Marijona Pradzeckaitė prie namų ir dar senelio sodintos obels

Daiva Červokienė, Semeliškės, www.voruta.lt

Seniausio Elektrėnų savivaldybės miestelio pakraštyje kukliai gyvena ilgametė bibliotekininkė Marijona Pradzeckaitė, savo giminės šaknis siejanti su garsiąja grafų Pšezdzieckių gimine. Su M. Pradzeckaite kalbėjomės apie biblioteką, jos gyvenimo kelią bei giminės istoriją.

Vyriausioji dukra

Marijona Pradzeckaitė gimė 1950 m. per Žolines, Julijos ir Petro Prazdzeckų šeimoje, Čižiūnuose, kur tuo metu Julija mokytojavo. Buvo vyriausiasis vaikas. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Semeliškes, Julija dirbo Semeliškių vidurinėje mokykloje, Petras – įvairius darbus, ilgiausiai Elektrėnų elektrinės sukarintoje apsaugoje. Šeimoje augo sūnus Kęstutis, g. 1957 m.  ir dvi dukros: Marijona ir Nijole g. 1952 m. Jų visų ankstyvoji vaikystė prabėgo dideliame senelių name Semeliškių miestelių centre. Tame pačiame name gyveno ne tik Petro tėvai Ona ir Motiejus, bet ir jaunesnis  brolis Jonas, nemažai nuomininkų. Jonas sukūrė šeimą su Semeliškių vidurinės mokyklos mokytoja Stase Ablačinskaitė, šeimoje augo sūnus Jonas ir dukra Dalia. Jonelis už Marijoną buvo jaunesnis 8, Dalytė – 10 metų.

Julija ir Petras Prazdzeckai 1961 m. pradėjo statytis namą Semeliškių kaime ant Strėvos upės kranto (čia „Smetonos laikais“ sklypą buvo nusipirkęs ir įsikurti svajojo Petro tėvas Motiejus). Statybas baigė 1964 m., šeima augino vištų, turėjo karvę ir daržą, Julija padėjo šešurui Motiejui prižiūrėti bites.

Į Semeliškes pas tėvus dažnai atvažiuodavo ir Petro sesuo Marija Baranauskienė su vyru Zenonu, abu pedagogai, savo karjerą pradėję Semeliškių vidurinėje mokykloje ir auginę sūnus Mindaugą ir Gintautą. Tada pusbroliai ir pusseserės drauge prasimanydavo daug smagių užsiėmimų, o  Marijonai, kaip vyriausiajai, dažnai tekdavo jiems kepti blynus ir gaminti kitokio maisto.

Į bibliotekininkystę – kone atsitiktinai

1968-aisiais  M. Pradzeckaitė baigė Semeliškių vidurinę mokyklą ir stojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti istoriją, norėjo dirbti mokykloje kaip ir mama ar teta Marytė. Tačiau įstojo tik kandidate, o po kelių valandų ir iš kandidatų sąrašo ją išbraukė, įrašę kelis vyrus sportininkus. Tad Marijona, visų vadinama Maryte, verkdama grįžo namo į Semeliškes. Tada tėvas Petras pamatė skelbimą, kad mokytis dar kviečia Vilniaus kultūros mokykla, tad su dukra nuvyko į ją. Taip M. Pradzeckaitė pradėjo studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus kultūros mokykloje. Moteris iki šiol su džiaugsmu prisimena studijų metus – aplakstė visus sostinėje tuo metu veikusius teatrus, klausėsi daugybės koncertų nacionalinėje filharmonijoje, pamatė daug parodų.

M. Pradzeckaitės darbinė biografija prasidėjo 1970 –ųjų rugpjūčio 1 d., kai ji tapo Trakų bibliotekos Vievio skyriaus darbuotoja. Tada bibliotekoje dirbo 5-6 moterys. Ji tapo vaikų literatūros skyriaus vedėja, buvo vienintelė jo darbuotoja, o suaugusiųjų skyriuje dirbo  4 – 5. Netrukus jos pareigų pavadinimas pasikeitė, pradėjo vadintis vyriausiuoju bibliotekininku.

