Adolfas Januškevičius. Šaltinis – wikipedija

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Adomas Mickevičius poemos “Vėlinės” III dalyje, kuri skirta Filomatams, mini herojų Adolfą. Jo prototipas Filaretų draugijos narys, poeto bičiulis Adolfas Mykolas Valerijonas Julijonas Januškevičius, gimęs 1803 m. birželio 9 d. Radviloms priklausiusiame Nesvyžiaus dvare smulkiųjų bajorų Mykolo ir Teklės Sakalauskaitės Merlo-Januškevičių šeimoje.

Januškevičių jaunystė ir studijos Vilniaus universitete

Kaip 1831 m. sukilėliai žinomi trys Mykolo ir Teklės Januškevičių (pavardė buvo rašoma su žodeliu “Merlo”) vaikai: tai jau paminėtas vyriausiasis Adolfas, beje, jo krikštatėvis – Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas Mykolas Jeronimas Radvila, Adolfo Januškevičiaus broliai Eustachijus Napoleonas Severinas, gimęs Slucko pavieto Prūsų dvare 1805 m. lapkričio 26 d., bei Romualdas Cezaris Mykolas, gimęs 1808 m. kovo 30 d. Tai rodo, jog Januškevičiai kilojosi iš dvarelio į dvarelį ir gyvenamąsias vietas nuomojosi. Apie jauniausio sūnaus Januarijaus Jono Ferdinando Januškevičiaus dalyvavimą 1831 m. sukilime žinių nerasta, tačiau jis buvo gimęs 1816 metais ir sukilimo metu tebuvo 14 metų amžiaus. Be berniukų šeimoje augo trys dukterys: Sofija, Julija ir Kasilda, dar pora Januškevičių dukterų (Valerija ir Kamelija) mirė kūdikystėje.

Vaikų tėvas Mykolas Januškevičius buvo tikras tėvynės patriotas, todėl galima numanyti, kokioje dvasioje augo šeimoje berniukai. Jų tėvas kovojo 1794 m. sukilime ir buvo užsitarnavęs papulkininko laipsnį. Januškevičių šeimoje buvo išlikęs pasakojimas, jog jų motina Teklė Sakalauskaitė – tikros 1794 m. sukilimo vado Tado Kosciuškos sesers Onos vaikaitė (būgtai Ona Kosciuškaitė ištekėjo už Galeckio, Galeckių duktė Pranciška – už Andriaus Sakalausko, o šie susilaukė dukters Teklės, kurią ir vedė Mykolas Januškevičius). Tikrai žinoma, o ir iš bažnytinių metrikų matyti, jog Tado Kosciuškos sesuo Ona (1741-1814) 1762 metais ištekėjo už Piotro Estkos, su kuriuo susilaukė trijų vaikų. Piotras Estka mirė 1787 m. balandžio 30 d., kai Onai buvo 46 metai. Žinoma, ji galėjo ištekėti antrą kartą, tačiau šaltiniuose apie tai niekur neminima.

Šaltiniuose paminėta, jog iš Januškevičių kilęs Bresto vaivadijos iždininkas Karolis Motiejus Januškevičius buvo vedęs Magdaleną Kosciuškaitę (kituose šaltiniuose mirusio Karolio Kosciuškos sutuoktinę) ir per šią šaką Januškevičiai taip pat giminiavosi su Tadu Kosciuška. Kaip ten bebūtų, įsivaizduojamos ar tikros giminysčių linijos su žymiuoju generolu, kovingą Januškevičių dvasią turėjo tik sustiprinti.

Ūgtelėję Januškevičių vaikai buvo atiduoti į mokyklas, tėvai stengėsi jiems suteikti geriausią išsilavinimą. Vyriausiasis Adolfas mokėsi Dominikonų mokykloje Nesvyžiuje, vėliau gimnazijose Vinicoje bei Podolėje, ten gyveno pas bevaikį dėdę, 1794 m. sukilimo dalyvį Mykolą Januškevičių. Nesvyžiaus dominikonų mokyklą lankė ir jaunesnieji broliai Eustachijus bei Romualdas, Eustachijus ūgtelėjęs mokėsi Vilniaus gimnazijoje, Romualdas – gimnazijoje Slucke. Baigę gimnazijas visi trys broliai įstojo mokytis į Vilniaus universitetą.

