Dainavimo pamoka Kauno rusų gimnazijoje 1925 m. Nuotrauka iš LCVA fondų
Dr. Benediktas Šetkus, www.voruta.lt
Ar vadinamoje tarpukario Lietuvos mokykloje rusų kalba buvo tapęs aktualiu klausimu ir kokia buvo to meto valdžios politika? Iš to meto dokumentų galima susidaryti įspūdį, kad atsakymas nėra vienareikšmis.
Pirmiausia derėtų išskirti dvi šio klausimo dalis – kiek tuo metu Lietuvoje buvo mokyklų mokomąja rusų kalba ir kiek populiari rusų kalba buvo tarp vietos gyventojų.
Rusų mokyklų Lietuvoje buvo nedaug. Pirmojo pasaulinio karo metu caro valdžia įsakė Lietuvos rusams evakuotis į Rusiją. Tik maždaug trečdalis jų po karo grįžo į Lietuvą. 1923 m. gyventojų surašymas parodė, kad Lietuvoje gyveno kiek daugiau nei 50 tūkstančių rusų (jie sudarė 2,49 proc. šalies gyventojų). Absoliuti dauguma (82 proc.) įsikūrė kaimuose, kur vertėsi žemės ūkiu. Kadangi gyveno išsisklaidę po visą kraštą, todėl buvo sudėtinga suburti reikiamą kiekį vaikų atskirai mokyklai įsteigti. Daug rusų kaimuose gyveno vargingai ir nebuvo susibūrę į draugijas. Rusų bendruomenės atstovų žiniomis, 1923 m. tik 134 rusų tautybės asmenys užėmė kažkiek svarbesnes pareigas valstybės ar visuomeninėje veikloje, apie 900 asmenų buvo valstybės tarnautojai.
Visa tai lėmė, kad Lietuvoje rusų pradžios mokyklų buvo žymiai mažiau nei lenkų ar vokiečių, o tuo labiau – žydų. Net latviai turėjo daugiau mokyklų, nors jų buvo tik 0,7 proc.: jie gyveno susitelkę Latvijos pasienyje. Rusai tik keletą metų turėjo daugiau nei dešimt pradžios mokyklų: 1924-1930 m. laikotarpiu jų skaičius svyravo nuo 11 iki 16 mokyklų. Vėliau jų liko trys arba keturios.
Iš tuometinės Švietimo ministerijos dokumentų galima susidaryti nuomonę, kad valdininkai rusų mokyklų atžvilgiu elgėsi laikydamiesi įstatymų – jeigu priklausė steigti mokyklą rusų mokomąja kalba, tai ją ir steigė, jeigu priklausė mokyti vaikus rusų kalbos, tai jos ir mokė.
Nebuvo paslaptis, kad švietimo srityje vyko konfrontacija dėl kaimyninių valstybių įtakos per vietos bendruomenes ir jų mokyklas. Todėl valdžios atstovai stengėsi įsitikinti, ar tikrai yra pagrįstas prašymas steigti mokyklą kuria nors nelietuvių mokomąja kalba. Daugiausia priešpriešos būta dėl lenkų ir kiek mažiau dėl vokiečių mokyklų. Švietimo inspektoriai nuvykę į kurį nors miestelį ar kaimą stengdavosi išsiaiškinti realią padėtį – klausinėdavo vaikų, kuria kalba jie kalbasi namuose, aiškindavosi tėvų tautybę pagal pasus, domėdavosi, kokiai konfesijai jie priklauso ir pan. Pasitaikė atvejų, kuomet tėvams pateikus prašymą įsteigti mokyklą ne lietuvių mokomąja kalba, Švietimo ministerija jų prašymą patenkino – paskyrė mokytoją, buvo surastos patalpos mokyklai, tačiau… neatsirado norinčių mokytis toje mokykloje vaikų. Kildavo įtarimas, kad tėvai buvo agitatorių įkalbėti.