Vievyje M. Pradzeckaitė dirbo šešerius su puse metų – beje, tuo metu Vievis priklausė Trakų rajonui, tad Vievio biblioteka buvo Trakų r. filialas.

Trakuose – 33,5 metų

1977 vasario 10 d. M. Pradzeckaitė tapo vyr. bibliotekininke, buvo atsakinga už darbą su paaugliais ir skaityklą. Daugiausia dirbo su paaugliais, organizavo renginius, tvarkė katalogą. Bibliotekoje ir mokyklose vykdavo susitikimai su rašytojais, knygų aptarimai, viktorinos. Apie juos M. Pradzeckaitė rašė ir vietinėje spaudoje: „Trakų žemėje“, „Galvėje“, keletą straipsnių pateko į įvairias internato svetaines.

„Darbas su vaikais ir paaugliais labai įdomus. Su jais gali netikėtai rimtai ir įdomiai pasikalbėti. O ir šiaip įvairių siurprizų atneša. Net ir po 10 metų pensijoje ėjau Trakuose – jauni  žmonės sveikinasi. Jie užaugo, pasikeitė, aš, turbūt, ne tiek daug“, – nusišypsojo M. Pradzeckaitė.

Moteris įsitikinusi, kad pagrindinė priežastis,  kodėl vaikai dabar neskaito, yra nunykusios  skaitymo tradicijos šeimose. Jeigu tėvai nepaduoda į vaiko rankas knygelės, neskaito jam pasakų vakarais, kur jis domėsis knyga? Nes skaitymas yra darbas, reikia sukaupti dėmesį, gilintis, smegeninis pasukti. O dėl  elektroninių  knygų ji nėra optimistė – jeigu žmogus neįprato skaityti popierinės, vargu ar susidomės tokiomis. Nors ką gali žinoti? Technologijos žengia į priekį, o vaikai joms labai imlūs. Jai labai norėtų, kad skaitymas taptų mada.

Moteris atsiduso, kad sulaukus pensinio amžiaus jos ryšys su Trakų viešąja biblioteka nutrūko – knygomis dalinasi su drauge, retsykiais jų pasiimti nueina į Semeliškių biblioteką, o į renginius Trakuose neišsiruošia – nuvažiuot nuvažiuoti galėtų, o grįžti namo autobuso jau nėra. Kai kvietė į Trakų viešosios bibliotekos 80-etį, nenuvažiavo dėl šios priežasties. Tad tik susiskambina su keliomis buvusiomis kolegėmis sužinoti, kas kaip gyvena, ar visi gyvi sveiki, kokių pokyčių įvyko. Tapusi pensininke per trylika su puse metų į Trakų viešąją biblioteką ji du kartus tebuvo užėjusi.

Gyvenimas tėvų namuose

M. Pradzeckaitė visą savo darbingą gyvenimą pragyveno tėvų namuose, Semeliškių kaime. Iš čia pėsčiomis po kilometrą vaikščiojo į Semeliškių vidurinę mokyklą (tapo 13-osios jos laidos auklėtinė), paskui kiek mažiau į autobusų stotelę, kad autobusu pasiektų darbo vietą. Į Trakus darbo dienomis autobusas išvažiuodavo 6.10, tad keldavosi 5 val ryto.

Pasak Marijonos, bibliotekininkei labai svarbu organizuotumas, kruopštumas ir kūrybingumas, noras mokytis, nes laikams keičiantis ir bibliotekos labai sparčiai keičiasi. Kai suprato, kad vėl reikia daug ko naujo išmokti,  o jos amžius toks, kad investuoti jos mokymams neracionalu, „išėjo į pensiją“.

Tačiau jos ryšys su knygomis nenutrūko – noriai skaito. Kai kas nors vis paprašo parašyti atsiminimų, kviečia į knygų pristatymus, neatsisako padėti. Jos straipsnis apie mamą Juliją Prazdzeckienę (Pakerytę) išspausdintas šviesaus atminimo kraštotyrininko, Tėviškės pažinimo draugijos vadovo Kazio Račkausko knygoje „Čižiūnų židinio šviesa“, jos pasakojimo pagrindu parengtas straipsnis apie Motiejų Prazdzecką knygoje „Jie garsino Semeliškes“.