Adolfas Januškevičius literatūros mokslus Vilniaus universitete pradėjo studijuoti 1821 metais ir debiutavo “Vilniaus dienraštyje” (lenk. “Dziennik Wilenski”) su poema “Melitonas ir Evelina”. Vėliau šio dienraščio korespondentu tapo Adolfo brolis Eustachijus. Tais pačiais metais  tėvai pirko dvarelį pavadinimu “Dziagilnia” (blrs. “Дзягільна”), stovėjusį Baltarusijoje, dabartinio Dzeržinskio rajone (buvusiame Kodainovsko valsčiuje), maždaug 40 kilometrų nuo Minsko. Šis dvarelis tapo Januškevičių šeimos tėvonija, prie jo ypač buvo prisirišęs Adolfas. Gaila, tačiau iki šių dienų dvarelis neišliko, jis neišgyveno kažkurio karo, buvo paverstas “kolchozo kontora”.

Adolfas Januškevičius studijų metais nevengdavo literatūros draugijų, klubų, buvo Filaretų draugijos narys, kur susipažino su poetu Adomu Mickevičiumi. Vilniaus universitetą jis baigė 1823 metais. Po to iki 1826 metų gyveno pas dėdę Podolės Kamenece, dirbo Civilinių bylų skyriuje teisme. Jo broliai Eustachijus ir Romualdas Vilniaus universitete studijavo teisę, lankė žymiąsias profesoriaus Joachimo Lelevelio visuotinės istorijos paskaitas. Eustachijus universitetą baigė 1825 m. ir ėmė verstis teisininko praktika, tarnavo pas Dominiką Radvilą, redagavo “Vilniaus dienraštį”. Tikėtina, jog universitete studijavo ir jauniausiasis Januarijus. Galima daryti prielaidą, jog visų keturių sūnų studijų laikotarpiu, bent jau šaltuoju metų periodu Januškevičių šeima gyveno Vilniuje, kas buvo įprasta XIX a. Lietuvoje. Būtent Vilniuje 1826 metais mirė vaikų tėvas Mykolas Januškevičius ir buvo palaidotas Bernardinų kapinėse. Jo antkapinis paminklas neišlikęs.

1826 m. Adolfas Januškevičius Podolės Kamenece palikęs vienintelę savo gyvenimo meilę Stefaniją Ginovskąją, kuriai parašė sonetą ir vėliau, deja, su ja niekada nebesusitiko, jau sirgdamas tuberkulioze iškeliavo į užsienį siekdamas ligą išsigydyti. Užsienio kelionėse Januškevičius buvo susitikęs su Adomu Mickevičiumi, Julijumi Slovackiu, Joachimu Leleveliu, Antoniu Edvardu Odinecu, bendravo su Gėte. 1830 metais jis sugrįžo į Vilnių. Kaip tik tais metais birželio 17 d. Vilniuje Bernardinų bažnyčioje Januškevičių sesuo Sofija ištekėjo už teisininko, advokato, filomato Kazimiero Piaseckio. Filomatų ir filaretų proceso metu Kazimieras Piaseckis buvo suimtas ir laikomas Pranciškonų vienuolyne bei tardomas. Egzistuoja viena iš versijų, jog būtent bičiulio Kazimiero Piaseckio namuose Literatų gatvėje 1823 m. buvo suimtas poetas Adomas Mickevičius, kur atvykęs iš Kauno apsistodavo.

Pasibaigus Filomatų procesui Kazimierui Piaseckiui griežtai prižiūrimam žandarų buvo leista pasilikti Vilniuje, tačiau jam uždraudė eiti pareigas valstybės tarnyboje. Išėjęs į laisvę Kazimieras Piaseckis Vilniuje vertėsi advokato praktika ir garsėjo kaip geras advokatas. Mykolas Januškevičius minėtoje byloje sankcijų išvengė, kadangi tuo metu buvo išvykęs gyventi į Podolės Kamenecą.