Šiandiena gali būti keista, bet prieš šimtą metų Lietuvos gyventojams tautinio tapatumo klausimas buvo sudėtingas. Kartą pradžios mokyklų inspektorius kalbino Suvalkijos kaimo gyventojus, norėdamas išsiaiškinti jų tautybę. Kaimiečiai liudijo, kad savo šeimoje kalba lietuviškai, tačiau yra vokiečiai. Paklausus, kodėl jie vokiečiai, buvo atsakyta, kad lanko „vokiečių bažnyčią“. Kitaip tariant yra evangelikai liuteronai. Tuo tarpu Babtų gyventojai viename rašte Švietimo ministrui teigė, kad jie yra lietuviai, bet „lenkų kalboje gimę“. Tuo pat metu vienas Molėtų krašto kunigas per pamokslą aiškino, kad lietuviai be reikalo laiką gaišta eidami į bažnyčią ir lietuviškai melsdamiesi, kadangi Dievas lietuviškai nesupranta, Dievas supranta tik lenkų kalbą. Taigi, kas dabar gali pasakyti, kokį poveikį tai turėjo bažnyčią lankantiems lietuviams?
Tokios painiavos su rusais nebuvo. Tačiau pasitaikė atvejų, kuomet kildavo įtarimų, jog kažkas galbūt įtikinėjo žmones prašyti daugiau mokyti rusų kalbos. Vienas iš tokių atvejų užfiksuotas Rokiškio krašte. Toje Lietuvos srityje esančiose keliose pradžios mokyklose buvo mokoma rusų kalbos, nes jas lankė kelios dešimtys rusų tautybės vaikų. Latvijos pasienyje esančiame Špulių kaime (į Rytus nuo Obelių), vietos rusai 1936 m. pateikė prašymą vaikus mokyti rusų kalbos. Jų pageidavimą Ministerija išpildė – kiekvienoje klasėje nuspręsta po dvi pamokas skirti rusų kalbai. Vėliau pradžios mokyklų inspektorius savo rašte stebėjosi, kad vietos rusai stengiasi tik gauti rusų kalbos pamokas, bet to dalyko vadovėlių nesirūpina mokiniams nupirkti. Mokytoja J. Riškienė inspektoriui liudijo, kad ir patys mokiniai nelabai noriai rusų kalbos mokosi ir stengiasi visokiais būdais nuo rusų kalbos pamokų išsisukti. Kad netrukdyti normalaus mokyklos darbo, rusų kalbos pamokos atliekamos per 5-6 pamokas. Taigi švietimo vadovams ir tekdavo galvosūkis – mokyti vaikus rusų kalbos ar nemokyti.
Svarbiausia rusų mokykla buvo Kauno rusų gimnazija. Jos iniciatoriais tapo grupė buvusių komercijos mokyklos mokytojų. Komercijos mokykla 1919 m. buvo įsteigta rusų mokomąja kalba, kurią lankė beveik vien žydų vaikai. 1920 m. mokyklą lankę žydų vaikai perėjo į įsteigtą žydų gimnaziją, o keletas buvusių tos mokyklos mokytojų ėmėsi iniciatyvos steigti gimnaziją mokomąja rusų kalba.
Kadangi daugumą tos mokyklos mokinių sudarė sugrįžę iš Rusijos, todėl ją lankė vaikai iš žydų ir rusų šeimų. 1920–1923 m. laikotarpiu tik maždaug trečdalis vaikų rusų gimnazijoje buvo rusų tautybės, o maždaug du trečdaliai – žydų vaikai. Po dešimties metų tas santykis pakito – žydų vaikai sudarė apie trečdalį, o rusų vaikai apie du trečdalius visų mokinių.
Kauno rusų gimnazija ilgą laiką buvo ir Lietuvos rusų kultūros židinys ir bendruomenės susibūrimo vieta. Čia vyko kursai suaugusiesiems, įsteigtas vaikų darželis, Lietuvos rusų mokyklų mokytojų suvažiavimai, rengiamos parodos, minėjimai ir kt. Tam buvo palankios sąlygos, nes nuo 1925 m. gimnazija įsikūrė jai pastatytuose rūmuose (šiuo metu pastate įsikūręs Kauno švietimo inovacijų centras).
