Bernardo Burbos sukurtas ekslibrisas

Prof. dr. Remigijus Venckus, VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), www.voruta.lt

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai.

Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais. Kviečiame skaityti interviu su grafikos menininku Bernardu Burba (g. 1987 m.), kuris labai paprastai ir aiškiai save pristato: „Save laikau grafikos meno žmogumi, kuris gimė ir užaugo Vilniaus mieste“.

Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip pradėjote menininko karjerą? Kas pastūmėjo jus šiuo keliu žengti?

Bernardu Burba: Kiek atmenu, mane visada lydėjo pomėgis piešti. Šios veiklos metu aš greitai panirdavau į savo minčių pasaulį. Tad mano mamai telikdavo pasirūpinti, kad po ranka turėčiau pakankamai kūrybai skirtų priemonių. Visada namie jausdavau palaikymą, niekas neribojo mano saviraiškos laisvės ir nepatyriau jokio spaudimo. Mano širdis nelinko prie mokslo, galvoje sukosi meninės idėjos, o rankos natūraliai kažką vis piešdavo.

R.V.: Koks mokykloje vyravo požiūris į kūrybingą vaiką?

B.B.: Turbūt esu dėkingas, kad bendrojo lavinimo mokykloje manęs nesukirsdavo mokytojai, jie likdavo tolerantiški blogai besimokančiam ir išsiblaškiusiam vaikui. Tik išgirsdavau: „Ai, prie meno šitas…“

R.V.: Kokios vaikystėje buvo jūsų kūrybos priemonės?

B.B.: Vaikystėje mane supo įvairūs braižymo, projektavimo instrumentai: tušas, plunksnos, rašikliai. Tikriausiai tai ir buvo pirmasis postūmis grafikos kūrybos link. Atmenu, sumaniau piešti tušu. Pamirkiau plunksną į tušą, brėždamas ant popieriaus pamačiau pėdsakus. Man ši priemonė iš karto patiko. Per pamokas pradėjau rašyti tarsi su tušu ir plunksna, o laisvomis akimirkomis šalia neišsprendžiamų ir nelabai suvokiamų matematikos ar fizikos užduočių piešdavau tame pačiame sąsiuvinio lape. Juodos linijos, kontrastas, susiraizgę štrichai, taškeliai – jie man iš karto atrodė labai aiškūs, suprantami ir tikslūs. Plunksna pakluso mano rankai, todėl jokios kitos priemonės man jau ir nebereikėjo. Norėjau tik tyrinėti ir atrasti raizginių, brūkšnelių ir dėmių pasaulį. Taip ir nutiko, vėliau išvysčiau geriausiai mano mintis ir vaizduotę išreiškiantį braižą.

R.V.: Prisiminkite meno ir dizaino studijas.

B.B.: Kai atėjo metas konkrečiai galvoti ir rinktis savo profesinę kryptį, tikrai buvo nelengva. Reikėjo pačiam susirasti savo kelią. Iš pradžių gėdijausi savo kūrybos, net kildavo baimė bendraujant su meno dėstytojais ir kūrybos profesionalais. Anuomet tiesiog nepasitikėjau savimi ir savo gebėjimais.

                      Susiklostė gyvenimas taip, kad pradėjau studijuoti Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje grafinio dizaino specialybę. Man šis gyvenimo posūkis tikrai buvo naudingas. Į dizaino reikalus pernelyg „neįsisukau“, tačiau žinios ir išugdyti gebėjimai liko naudingi net ir šiandien. Studijų metu buvo suteikta nemažai galimybių įsigilinti į įvairias dailės disciplinas.

Bernardo Burbos sukurtas ekslibrisas

                      Studijų metu susipažinau su labai puikiais dėstytojais. Jie mane išmokė vertinti save kaip menininką ir pasitikėti savo jėgomis. Tai leido lengviau generuoti kūrybines idėjas.

                      Nors mano galvoje nuolat sukosi įvairūs sumanymai, bet širdis geidė kurti ne dizainą, o labiau tikrąjį vaizduojamąjį meną. Tai lėmė mano ryžtą visą dėmesį skirti vien tik menui. Kita vertus, šiam apsisprendimui padėjo ir mano artimų žmonių palaikymas. Be jų vargu ar būčiau drįsęs ir pajėgęs viską sukurti bei žengti toliau.

R.V.: Ar be grafikos kūrybos jus dar buvo sudominusi kokia nors kita meno technologija?

