaunystę kalba kaip Balys Sruoga apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Mano kartai, augančiai komfortabiliai, materialiniame pertekliuje reikia išgirsti Kęstučio pasakojimą tam, kad vertintume, ką turime, brangintume Tėvynę Lietuvą, šį pasaulį. Mažiau inkštume kaip šunyčiai, o daugiau bendrautume, vertintume vienas kitą ir dirbtume Tėvynei.

Sugalvojau Kovo 11-osios proga suorganizuoti gimnazijos pirmokų susitikimą su Kęstučiu Dambrava. Jis papasakotų ne tik apie tremtį, taip pat ir apie dalyvavimą Baltijos kelyje, Sąjūdžio veikloje, apie darbą Vilkaviškio tremtinių ir politinių kalinių sąjungos skyriuje, kaip subūrė ir vadovavo tremtinių chorui (be muzikinio išsilavinimo), rengė šachmatininkus (sėkmingai 1992 m. dalyvavo pasaulio šachmatų olimpiadoje Maniloje)… Tikiuosi, kad mano idėjai pritars ir mokytoja. Tai bus mano dovana Lietuvos gimtadienio proga klasės draugams.

Literatūra:

1. Gyvas Kęstučio Dambravos liudijamas 2019-11-23, užrašytas Viktorijos Klimaitės.
2. Dambrava Vienuolikmetis nusikaltėlis, Marijampolė, 2011.
3. Nenėnienė. Gyvenimas paženklintas kančia ir meile/per internetinę prieigą:http://www.santaka.info/?sidx=12994
4. Norkevičius. Lydėjo vaikystės dainos/ per interneto prieigą/ http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19043-05-15-lydejo-vaikystes-dainos