„Bibliotekose dirbau 40 metų, daug kas pasimiršo, daug ko nepamiršau, prisiminsiu visą likusį gyvenimą. O išėjus į pensiją laikas bėga greitai, kaip viena diena jau prabėgo trylika su puse metų.

Dienas paskaidrina artimųjų apsilankymai ir skambučiai, pagalba buityje, Semeliškėse gyvenanti klasės draugė Danutė, su kuria išsaugojom ryšį. Džiaugiuosi gamta, augintiniais, televizija, radijas, spauda neleidžia atitrūkti nuo pasaulio, užsidaryti sodyboje. Domina viskas, labai mėgstu spręsti kryžiažodžius“, – savo šiandieną apibūdino M. Pradzeckaitė.

Ir žiupsnelis giminės istorijos

Motiejus Prazdzeckas (iki 1926 metų – Pšezdzeckis) gimė 1880 metų sausio 14 d. (pagal naują kalendorių – sausio 28 d.) Semeliškių valsčiaus Budzylių kaime, valstiečių šeimoje. Pasak vaikaičių, Motiejaus tėvas Kazimieras Pšezdzeckis buvo kilęs nuo Rokiškio iš garsios Pšezdzeckių giminės. Kazimieras buvo maištingos sielos žmogus. Būdamas paauglys, buvo susidėjęs su netinkamais žmonėmis. Dėl to buvo išsiųstas į Semeliškių valsčiuje buvusį Maitigališkių dvarą ir apvesdintas su vyresne našle, kuri jau turėjo sūnų. Su ja susilaukė sūnaus Motiejaus ir trijų dukterų. Skaityti pramoko iš tais laikais po valsčių klajojusio raštingo siuvėjo, vėliau baigė kelis skyrius ką tik atsidariusioje mokykloje Semeliškėse. Kaip ir visi to meto vaikai,  ganė gyvulius, vėliau dirbo ūkyje, pramoko staliaus amato, gamino ir stiklino langus.

Tad pasuko ieškoti laimės į Ameriką. Bostone dirbo uoste kroviku (pradėjo dirbti laive, kuriuo atvyko), paskui daugiau kaip dešimtį metų – avalynės fabrike. Susipažino su vietos lietuviais, dalyvavo lietuvybės veikloje, rūpinosi darbininkų teisėmis. Truputį prasigyvenęs, pasikvietė pas save dvi seseris. Trečioji jau buvo ištekėjusi ir augino mažus vaikus. Motiejus seserims surado darbus. Jų gyvenimas susiklostė neblogai: abi sukūrė šeimas su lietuviais, įleido šaknis Bostone, užaugino vaikus ir sulaukė garbingo amžiaus.

Seseris „pastatęs ant kojų“ (taip dažnai sakydavo) ir susitaupęs pinigų, Motiejus nutarė trumpam grįžti į Lietuvą. Grįžęs pardavė namus, žemę. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kelias atgal užsidarė. Nutarė JAV pasiekti kitu keliu – per Rusiją. Pakeliui su draugu dar sumanė „prasukti biznį“, nupirko vagoną negendančių maisto produktų ir nuvyko į Rusiją. Po Spalio revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo ten visko trūko, ypač maisto. Pardavę prekes ir gerai uždirbę, per Tolimuosius Rytus su draugu bandė pasiekti JAV. Tačiau jiems nepavyko, buvo suimti, vos „išsisuko“ nuo kalėjimo. Tada Motiejus grįžo į Lietuvą su pluoštu rusiškų pinigų ir nutarė gyvenimą kurti čia.