Pasitaikė atvejis, kuomet 1920 m. Kauno rusų gimnazijos vadovybė prašė lėšų savo mokyklai iš Maskvos. Tuokart Rusijos Švietimo liaudies komisariatas lėšų neskyrė, nes pareikalavo pateikti tikslius duomenis apie mokyklą. 1921 m. Lietuvos kontržvalgyba susekė, kad Sovietų Rusijos atstovybė Kauno rusų gimnazijai suteikė finansinę paramą – 25 tūkst. markių. Kurį laiką gimnazijos direktorius Aleksandras Timinskis slėpė tą faktą, tačiau vėliau jam teko pripažinti, kad taip nutiko. Galima įtarti, kad gimnazijos atstovams greitai buvo paaiškinta, kad Lietuvos rusų mokyklos negali gauti lėšų iš Sovietų Rusijos.
Kadangi rusų gimnazija buvo privati mokykla, jai sunkiai sekėsi surinkti lėšas. Dalis mokinių tėvų kiekvienais metais nepajėgė mokėti už mokslą. Tai privedė prie to, kad gimnazijos vadovai 1935 m. paprašė Švietimo ministerijos leisti pirmoje klasėje mokyti vaikus lietuvių mokomąja kalba, tuo pačiu ją perimant finansuoti valstybės lėšomis. Rusų kalbai buvo suteiktas pirmosios užsienio kalbos statusas. Po to kiekvienais metais gimnazijoje daugėjo klasių mokomąja lietuvių kalba, o 1939/1940 mokslo metais liko vienintelė septinta klasė, kur vaikai vis dar mokėsi rusų kalba. Taip palaipsniui gimnazija tapo valstybine ir lietuviška.
Prasidėjus sovietų okupacijai naujai sudaryta švietimo vadovybė 1940 m. nesiėmė priemonių atgaivinti rusų gimnazijos, kadangi ji buvo privati mokykla. Sovietinė Lietuvos vyriausybė 1940 m. rugpjūčio mėn. nusprendė įsteigti keletą mokyklų rusų mokomąja kalba sovietų karininkų šeimų vaikams šiuose miestuose: Šiauliuose, Radviliškyje, Raseiniuose, Tauragėje, Vilniuje, Seredžiuje, Alytuje, Prienuose. Beje, sostinėje įsteigta mokykla buvo pavadinta „Vilniaus 7-oji rusų V. I. Lenino vardo vidurinė mokykla“.
Apskritai paėmus, per du nepriklausomybės dešimtmečius tik nedidelė dalis Lietuvos rusų vaikų mokėsi mokyklose gimtąja kalba. Dauguma mokėsi valstybinėse ar savivaldybių išlaikomose lietuvių mokyklose. Sprendžiant iš archyvų dokumentų, rusų mokyklos didelių rūpesčių Lietuvos valdininkams nekėlė. Kituose tautinių mažumų gimnazijose pasitaikydavo visko – būdavo skleidžiama komunistų propaganda, Lietuvos istorija aiškinama ne pagal lietuvių požiūrį, papildomai mokoma kai kurių dalykų ar kt.
Kiek kitaip reikalai klostėsi su Lietuvos žydais, kurie buvo įpratę kalbėti rusiškai ir norėjo tęsti tokią praktiką. Tai buvo pakankamai didelė gyventojų dalis, kuri kėlė papildomų rūpesčių valdininkams lietuviams.