Januškevičių dalyvavimas 1831 m. sukilime, Adolfo tremtis bei brolių emigracija

Kilus 1831 m. sukilimui, Adolfas Januškevičius įstojo į sukilėlių gretas, taip pat pasielgė ir jo broliai – Eustachijus bei Romualdas. Adolfas Januškevičius sukilėlius parėmė ir pinigais, paaukojo sukilėliams vertingą motinos žiedą su briliantu. Be to A.Januškevičius įkvėpė poetą Julijų Slovackį parašyti poemą apie lietuvių legiono žygį. 1830 m. kovo mėn. mūšio prie Matejovicų metu Adolfas Januškevičius buvo sužeistas, gavo septynias traumas įvairiose kūno vietose, nukrito nuo žirgo ir buvo paimtas į nelaisvę.

Adolfo brolis Eustachijus Januškevičius sukilimo metu ėjo Centrinio Vilniaus sukilimo komiteto emisaro pareigas, vėliau buvo generolo Samuelio Różyckio štabo viršininkas ir adjutantas, eidamas šias pareigas kartu rašė straipsnius apie sukilimą, buvo korespondentas. 1831 m. liepos 21 d. Adomo Čartoriskio oficialiu dokumentu Eustachijui Januškevičiui buvo suteiktas Lenkijos karalystės vyriausybės Lietuvoje atstovo statusas. 1831 m. jis buvo apdovanotas Virtuti Militari ordino Auksiniu Kryžiumi – aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu. Romualdas Januškevičius nuo 1831 m. kovo mėnesio iki tų pačių metų birželio 13 d. ėjo leitenanto pareigas Gelgaudo štabe.

Sukilimui pralaimėjus, broliams Esutachijui ir Romualdui Januškevičiams pavyko pasitraukti į užsienį, į Paryžių.  Jie daugiau niekada nebepamatė Tėvynės.

Adolfas Januškevičius rusų žandarmerijos buvo tardomas. Yra išlikusių liudijimų, kaip tvirtai Adolfas Januškevičius laikėsi nelaisvėje, liko ištikimas savo idealams. Januškevičiaus laikysena padarė gilų įspūdį net patiems imperijos valdininkams. Adolfą teisė Kijeve. Jo motina Teklė išvyko susitikti su sūnumi, jai pavyko jį pamatyti ir atsisveikinti. Užsispyręs kalinys buvo nuteistas mirties bausme, pakariant. Tačiau Adolfą Januškevičių išgelbėjo tvirtumas: apie tyrimo aplinkybes informuotas imperatorius Nikolajus I egzekuciją pakeitė neterminuota tremtimi. Iš Adolfo Januškevičiaus buvo atimtas bajoro titulas, konfiskuotas visas jam priklausantis turtas ir jis buvo ištremtas į tolimąją Tobolsko sritį. Kol nebuvo geležinkelio, tremtiniai į Sibirą buvo varomi pėsčiomis konvojumi, surakinti retežiais. Iki tremties vietos jie keliaudavo kokius metus. Keliaudamas, o ir vėliau gyvendamas tremtyje Adolfas Januškevičius senutei motinai parašė apie 600 laiškų, kuriuos ji išsaugojo. Tuometiniai jo laiškai dvelkia ilgesiu ir Tėvynės nostalgija: „Aš paruošiau 5 rublius paštininkui, kuris atneš mums žinią apie išlaisvinimą“ – rašė motinai Adolfas Januškevičius pirmaisiais metais, tuomet dar nežinodamas, jog jo tremtis Sibire užsitęs 24 metus.