B.B.: Grafika mano gyvenime atsirado natūraliai, nieko neplanuojant. Kitos kūrybos formos tiek nepatraukė mano dėmesio. Jų procesai ir rezultatai nesuteikė didelio džiaugsmo. Nespalvota kūryba, man atrodo, labiausiai padėjo ir vis dar padeda perteikti tikras mintis ir emocijas.

R.V.: O kokios grafikos technologijos studijų metu jus labiausiai sužavėjo?

B.B.: Studijuodamas grafinį dizainą turėjau puikias sąlygas išsamiai susipažinti su grafikos menu ir taikomosiomis technologijomis. Mane pakerėjo šilkografija. Atmenu, kokia nuostabi buvo galimybė ranka nupieštus kūrinius pačiam atspausdinti net kelis kartus! Šilkografijos galimybės akimirksniu plėtėsi ir keitėsi įmaišant naują spalvą bei išgaunant dar kitokius atspalvius. Tuomet man atrodė labai vertinga, kad kūrinys, prie kurio praleidau begalę naktų, gali atgulti ne viename atspaude, o keliuose, pasiekti ne vieno žmogaus namus, bet gerokai daugiau; ir visa tai įmanoma atlikti ne kažkokia elektronine valdoma mašina, bet savo rankomis. Aš vis dar manau, kad visos mano kūrybos pagrindas yra tušas ir plunksna.

R.V.: Kaip pasirenkate kūrybos temas, kas jas inspiruoja?

B.B.: Vyraujanti kūrybos tema yra apie miestą, jo pastatus, išskirtines vietas… Tikriausiai taip nutiko todėl, kad aš augau Vilniuje, o vasaras leisdavau Ukmergės senamiestyje. Nuo mažens mano visi įspūdžiai ir prisiminimai yra susiję su miesto kultūra. Vaikystėje nemažai laiko praleisdavau ir mamos darbe, Miestų statybos projektavimo institute. Valandų valandos slinkdavo tarp popierių, braižymo stalų ir įspūdingų Vilniaus miesto rajonų urbanistinių maketų. Vėliau stebėjau besikeičiantį miestą, kintančius laiko ženklus, istorijos pėdsakus ir panašiai. Taigi, kūryboje mane inspiruoja vaikystės prisiminimai, taip pat ir šalies istorija bei senovinės nuotraukos.

                      Miesto aplinka, kurioje gyvenu, vis dar lemia kūrybines idėjas. Jo vaizdai pinasi mintyse ir iš to gimsta vizualiniai pasakojimai. Man norisi įamžinti bėgantį laiką, nykstančią aplinką, atspindėti savo laikmečio nuotaiką ir kitas aplinkos charakteristikas… Aišku viena, aš tikrai ilgai blaškausi, kol aiškiai susivokiau, kur link mane traukia kūryba. Idėjos tarytum sklando urbanistinėje aplinkoje ir laiko ženkluose, o aš jas paprasčiausiai surenku.

Bernardo Burbos sukurtas ekslibrisas

                      Kūrybos procesas trunka ilgai. Aš daug laiko „krapštausi“ prie vieno kūrinio detalių ir smulkmenų. Galvoje tiesiog „knibžda“ sumanymai ir juos „išleisti“ į pasaulį užtrunka nemažai laiko. Kol susikaupęs darbuojiesi prie vienos idėjos realizacijos, žiūrėk, mintyse tenka kantriai saugoti nemažai kitų sumanymų.

R.V.: Kas, kaip ir kada jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kokie buvo pirmieji žingsniai, ką ir kaip pirmiausia kūrėte?

B.B.: Su ekslibrisų kūryba mane supažindino dėstytoja Virginija Kalinauskaitė. Pirmiausia man atrodė, kad šis kūrybos žanras labai specifinis ir net labai keistas. Vėliau supratau, kad jame gali sutilpti labai daug idėjų ir filosofijos. Pirmuosius ekslibrisus kūriau taikydamas mėgstamą šilkografijos techniką. Laisvė išraiškai be galo plati, neriboja manęs nei konkretus tikrovės atvaizdas, nei mano paties vaizduotė. Atrodo, kad fantazija tarsi paleidžiama nuo pavadžio ir pasakojimas mezgasi savitame minčių sraute.

R.V.: Kokią jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien? Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas lyginant su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?