Tuo metu vidaus reikalų ministru dirbęs Rapolas Skipitis atsiminimuose rašo, jog Kaune ne tik lenkai, bet ir „žydai nelinkę buvo atsakinėti lietuviškai, kai į jų krautuves užeidavo lietuvių pirkėjas ir prakalbindavo lietuviškai. Jie nesivaržydami rusų kalba pareikšdavo, jog lietuviškai nesuprantą. Mat, jie netikėjo, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė išsilaikys. Matydami mūsų savanorius, žygiuojančius Kauno gatvėmis, žydai ne be ironijos garsiai kalbėdavo:
- Žiūrėkit, šitie, klumpėmis apsiavę kaimo bernai sumuš didelės Rusijos kariuomenę! Kaunas buvo Rusijos miestas ir bus“.
Kai kuriuose žydų privačiuose mokyklose buvo norima vaikus mokyti rusiškai. Marijampolės žydų gimnazijos (įsteigta 1919 m.) penktoje klasėje buvo mokoma rusų kalba. Tais metais Skuodo žydų progimnazijos mokomąja kalba pasirinkta rusų kalba. Švietimo ministerija davė nurodymą tą mokyklą uždaryti. Įsteigus iš naujo mokyklą, jos dokumentuose buvo nurodoma, kad mokomoji kalba esanti „žydų kalba“. Tačiau lietuviams kėlė įtarimą faktas, kad toje mokykloje mokėsi ne tik žydų, bet ir lietuvių, latvių bei vokiečių vaikai. Kaip visi vaikai galėjo mokytis hebrajų kalba? Greitai paaiškėjo, jog ir toliau vaikus mokė rusų kalba. Ministerija vėl davė nurodymą mokyklą uždaryti. Net ir žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas piktinosi tokiu tautiečių elgesiu ir pareiškė, kad Skuodo žydams nereikalinga gimnazija rusų kalba. 1923 m. leidus įsteigti mokyklą trečią kartą, pagaliau pradėta mokyti hebrajų kalba.
Panevėžio vyrų gimnazijoje 1919 m. buvo įsteigtos atskiros klasės žydų vaikams, kuriose jie mokėsi rusų kalba. Pasitaikė vienas kitas mokinys ir kitos tautybės. Dar prieš įsteigiant tokias klases buvo numatyta, jog tai yra tik laikinas sprendimas – kol vaikai išmoks gimtąją ir valstybinę lietuvių kalbą. Tos klasės veikė iki 1928 m.
Panevėžyje įsteigtas vadinamąsias „paralelines klases“, kur žydų vaikai buvo mokomi rusų kalba, lietuviai vertino prieštaringai. Tuometinis gimnazijos direktorius P. Šernas piktinosi žydais, kurie nenori atsisakyti rusų kalbos ir rusų kultūros. Jis darė prielaidą, kad galbūt žydai save vis dar sieja su Rusija. Tuo tarpu gimnazijos direktoriaus pareigas vėliau perėmęs Jonas Yčas laikėsi priešingos nuomonės. Jo manymu, palaipsniui mokiniai „prijaukinami prie mūsų valstybės ir tautos“, o ateityje galbūt pasitarnaus palaikant santykius su Rusija, kuomet jie pagerės.
Švietimo ministerijos vadovai laikėsi nuostatos, kad vaikų tautybė turi sutapti su tos mokyklos mokomąja kalba. Taigi siekė, kad žydų mokyklose mokytųsi tik žydų vaikai, vokiečių mokyklose – vokiečiai, o rusų mokyklose – rusai. Vadovaudamasi tokia nuostata valdžia siekė riboti rusų kalbą žydų mokyklose.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį kartas nuo karto į viešumą iškildavo klausimas dėl žydų vartojamos rusų kalbos. Žydų laikraštyje „Apžvalga“ 1936 m. paskelbtame straipsnyje „Dėl rusų kalbos vartojimo žydų tarpe“ skaitome: “Žydų visuomenė taip kaip ir lietuvių, griežtai nusistačiusi prieš tuos savo tautiečius – žydus, kurie nesiliauja kalbėję, o ypač viešose vietose, rusiškai. Tuo klausimu žydų spauda jau ne kartą yra rašiusi ir kaltino tuos, kurie nenori suprasti, kad tas gali pakenkti lietuvių-žydų bendradarbiavimui“. Minėtame straipsnyje pažymėta, kad tuo metu visose žydų mokyklose rusų kalbos mokymo yra atsisakyta.