Šaltiniuose rašoma, jog Adolfo sužadėtinė Stefanija Ginovskaja tremtinio nepaliko. Savo laiškuose ji minėjo, kad ruošiasi persikelti pas mylimąjį į Tobolską. Tačiau 1833 metais Adolfas Januškevičius dalyvavo sąmoksle, žinomame kaip „Omsko maištas“, sąmokslininkai ketino pabėgti į Indiją. Sąmokslas buvo atskleistas ir A.Januškevičius buvo išsiųstas į dykumą, į Želakovo kaimą netoli Išimo (miestas Vakarų Sibire, Tiumenės srityje). Dėl to Adolfas Januškevičius grąžino žiedą sužadėtinei parašydamas, jog ji laisva. Jis negalėjo jos pasikviesti gyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis.               Nuo 1834 m. Adolfas Januškevičius gavo leidimą apsigyventi Išime. Jis išvertė prancūzų istoriko monografiją apie normanus, aktyviai susirašinėjo su bičiuliais, tarp jų ir Adomu Mickevičiumi, įrengė biblioteką tremtiniams, likimo brolius mokė prancūzų kalbos. Didelę įtaką Adolfas Januškevičius padarė poetui, tremtiniui Gustavui Zielinskiui, kuris pirmus tremties metus taip pat praleido Tobolske, vėliau septynis metus – Išime. Januškevičiaus atsisiųstų knygų dėka Zielinskis galėjo lavintis. Jau grįžęs iš tremties Gustavas Zielinskis Vilniuje 1842 metais išleido poemą „Kirkizas“, sulaukusią didelio susidomėjimo. Poema buvo išversta į daugelį užsienio kalbų. Detales ir poemos siužetą Zielinskis paėmė iš Adolfo Januškevičiaus laiškų, kuris be kita ko paprašė bičiulio kirkizus aprašyti teigiamai.

1841 metais Adolfas Januškevičius persikėlė į Omską, kur buvo priimtas į kazachų pasienio viršininko pareigas. Eidamas šias pareigas jis dalyvavo ekspedicijose ir kelionėse po kazachų (kirkizų) stepes, išmoko jų kalbą, svečiuodavosi kazachų auluose. Tūkstančio ar daugiau jurtų stovyklas, pirklių karavanus, keliaujančius iš Taškento į Kokandą, laukinių arklių tabūnus Adolfas Januškevičius pamatė keliose ilgose kelionėse jau po 1840 metų. Jis susipažino su kazachų kultūra, jų folkloru, tradicijomis. Savo įspūdžius Januškevičius užrašė dienoraščiuose neįtardamas, jog po daugelio metų jo užrašai taps vienu svarbiausių kazachų istorijos liudijimu.

Adolfo brolis Eustachijus bėgdamas nuo Rusijos imperijos valdžios į Paryžių atvyko 1832 m. sausio mėnesį. Jo brolis Romualdas iš pradžių gyveno Avinjone, į Paryžių persikėlė gerokai vėliau. Pirmoji organizacija, į kurią Eustachijus Januškevičius įstojo, buvo Lietuvių ir rusų žemių draugija. Prie šios draugijos vėliau prisijungė ir brolis Romualdas. Šią draugiją 1831 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje subūrė dešimt aktyvių 1831 m. sukilimo dalyvių, daugiausia baltarusių ir lietuvių kilmės, komisijai vadovavo Cezaris Pliateris. Komisija nusistatė sau uždavinius – rinkti su Lietuvos žemių sukilimu susijusią medžiagą, aprašyti 1831 m. sukilimą, aprašyti Tėvynės istoriją, gyventojus. Vėliau minėta komisija išplėtė savo veiklą ir teikė pagalbą sunkioje padėtyje atsidūrusiems tautiečiams-migrantams. Pirmuoju gyvenimo Paryžiuje laikotarpiu Eustachijus Januškevičius pasirodė kaip demokratinių idėjų šalininkas – įstojo į prof. Joachimo Lelevelio įsteigtą Lenkijos nacionalinį komitetą. Komiteto pavestas Eustachijus Januškevičius vyko į Avinjoną išsiaiškinti migrantų nuotaikų.

Nuo 1832 m. Eustachijus Januškevičius pradėjo užsiimti leidyba, tai tapo viso jo tolesnio gyvenimo pagrindine veikla. Leidyboje broliui padėjo ir Romualdas. 1832 m. lapkričio mėn. Eustachijus Januškevičius įsteigė periodinį leidinį „Lenkijos piligrimas“, kuris ėjo iki 1833 m. gruodžio mėnesio. Januškevičiaus leidinyje publikavosi ir Adomas Mickevičius. 1833 m. Eustachijus Januškevičius susitarė su Paryžiaus leidėju Hektoru Bosandžu (pranc. Hector Bossange) dėl pirmojo knygyno Prancūzijoje atidarymo, jame buvo spausdinami kūriniai lenkų kalba. Knygynas vadinosi „H. Bossange and Company ir Januškevičius“. Knygynui teko susidurti ne tik su kūrinių spausdinimu, bet ir jų pristatymu į buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes.