B.B.: Ekslibrisas – tai išskirtinis būdas, leidžiantis reikšti pagarbą asmeniui ar paminėti ypatingą įvykį. Mane žavi tai, kad ekslibriso kūriniuose yra vietos konkretumui. Nedidelis kūrinys savyje talpina idėją, autoriaus sąmojį ir net dedikaciją. Kadangi ekslibrisų kūryba yra labai asmeniška veikla, todėl dažniausiai ir norisi kurti tik išskirtinėms asmenybėms. Aš joms jaučiu ypatingą pagarbą.

R.V.: Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai pavykusius, kam jie yra dedikuoti?

B.B.: Mano ekslibrisas, skirtas konkursui „Jurgiui Kunčinui – 70“, Alytuje buvo apdovanotas specialia miesto mero premija. Šis įvykis yra didelis postūmis mano karjeroje, kuris verčia pasitikėti savo jėgomis. Norisi kurti daugiau! Turiu prisipažinti, kad šis ekslibrisas man yra labai svarbus. Jį sukūriau rašytojui, kurio knygas be galo vertinu ir mėgstu. Kai kuri ekslibrisą asmenybei, kuri man rūpi, tada kūrinys išeina labai nuoširdus.

R.V.: Kokią vietą šiandien visuomenėje užima ekslibrisų menas? Kaip vertinate ekslibrisus, skirtus ne knygos autorystei pažymėti, bet asmenybei?

B.B.: Ekslibrisų menas tikrai turi labai aiškią ir svarbią vietą po saule. Nors nemaža žmonių dalis nesupranta šios kūrybos rūšies, tačiau ekslibrisas yra daug kam įdomus ir vertingas. Manau, kad visada bus tokių žmonių, kurie jį atras iš naujo ir juo domėsis. Nors šiuo metu ekslibriso, kaip knygos ženklo, vaidmuo yra labiau simbolinis, tačiau siekiant pagerbti asmenybę jis vėl mūsų pasaulyje atrandamas kaip išskirtinis ir vertas dėmesio.

R.V.: Kokią regite ekslibrisų meno raidą ateityje? Ar šiai raiškai yra galimybė išnykti dėl dabartinių elektroninių medijų vystymosi?

B.B.: Dabartinių ekslibrisų kūryboje yra dažnai taikomos skaitmeninės technologijos. Vis dėlto neretai pastebiu labai mažą šių ekslibrisų meninę vertę. Gal todėl, kad kūryba tampa greita, o taikyti technologijas yra ne taip jau ir sudėtinga, tad ir kūrėjų būrys yra nemažas.

Bernardo Burbos sukurtas ekslibrisas

                      Vis dėlto aš nematau grėsmės ekslibrisų išlikimui. Skaitmeniniame amžiuje ekslibrisai, sukurti klasikiniu būdu, dar labiau atrodo išskirtiniai. Kita vertus, žmonės nori kažko kito, nei vien tik vaizdų, generuojamų skaitmeninėmis technologijomis. Kadangi elektroninių medijų lauke pasitaiko ir vienas kitas tikrai vertingas kūrinys, todėl ateityje, manau, galime tikėtis ir naujesnių technikų, o su jomis kartu ir ekslibrisų vertės bei kokybės pakilimo.

R.V.: Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai?

B.B.: Man tikrai norisi, kad pavyktų įgyvendinti kiek įmanoma daugiau savo kūrybinių sumanymų. Noriu suspėti ir užfiksuoti dar nepradingusius, man svarbius objektus. Bandau nepraleisti pro akis kažko, kas galbūt yra labai įdomu ir vertinga. Noriu skirti bent kažkiek laiko ir ekslibrisų kūrybai.

R.V.: Ar esate laimingas kūrėjas ir kokio sulaukiate palaikymo iš aplinkinių, kolegų ir artimųjų?

B.B.: Tikriausiai esu laimingas, nes galiu nemažai laiko skirti savo kūrybai, idėjų realizacijoms ir mintims. Eidamas savo kūrybos keliu aš visada jaučiu artimų ir man brangių žmonių bei bendraminčių palaikymą. Tai aš labai branginu ir vertinu. Taip pat džiaugiuosi, kad ekslibrisų kūrybos metu yra galimybė pasitarti su didžiulę meninę patirtį turinčiomis ir man svarbiomis asmenybėmis. Tikrai yra labai smagu, kai pastebiu į mano kūrinius ilgai žvelgiantį žmogų. Džiaugiuosi, jei žiūrovai kažką įžvelgia netikėto ir artimo sau.

R. V.: Nuoširdžiai dėkoju už jūsų skirtą laiką pokalbiui ir tikrai linkiu turėti kiek įmanoma daugiau laiko kūrybinėms idėjoms realizuoti.