Kurį laiką nepriklausomoje Lietuvoje rusų kalba buvo vartojama ir dalies lietuvių. Įdomų faktą užtinkame Rapolo Skipičio atsiminimuose. Būdamas Kazio Griniaus vyriausybės nariu (tai buvo 1920-1922 m.) jis surašė kuriomis kalbomis savo šeimose kalbėjo tuometiniai ministrai. Jo žiniomis aštuoni Vyriausybės nariai kalbėjo lietuvių, trys – rusų, vienas – lenkų ir vienas prancūzų kalba. Atsiminimuose nurodė ir tų ministrų pavardes.
Apžvelgus rusų ir žydų mokyklų būklę dėl rusų kalbos, turėtume užsiminti ir apie lietuvių požiūrį į rusų kalbą bei jos statusą lietuvių valstybinėse mokyklose. Šiuo klausimu Juozas Tumas-Vaižgantas 1931 m. rašė straipsnyje „Pabaltijui privalomos vokiečių ir rusų kalbos“, kuris buvo publikuotas žurnale „Naujasis židinys“. Kaip galima įtarti, rašytojas išsakė daugumos lietuvių poziciją dėl rusų kalbos: „Lietuviams buvo per koktu tęsti carizmo tradiciją, laikyti tą kalbą, dėl kurios pažeminimo prityrė savoji. Mums rodėsi, lyg su rusų kalba vėl grįš rusas žandaras ir šnipas, visai svetimas tam kraštui valdininkas ir etc.“. Šiame straipsnyje užtinkame ir mus dominantį faktą: Švietimo ministerija 1931 m. nusprendusi leisti gimnazijose kaip neprivalomą kalbą rinktis ir rusų kalbą. Iš viso pateiktas siūlymas rinktis vieną iš trijų – anglų, prancūzų ir rusų. Taip pat J. Tumas pažymi, kad priėmus tokį nutarimą bus stebima, ar toks sprendimas pasiteisina.
Panašią poziciją rusų kalbos atžvilgiu 1935 m. išsakė ir ilgametis švietimo ministras Leonas Bistras (vadovavo Švietimo ministerijai su pertraukomis 1923-1939 m. laikotarpiu). Viename interviu jis prisipažino, kad ilgą laiką buvęs griežtai nusistatęs prieš rusų kalbos mokymą gimnazijose. Jo žodžiais tariant, pirmaisiais nepriklausomybės laikais rusų kalba dėl savo įtakos jos glėby išauklėtai ir išmokslintai kartai, galėjo neigiamai paveikti lietuvių kalbos „harmonišką išsiplėtojimą ir atgimimą“. Tačiau 1935 m. L. Bistras savo nuomonę buvo pakeitęs ir manė, kad rusų kalba nebesanti pavojinga, kadangi jaunimas išauklėtas lietuviška dvasia. Tuo pačiu švietimo ministras samprotavo, kad lietuvių kalbai įsitvirtinus Lietuvos valstybėje, galima pradėti mokyti gimnazijose rusų kalbos, kadangi ateityje reikės palaikyti glaudžius ryšius su mūsų rytų kaimynu. Taigi daliai lietuvių inteligentų tą kalbą dabar būtinai reikėtų išmokti.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos atrodo, kad rusų kalbos vaidmuo tarpukario mokyklose keitėsi – žydų mokyklose jos reikšmė mažėjo, lietuviams rusų kalba tapo nebe tokia atgrasi ir ketinta palaipsniui pradėti jos mokyti. Tuo tarpu rusų bendruomenė savo mokyklose norėjo ją išsaugoti, tačiau to meto sąlygomis jos vaidmuo mažėjo.
