Benas Volodzka, Klaipėda, www.voruta.lt

Klaipėda prasideda ne tik uosto krantinėmis, bet ir turėjo įdomią geležinkelio stotį… Čia pūkšėjo ne tik europinės vėžės, bet ir siauruko garvežiai… Taigi, pažvelkime kas mus šiandien pasitinka, kokį pirmą įspūdį padaro Klaipėdos geležinkelio vartai?

                    Kylantys net du nauji pastatai prie kultūros paveldo objekto statybos kelia itin didelį susirūpinimą dėl Klaipėdos senosios geležinkelio stoties Priestočio g. 1A ir 1B. Deja, jau ir dabar miesto geležinkelio stotis yra labiausiai sužalotas architektūros paminklas, o keistos pastarojo laikotarpio architektūrinės interpretacijos ir kreivas požiūris, amoralus politikų elgesys yra sunkiai suprantamas. Palyginimui vertėtų pasakyti, kad nei vienas didmiestis nėra taip sužalojęs savo administracinės paskirties objekto kaip ši, nors tiek Vilniaus, tiek Kauno geležinkelio stotys yra pokarinės sovietmečio statybos. Vietoje to, kad Klaipėdos savivaldybė bandytų rasti bendrą santykį su Lietuvos geležinkeliais dėl reprezentacinio pastato solidumo, kaip miestas galėtų deramai priimti svečius. Deja, buvęs tarybos narys stokoja elementarios pagarbos istorijai, arba belieka nuoširdžiai apgailestauti, kad tiesiog nesupranta, jog šiuolaikinis pastatas neturi absoliučiai jokios dermės su aplinka.

                      Pirma, Klaipėdos geležinkelio stoties istorija sietina su gana įdomia praeitimi. Pavėluotos Prūsijos valstybės inicijuojamos pertvarkos susisiekimo srityje ilgainiui izoliavo miestą tarptautinio susisiekimo tinklo žemėlapyje su kontinentine Prūsija. Netgi 1859 m. kovo 19 d. Atstovų rūmų posėdyje geležinkelio jungties nebuvimas su Klaipėda ir Karaliaučiumi sukėlė didelius poleminius klausimus: vieni manė, kad Klaipėda iš to geležinkelio neturės tokios naudos kaip prekybos Nemunu, o kiti galvojo kaip deputatas Steinas, kad jei Klaipėda neturės geležinkelio, tai ji žlugs per 50 metų.[1] Todėl šios diskusijos užsitęsė iki tol, kol buvo prieita prie bendros nuomonės, kad geležinkelį vis dėlto reikia tiesti nuo Tilžės iki Mėmelio, tačiau be vyriausybės pagalbos, o su privačiomis anglų įmonės investicijomis ir apskrities obligacijomis. Kas įdomu, kad ekonomiškai geležinkelis kėlė pavojų Rusijos valdančiųjų sluoksnių interesams Liepojos uosto vystymui, nes Klaipėda, turėdama pakankamus uosto įrenginius galėjo susivilioti nemažai prekių ir žemės ūkio produkcijos iš Rusijos imperijoje esančios Lietuvos. Visgi visiems planams sutrukdė Prūsijos karai dėl Vokietijos susivienijimo ir visi reikalai 1871 m. gegužės 25 d. pajudėjo Klaipėdai naudinga linkme: geležinkelio statybai skirta 5 800 000 talerių Tilžės-Klaipėdos geležinkeliui.[2] Dar svarbu prisiminti, kad geležinkelio tiltas per Joniškę, kuris buvo subombarduotas II- pasaulinio karo pabaigoje, buvo pastatytas 1874 m.

                      Klaipėdos geležinkelio stotis buvo statoma pagal 1850 m. Prūsijoje priimtus reikalavimus: laukiamoji salė, šalia jos- bilietų kasa, taip pat bagažo išdavimo patalpa, be to, raštinės patalpos ir restoranas, antrajame stoties aukšte- stoties darbuotojų butai, šalia stoties- skveras poilsiui.[3] Jeigu būtų pagarbus požiūris į istorijos išsaugojimą, o juk dar sovietmečiu, kol stotis nebuvo subjaurota, yra dar gyvų liudininkų, mačiusių puošnų modernizmo (jugendo) stiliaus interjerą, nors kuklų, bet vertingą meniniu požiūriu, tai visgi visomis galimybėmis būtų galima vėl atkurti Senąją stotį ir joje atnaujinti pradinę funkcinę paskirtį. Pagal architekto Juozo Baltrėno projektą pastatyta 1981 m. naujoji geležinkelio stotis nebeatitinka šiuolaikinių visuomenės poreikių ir per didelė keleivių aptarnavimui. Dabar yra ruošiamasi sovietmečiu pastatytos stoties renovacijai, tačiau jos išlaikymas bet kokiu atveju būtų neracionalus ir nenaudingas.