Vienas iš Adomo Mickevičiaus straipsnių, nukreiptų prieš tuometinį Prancūzijos vidaus reikalų ministrą Antuaną Apolinarą Mauricijų D‘Argo (pranc. Antoine Maurice Apollinaire d’Argout) trumpam buvo sustabdęs Eustachijaus Januškevičiaus leidybinę veiklą. Dėl to kažkiek laiko Januškevičius praleido Belgijoje, toliau nuo Prancūzijos. Tai nutraukė jo ryšius su leidybos partneriu Hektoru Bosandžu.

Grįžęs į Paryžių Eustachijus Januškevičius ėmė bendradarbiauti su išeivijos leidėju Aleksandru Jelovickiu bei Steponu Dembovskiu ir kartu su jais įkūrė „Lenkų knygyną ir spaustuvę“.

Iš Eustachijaus Januškevičiaus korespondencijos matyti, jog Paryžiuje jis daug bendravo su Adomu Mickevičiumi, Julijumi Slovackiu. Ypač daug laiškų Eustachijus Januškevičius parašė būsimai žmonai Eugenijai Larisch, su kuria susipažino lankydamasis Galicijoje, dar prieš sukilimo pabaigą. Laiškuose jis pasakojo apie leidybinę veiklą, emigrantų Paryžiuje gyvenimą ir žinoma, nostalgiją Tėvynei. Viename 1834 m. laiške Eugenijai jis parašė taip: „Turiu mamos portretą, kuris mane pasiekė prieš kelias dienas iš Varšuvos, ir su kuriuo vaikštau visą dieną – ryte linkiu geros dienos, atsisveikinu su juo, kai išeinu iš namų, ir vėl pasisveikinu sugrįžęs, ir man atrodo, kad esu savo tėvynėje, Lietuvoje“.

Iki 1841 m. Lenkų spaustuvėje Paryžiuje  buvo išleisti 97 kūriniai, 15 periodinių leidinių. Daugiausia buvo publikuojama kūrinių literatūros ir istorijos tematika. 1841 m. leidykla buvo parduota ir perėjo į Liudviko Krulikovskio rankas. Eustachijus Januškevičius laiškuose Tėvynėje likusiems namiškiams nepaliovė lieti nostalgijos: „Ir kiek yra tokių, kurie juokiasi iš manęs, kad aš atnešiau lietuviškos žemės ir lietuviškų gėlių ir sudėjau jas į vazas ant lango, o vakare grįžęs namo pasisveikinu su kiekviena gėle atskirai. Ir mano širdis lengvesnė, nes man atrodo, kad esu savo Tėvynėje“. 1830-ųjų metų pabaigoje be kitų savo projektų, Eustachijus Januškevičius užsiėmė periodinio žurnalo „Jaunoji Lenkija“ leidyba. Pirmasis leidinio numeris pasirodė 1838 m. sausio 8 d., paskutinis – 1840 m. gruodžio 31 d.

Be leidybos Eustachijus Januškevičius dalyvavo keliose išeivijos organizacijose, pvz., „Lenkų klube“. Ypatingą vietą Eustachijus Januškevičius skyrė bičiuliui Adomui Mickevičiui, kurio artimų draugų ratui jis priklausė visą emigracijos laikotarpį. Pats E.Januškevičius laiškuose yra aprašęs daug kurioziškų atvejų, nutikusių tarp jo ir Adomo Mickevičiaus, pvz., poeto vestuvėse E.Januškevičius dėl poeto išsiblaškymo buvo priverstas atiduoti jam fraką ir neiti į bažnyčią.

Eustachijus Januškevičius savo namuose Paryžiuje bičiuliams mėgo rengti vakarienes, pobūvius. 1840 m. gruodžio 25 d. jis surengė garsiąją vakarienę, kurios metu įvyko improvizuota Adomo Mickevičiaus ir Julijaus Slovackio dvikova, aprašyta daugybėje laiškų ir atsiminimuose.