Didžiausias gyvenamasis namas miestelyje

1920 liepos 26 d. Motiejus Prazdzeckas Semeliškių bažnyčioje susituokė su Ona Pulauskaite (1900-1977), kuri buvo dvidešimt metų už jį jaunesnė. Ona buvo našlaitė, vyriausia iš penkių seserų, kurios visos, netekusios motinos, o vėliau ir tėvo, gyveno su pamote Marijona. Vedęs keturiasdešimtmetis Motiejus prisiėmė atsakomybę ir už jaunesnes žmonos seseris: Marijoną, gimusią 1903 metais, Marcelę – 1905, Emiliją – 1907, Stefaniją – 1910. Visos pramoko rašto, išmoko siūti pas gerą žydų tautybės siuvėją. Visoms žmonos seserims jis padovanojo po vertingą dovaną – „Singer“ siuvimo mašiną.

Motiejus ir Ona Prazdzeckai susilaukė šešių vaikų. Petro (1925–2004), Jono (1927–1984), Algirdo (1930–1944), Marijonos (1932–2007), du mirė vos gimę. Paauglys Algirdas žuvo baigiantis Antrajam pasauliniam karui – Semeliškių miestelio vaikai, ganydami gyvulius, rado sprogmenį ir sumanė jį išardyti…

Apie 1928-uosius M. Prazdzeckas pasistatė namą Semeliškėse, ties Trakų–Vievio gatvių kryžkele. Tai buvo didžiausias gyvenamasis namas miestelyje. M. Prazdzeckas jį statė galvodamas ne tik apie gausią savo šeimą, bet ir būsimą verslą – parduotuvę. Žmonės šią parduotuvę vadino monopoliu, oficialiai tai buvo valstybinės degtinės parduotuvė – M. Prazdzeckas turėjo leidimą prekiauti valstybine degtine. Su talkininku jos atsiveždavo arkliu kinkytu vežimu su būda iš „Stumbro“ gamyklos Kaune. Vėliau degtinės jam atveždavo traukiniu į Vievį, tereikėjo atsivežti į Semeliškes. Prekyba miestelyje užsiėmė daugiausia žydai ir Motiejus Prazdzeckas tuo jis išsiskyrė iš kitų lietuvių. Pas Motiejų buvo galima ne tik nusipirkti degtinės, vasarą kieme jis pastatydavo porą stalų ir kėdžių, ten buvo galima išgerti degtinės, arbatos ir pavalgyti. Jeigu kas norėdavo, O. Prazdzeckienė paruošdavo užkandos, miestelyje ji ypač garsėjo statinėse raugintais agurkais.

Senelio patarimai

Marijona sakė, kad senelis stengėsi įskiepyti vaikaičiams nuostatą, jog gyvenime nieko nereikia norėti veltui. Jo kišenėse dažnai būdavo saldainių, bet veltui jų neduodavo, reikėjo laimėti konkursą. Dažniausi konkursai buvo tokie: kas ploniau nuskus bulves ar nulups obuolį viena žievele – senelis pabrėždavo, kad atliekų ruošiant maistą turi būti kuo mažiau. Po saldainį duodavo visiems konkurso dalyviams, o nugalėtojui – daugiau. Kadangi Prazdzeckų name klegėdavo būrys vaikaičių, kiekvieną vasarą senelis jų ūgį išmatuodavo prie durų staktos ir parodydavo, kiek kuris paaugo.

Motiejus Prazdzeckas visus vaikus ir vaikaičius ragino išmokti amato, buvo įsitikinęs, kad gerai bet kokio amato išmokęs žmogus niekada neprapuls. Vaikaičiai tebesaugo išlikusį jo tarybinių laikų kalbos per radiją įrašą, kuriame jis dėstė savo ateistinį požiūrį. Senatvėje jis sakė, kad tikėjo Kūrėju, bet nemanė, kad kunigai gali atleisti nuodėmes.

M. Prazdzeckas vertėsi ir staliaus darbais, prižiūrėjo bites. Vaikaitei įstrigo toks senelio paveikslas: su stiklo rėžtuku rankose ir akiniais ant nosies, palinkęs prie stiklinamo lango. Šį darbą jis dirbo, kol leido jėgos, visą savo ilgą gyvenimą.