                      Architektūriniu požiūriu senasis geležinkelio tradicinės namo formos mūrinis dviaukštis geltonų apdailos plytų pastatas, kurio pagrindinis fasadas artimas neoklasicizmo stiliui. Tenka pastebėti, kad pastato vidurį išryškina išsikišęs rizalitas, viršuje užbaigtas trikampiu frontonu, kuriame įtaisytas laikrodis. Įtaisytą mechaninį laiko skaičiavimo įrenginį bandė atkartoti savitai architektas Juozas Baltrėnas, įrengiant naujosios stoties bokšto viršuje. Deja, sovietinis stoties pastatas absoliučiai neturi jokios dermės su išlikusia stotimi. Todėl architektūriniu požiūriu senąją stotį būtina atskirti nuo sovietmečiu pastatyto pastato, kad skirtingų laikotarpių pastatai būtų atskirti vienas nuo kitų ir nesudarytų bendro stoties pseudo ansamblio. Verta atkreipti dėmesį, kad tunelio vietoje, šalia esančio geležinkelio stoties bokšto su laikrodžiu, verta atkurti rytinį fligelį, kuris išties buvo beveik dukart trumpesnis už vakarinį. Taip pat šalia stoties vakarinio fligelio kylantis pseudomodernizmo pastatas bus galimai sujungiamas su pagrindine stotimi, nors pagrindinio geležinkelio stoties pastato savininkas nepritaria tokiems statytojo veiksmams. Vėlgi Kultūros paveldo departamentas turi reikalavimą atstatyti senosios stoties vakarinį fligelį, bet paveldosauginiu požiūriu prie pat jo atsirandantis naujas objektas turėtų būti atskirtas bent kelis metrus. Kaip bebūtų paradoksaliai, kad bėgant laikui kaip ir keičiantis kartoms priklausomai nuo to ir atsakingų institucijų vadovybėms, vakarinis fligelis tiesiog nebebus atstatomas ir jo vietoje atsiras naujo pastato priestatas.

                      Dar vertėtų atkreipti dėmesį, jog greta Klaipėdos geležinkelio stoties buvo įkurta pati pirmoji vieša miesto aikštė, o šalia stoties pastato vakarinėje pusėje–visuomeninis skveras, kuriame galėdavo trumpam atsikvėpti išvykstantys miestelėnai ar atvykstantys svečiai. Tuomet, menotyrininko Jono Tatoriaus teigimu, didesnės geležinkelio stotys privalėjo turėti skverus poilsiui. „Vienas jų (didesnysis) su laisvai suplanuotais takais išliko iki šiol… Nemažas sodas-parkas XIX a. antrojoje pusėje vešėjo prie Klaipėdos šaulių organizacijos namo. Pirmojoje miesto reprezentacinėje aikštėje vykdavo įvairios jau Vokietijos imperijos laikais valdžios aukštų pareigūnų sutikimo ceremonijos, tarpukariu iškilmingai minėtos Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės, taip pat, be abejo, vykdavo įvairios kariuomenės rikiuotės, atvykstant Valstybės prezidentams ir pan. Taigi ši miesto pirmoji aikštė buvo skirta sutiktuvių iškilmėms, minėjimams ir pan. Taip pat Vasario 16-osios, Tautos švenčių proga būdavo specialiai dekoruojamas pagrindinis Klaipėdos geležinkelio stoties fasadas, nakties metu šviesdavo iliuminacijos. Nereikia pamiršti, kad pagrindinėje miesto aikštėje stovėjo gana įspūdingos formos dujinis žibintas, kuris buvo pagrindinis reprezentacinės erdvės elementas. Buvęs visuomeninis parkas, kuris dabar yra užleistas šunų vedžiojimo zona, ir pirmoji miesto reprezentacinė aikštė, dabar paversta automobilių aikštele galėtų būti atkurti ir taip ženkliai prisidėtų prie švaraus, gyvo, sutvarkyto bei solidaus miesto tapatybei. Negana to, kad XIX a. miestų planavimo, architektūros tendencijos ir mados siekė, kuo maksimaliau racionaliai ir tvarkingai žiūrėti į miesto kūrimą.