Januškevičius skolindavo pinigus Adomui Mickevičiui, jo žmonai, buvo pagrindinis Mickevičių šeimos kreditorius. Būtent Mickevičiaus autoriteto dėka E. Januškevičius vienas pirmųjų įstojo į Andriaus Tovianskio mistikų draugiją. Ypač tovianizmo (misticizmo) idėjomis persisėmė jaunesnis Eustachijaus brolis Romualdas Januškevičius, skatino stoti į draugiją netgi Adomą Čartoriskį.

1851 m. rugsėjo 9 d. Krokuvoje Eustachijus Januškevičius susituokė su Eugenija Larisch, 1853 m. jiems gimė duktė Marija. Januškevičius tęsė leidybinę veiklą. 1856 m. lapkričio 1 d. tarp jo, Valerijono Kalinkos ir Julijono Kliačkos buvo sudaryta sutartis ir įkurta leidykla prie Istorijos ir literatūros draugijos Lenkijos istorijos šaltiniams skelbti ir Adomo Mickevičiaus kūrybos publikavimo užbaigimui. Pagal partnerių susitarimą Eustachijui Januškevičiui priklausė visa materialinė įmonės dalis: spausdinimas, darbų pardavimas, buhalterinės apskaitos tvarkymas ir kt. Bendruomenė veikė iki 1863 m., kol jos veiklą nutraukė naujas sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse.

1856 metais nutiko ir daugiau įvykių. Mirus imperatoriui Nikolajui I, paskutinius metus praleidusiam Žemutiniame Tagile pas pramonininkus Demidovus Adolfui Januškevičiui pagaliau buvo leista sugrįžti į Tėvynę. 1856 m. vasarą Adolfas Januškevičius iš tolimojo Sibiro sugrįžo į gimtąjį Dziagilnios dvarelį, kur jo laukė senutė motina, seserys Sofija Piaseckienė (gyveno Širvintų dvare), Julija Kovalevska, brolis Januarijus bei seserų vaikai. Sesuo Kasilda Kontkovska buvo mirusi 1841 metais. Deja, laimė truko neilgai, išalintas džiovos Adolfas Januškevičius mirė Dziagilnioje 1857 m. birželio 18 d. nuo plaučių uždegimo ir buvo palaidotas gimtojo dvaro Januškevičių šeimos kapinėse. Dar vienas likimo kirtis: grįžę nuo kapų namiškiai rado mirusią Adolfo brolio Januarijaus dukterį.

Paminėtina, jog dar 1857 metų pradžioje emigracijoje gyvenantis Romualdas Januškevičius vedė Mariją Letron, ištikimą tovianizmo idėjų šalininkę. Vedybos įvyko gavus meistro Andriaus Tovianskio leidimą, kuriam jiedu rašė į Šveicariją, prašydami palaiminimo. 1858 m. rugpjūčio 3 d. jiems gimė dukra Karolina, po dvejų metų – sūnus Edvardas (mirė 1861 m. lapkričio 2 d.). Netrukus po vedybų Romualdo ir Marijos Januškevičių šeima persikėlė gyventi į nedidelį Prancūzijos miestelį Nanterre.

Po vyriausiojo iš brolių Adolfo Januškevičiaus mirties jo dienoraščiais ir laiškais pasirūpino bičiulis Feliksas Vrotnovskis. Perdirbęs juos 1861 m. publikavo Paryžiuje, 1875 metais – Berlyne. Tik beveik po šimto metų Adolfo Januškevičiaus dienoraščiai apie kazachų gyvenimą buvo išversti į kazachų kalbą. Šaltiniuose teigiama, jog ir nūdieną ant Žemutinio Tagilo bibliotekos sienos kabo atminimo lenta „Pirmajam Žemutinio Tagilo bibliotekininkui, tremtiniui Adolfui Januškevičiui“. 1861 m. rugsėjo 13 d. gimtajame Dziagilnios dvarelyje mirė Januškevičių motina Teklė. Buvo palaidota šalia sūnaus Adolfo.