M. Prazdzeckas daug kuo domėjosi, skaitė laikraščius ne tik lietuvių kalba, susirašinėjo su JAV gyvenusiomis seserimis ir likusiais draugais. Jiems siųsdavo lietuviškų knygų, iš jų gaudavo Amerikos lietuvių komunistinės pakraipos laikraštį „Laisvė“. Pastarojo laiškininkai neatnešdavo į namus kaip kitos spaudos – reikėjo nueiti į paštą ir atsiimant banderolę, pasirašyti. M. Prazdzeckas visą gyvenimą svajojo susitikti su seserimis. To padaryti jam nepavyko, nes saugumas neleido, nors viena sesuo buvo atvykusi į Vilnių. Tetą iš Amerikos pamatė tik Motiejaus sūnus Petras ir duktė Marijona.

Pavardės metamorfozės

Šviesaus atminimo Marijona (Marija) Baranauskienė (Pradzeckaitė) pasakojo, kad Motiejus, kad  pavardė neskambėtų lenkiškai, ją sulietuvino apie 1926– uosius ir iš Pšezdzeckio tapo Prazdzecku. Tai padarė prieš sūnų krikštynas. Du pirmieji Motiejaus ir Onos vaikai mirė sulaukę vos mėnesio amžiaus, ką tik pakrikštyti, tad sulaukęs trečiojo vaiko Motiejus neleido jo ilgai krikštyti, tai nutarė padaryti tik kai gimė dar vienas sūnus. Tad Jonelį krikštyti į bažnyčią kūmai nešė, o Petrą jau vedė už rankos.

Beje, pavardė giminėje įvairavo: vyriausiasis Motiejaus ir Onos sūnus Petras visą amžių buvo Prazdzeckas, o jo jaunesnis brolis Jonas – jau Pradzeckas, sesuo Marijona – Pradzeckaitė. Pats Petras vaikams sakė čia „nieko nesiknaisioti“, tiesiog įsivėlė klaida. Tą pat patvirtino ir šviesaus atminimo Elena Dzikevičiūtė, ilgai dirbusi Semeliškių seniūnijos sekretore.

„Mūsų pavardėje tiek daug priebalsių, kad ją ištarus beveik visada užrašo klaidingai. Tad jei man reikia kur nors registruotis, pavardės nesakau – paduodu asmens dokumentą“, – ištarė M. Pradzeckaitė.

 Ir vardai giminėje varijavo. Štai vienintelė Motiejaus ir Onos duktė – Marijona Pradzeckaitė vienuose dokumentuose įrašyta šiuo vardu, kituose ji jau Marė. O brandaus amžiaus pradėjusi rašyti pasakas ir išleidusi keletą knygelių (tame tarpe ir apie Trakus)  pasirašinėjo Marija, šis vardas jai buvo arčiau širdies.

Giminėje sklando gandai, kad Marijona (Marija) Baranauskienė, ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dirbusi Semeliškėse ir Švenčionėliuose, o senatvę praleidusi Vilniuje, kelių knygelių vaikams autorė, buvo aprašiusi ir giminės istoriją, tačiau tas sąsiuvinys per kraustymąsi kažkaip pasimetė.

Istorijos atminimo ženklai

Motiejus Prazdzeckas labai džiaugėsi, kad sūnus Petras namus pasistatė toje vietoje, kur jis kažkada buvo nusipirkęs žemės ir svajojo pasistatyti sodybą. Spėjo pasistatyti pirtį ir kluoną bei suruošti medienos namui statyti. Sumanymą sužlugdė Antrasis pasaulinis karas ir kolektyvizacija. Kluonas per karą sudegė, greta jo žiojėjo bombų išmuštos duobės, o medieną nusavino kolūkis.

Motiejus sūnaus Petro sodyboje pasodino liepų, obelų, alyvų, dažnai ateidavo ir sakydavo, kad ten jo „širdis atsigauna“. Sodyboje, kur dabar gyvena Marijona Pradzeckaitė, išliko kelios senelio Motiejaus sodintos liepos ir obelis. Išliko ir jo naudotų bitininkystės reikmenų, baldų ir keletas taurelių iš „monopolio“ laikų.