                      Tarptautinėje praktikoje geležinkelio stotis mieste yra gerai matomas geležinkelio veiklos ženklas ir simbolis. Ne viename Europos mieste ir pasaulyje savivaldybės stengiasi, kad stotys atrodytų nepriekaištingai, o nemaža dalis senųjų stočių yra restauruojama kaip Vokietijoje (Detmolder Bahnhof, Hilden Bahnhof, Bahnhof Plochingen…), Olandijoje (The Roosendaal railway station) ir t.t. Kitaip nei Klaipėdoje keleivių geležinkelio stotys turi visą patogią infrastruktūrą (valgyklos, restoranai, parduotuvės, paslaugas teikiančios įmonės). Todėl norint, kad geležinkelio stotis būtų nuolatos gyva ir patraukli, būtina joje teikti kuo didesnį paslaugų asortimentą, o greta jos turi vykti visuomenei svarbūs minėjimai kaip ir buvo minėta objekto istorijos apžvalgoje. Geležinkelio stoties urbanistiniai ir architektūriniai sprendiniai turi aiškiai parodyti objekto padėtį, vaidmenį ir charakterį. Deja, dabartinė Klaipėdos geležinkelio stoties situacija yra visiškai kitokia- neturi miestui būdingo charakterio ir aiškaus funkcionalumo.

                    Priestočio g. 1 B. Klaipėdoje  

                    Atskleidus tokį Klaipėdos geležinkelio stoties su pagrindine aikšte ir visuomeniniu skveru paveikslą, be abejo, kyla noras atkurti laikmečio sunaikintą kompleksinę teritoriją. Deja, mes turime būti susitaikę su daug kur kas tragiškesniu stoties likimu, nes šiuo metu statomas pastatas akivaizdžiai žaloja ir užgožia Klaipėdos geležinkelio senąją stotį. Projekte užslėptas pasityčiojimas iš miesto istorijos yra pateisinamas Klaipėdos miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento ir kitų eilės derinančių institucijų, tik nežinia ką jos derina! Tuo labiau neteko girdėti, kad atsakingos institucijos būtų ryžtingai nedavusios leidimo abejotiniems statybų projektams?! Reikia pasakyti, kad Klaipėdos geležinkelio stotis nebeatliks sau priskirtos pagrindinės funkcijos, stoties kompleksinėje teritorijoje nebūdingų paslaugų teikimas prieštarauja elementariems urbanistikos dėsniams ir dabar visiškai nebereprezentuoja miesto veido.

                      Klaipėdos miestiečių draugijai, prašant papildomos informacijos iš Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus, buvo atsakyta, kad „2014 m. teisės aktų nustatyta tvarka INFOSTATYBOJE suderino projektą Paslaugų paskirties pastato naujos statybos, patalpos–įstaigos pamatų ardymo. Rašte buvo teigiama, kad vertingųjų savybių žalojimo nebuvo, tačiau kyla klausimas, ar paveldosaugos specialistai tyčia ignoruoja derinimą pagal būdingas proporcijas, formas, medžiagiškumą ir pan., nors projektinis pasiūlymas jau yra realizuojamas valstybės saugomame Istorinės miesto dalies komplekse. Svarbu atkreipti dėmesį, kad projekte nėra numatyta žymaus atskyrimo tarp skirtingų pastatų. Pasirodo, kad dar vienas panašus pastato dvynys bus statomas Priestočio g. 1B, kuris sunaikins išlikusį stoties visuomeninį skverą. Juk apleistų pastatų visame mieste yra gausybė, tačiau, kodėl miesto valdžia visiškai nesistengia kartu su privačiu verslu sutvarkyti esamus objektus, o ne priešingai kaip dabar skatinti naujas statybas jauriose vietose.  Belieka apgailestauti, kad tokie miesto plėtros ir svarbiausių reprezentacinių pastatų likimai visiškai nedomina nei valdžios struktūrų, nei piliečių išrinktų miesto tarybos narių. Dabar bus įdomu, kuo Klaipėda tragikomiškai ar nevykusiai pragarsės visoje Lietuvoje, jei ne „Klaipėdos geležinkelio stotis“?

                      Šiaip galima padėkoti gerbiamam savininkui už genialią mintį, kad šiais laikais ne tik, kad Klaipėdoje mirštančiųjų vis daugiau, bet ir vykstanti COVID-19 pandemija verčia mąstyti visus labai lanksčiai ir prisitaikyti prie didėjančių laidojimo poreikių, o gal kaip tik viename paslaugų paskirties pastate atsiras dar viena atsisveikinimo vieta toje pačioje gatvėje?  Panašu, kad į stotį ne tik atvyksime, bet ir išvyksime amžiams…

[1] Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija“ 267 psl.

[2] Ten pat.

[3] Jonas Tatoris „Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ 87 psl.