1863 m. sukilimo metu Eustachijus Januškevičius tapo Paryžiuje sukurto Prancūzijos ir Lenkijos komiteto sekretoriumi. Komitetas siekė gauti paskolą iš Prancūzijos vyriausybės Varšuvos nacionalinei vyriausybei, o po sukilimo pralaimėjimo – padėti naujosios emigracijos bangos atstovams. Pralaimint sukilimui, Vilniuje, Lukiškių aikštėje 1863 m. gruodžio 21 d. buvo pakartas sukilėlis Ignacijus Zdanavičius, Januškevičių sesers Sofijos Januškevičiūtės Piaseckienės vyro filomato Kazimiero Piaseckio sūnėnas (jo sesers sūnus) ir užkastas Gedimino kalne.

Visą gyvenimą broliai Eustachijus ir Romualdas Januškevičiai gyvendami emigracijoje palaikė tamprius ryšius su profesoriumi Joachimu Leleveliu. Eustachijus savo leidykloje publikavo Joachimo Lelevelio knygas, pavyzdžiui, būtent E. Januškevičius užsiėmė Joachimo Lelevelio veikalo „Lietuvos ir Rusios istorija iki  pat Liublino unijos su Lenkija“ leidyba.

Eustachijus Januškevičius mirė 1874 m. rugsėjo 27 d. Paryžiuje ant žmonos rankų. Romualdas Januškevičius mirė daug anksčiau nei jo vyresnysis brolis Eustachijus – 1865 metų kovo 31 dieną Nanterre mieste. Tikėtina, jog gimtajame Dziagilnos dvare palaidotas ir Januarijus Januškevičius (miręs 1894 metais), su žmona Marija Bulharinovna jis vaikų neturėjo.

Ir paskutinis akcentas: laiškuose, pilnuose nostalgijos Tėvynei, tiek tremtyje buvęs, tiek emigracijoje gyvenę broliai Januškevičiai savo Tėvyne iš didžiosios raidės vadino Lietuvą.

Literatūros sąrašas:

1.Жыццё Адольфа Янушкевіча і яго Лісты з кіргіскіх стэпаў. I том.  Г. Суднік-Матусэвіч. — Мн., Медисонт, 2008.

2.Żywot Adolfa Januszkiewicza i jego listy ze stepów kirgizkich. Paryż, Drukarnia J. Claye, 1861.

3. Karina Gaibulina. Autobiografia pioniera. Dziennyk I listi Adolfa Januszkiewicza. Teksty Drugie, 2018, Nr. 6.

4.Karina Gaibulina. Adolf Januszkiewicz. 24 lata zesłania na Syberii: pomiędzy „cywilizacją” a „światem półdzikim”, Varšuvos universitetas, 2014.

5.Žyvot Adolfa Januszkiewicza I jiego listy ze stepow Kirgizkich. http://polonia.pl

6.Адольф Янушкевіч. Dzeržinskio rajono centrinė biblioteka. http://dzerlib.by/Projects/Read?articleId=230

7.Віктар УРАНАЎ. Духоўная спадчына. Жыццёвы подзвіг Адольфа Янушкевіча. Ч. 2, 2021, https://dzr.by/duho%D1%9Enaya-spadchyna-zhyczczyovy-podzvig-adolfa-yanushkevicha-ch-2/

8.Wspomnienia z czasu oblężenia Paryża, Nadb. z : Przegląd Polski, z. 11, maj 1871, r. 5., polona.pl

9.Eugenia Januszkiewicz zd.Larisch – http://larisch-larysz.eu/o-rodzie/kobiety-rodu/143-eugenia-januszkiewicz-zd-larisch?lang=

10. Eustachy Januszkiewicz. W Krakowiw w drukarni Leona Paszkowskiego, 1874. http://polonia.pl
11. Eustachy Januszkiewicz i Julian Klaczko jako wydawcy “Pism” Adama Mickiewicza. Pąmietnik Literacki. 2005, Nr. 4.
12. Irma Randakevičienė. XIX amžiaus Vilniaus gyventojai. Piaseckiai ir Zdanavičiai Skelbta „Voruta“, 2021-06-19, https://www.voruta.lt/xix-amziaus-vilniaus-gyventojai-piaseckiai-ir-zdanaviciai/
13. Vytautas Skuodis. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai ir jų likimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla: 2003.
14. P.Purėnas. 1831 metų sukilimas Lietuvoje, Kaunas, “Spindulio” spaustuvė, 1931.