Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis kreipėsi į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių Ramūną Vilpišauską dėl prof. Vytauto Radžvilo persekiojimo. Skelbiame B. Genzelio laišką ir R. Vilpišausko atsakymą.

***

B. Genzelio laiškas:

Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto direktoriui Ramūnui Vilpišauskui

Su siaubu Propatria.lt perskaičiau, kas vyksta Jūsų Institute. Jie primena gūdžius neostalinizmo laikus. Nesunkiai įžvelgiamos paralelės.

1958 metais keli studentai, inspiruoti Jono Bielinio, parašė LKP CK laišką (jį aptikau, atgavus Nepriklauomybę, archyve), teigiantį, kad jie nenori klausytis nacionalistų skaitomo lietuvių literatūros istorijos kurso. Sureaguota greitai: katedros vedėja M. Lukšienė, dėstytojos V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė buvo atleistos iš darbo (1988 metais jos stovėjo prie Sąjūdžio ištakų). Siūlau Jums susirasti tą skundą ir palyginti su Jūsų ES aktyvistės ir jos bendraminčių laišku, rašytu Jums (argumentacija ta pati). Jūs taip pat operatyviai sureagavote. Man iš tokios reakcijos atrodo, kad studenčių pagalba ruošiama dirva prof. V. Radžvilo atleidimui. Kita vertus, Jūs čia pasireiškėte kaip nuoseklus „reformatoriaus“ Steponavičiaus sekėjas: „studentai geriau žino, ko jiems reikia“. Kam tada reikalingi dėstytojai? Ar ne geriau būtų įteisinti diplomų pardavimą?

V. Radžvilą pažįstu daugelį metų. Buvau jo kandidato disertacijos vadovas. Jam visada buvo svetimas bet koks konformizmas, kosmopolitizmas (dabartinis jo atitikmuo – globalizmas). Jis tada mąstė apie galimybę atkurti Lietuvos valstybingumą. Pasirodo, atkurtoje Lietuvoje jo kai kam nereikia. To neslepia kai kurie Jūsų dėstytojai, visaip dergdami tiek 1918 m. vasario 16 d. Akto ideologus, Basanavičių pavadindami „psichiniu ligoniu“, Vincą Kudirką, mūsų Himno autorių, – „nevykėliu“, o Justiną Marcinkevičių – vieną iš Sąjūdžio ideologų – kolaborantu, dirba Jūsų Institute. Ar nesididžiuojate tuo?

V. Radžvilas aktyviai dalyvavo kuriant Sąjūdį, 1988 m. birželio 3 d. išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o Steigiamajame suvažiavime – Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu. Jis ryškiausias Lietuvos filosofas, geriausias Vakarų filosofijos žinovas. Be to, jis karštai myli savo Tėvynę, trokšta, kad Lietuva būtų laisva ir Nepriklausoma. Dėl šių savybių jis ir nepakenčiamas beasmenių žmogelių.

Negalima likti abejingam, kai bandoma susidoroti su Nepriklausomybės šaukliais.

Su pagarba

Bronislovas Genzelis,

Kovo 11-osios Akto signataras

***

R. Vilpišausko atsakymas:

Sveiki,

dėkui už žinutę. Suprantu, kad kartais žmonės taip įsijaučia į idėjines kovas, kad suasmenina jas ar imasi referencijų į praeitį ar kitus nesusijusius su svarstomais klausimais dalykus. Tokių atvejų esu matęs ir JAV bei kitų šalių universitetuose, tik referuojama tada ne į sovietinę praeitį, o į rasizmą, kolonializmą ar perdėtą politinį korektiškumą, priklausomai nuo šalies praeities, konteksto ir konkrečių žmonių.

Bet jei vertintume ne retorines priemones, o faktus, tai aš sprendimą dėl Jūsų minimo kurso dėstymo matau kaip įprastą studijų kokybės valdymo sprendimą, reaguojant į studentų vertinimus. Šis kursas praėjusiais mokslo metais iš pasirenkamo buvo padarytas privalomu Europos studijų magistro programos studentams. Pasibaigus semestrui absoliuti dauguma jų kreipėsi dėl kurso kokybės, tas kreipimasis buvo apsvarstytas studijų programos komitete dalyvaujant ir studentų atstovei, ir dėstytojui. Įvertinus išsakytus argumentus buvo nuspręsta kursą iš privalomo vėl padaryti pasirenkamu. Beje, nemanau, kad galimybė šį kursą siūlyti visų institute esančių šešių magistro programos studentams vietoje jo privalomo dėstymo vienos programos studentams, mažina kurso prieinamumą.

Institute įprasta reguliariai vertinti visus dėstomus kursus ir, atsižvelgiant į studentų vertinimus, prašyti dėstytojų sureaguoti į juos. Šia prasme nėra privilegijuotų kursų ar „neliečiamųjų“, visiems taikomi tie patys kriterijai. Tai praktika, perimta iš geriausiai pasaulyje vertinamų Vakarų universitetų. Manau, kad atsakingas požiūris į studentų vertinimus bei studentų kaip pilnavertės instituto bendruomenės dalies traktavimas lemia tai, kad TSPMI yra studentų vertinamas kaip geriausias VU padalinys studijų kokybės ir studijų aplinkos prasme. Žinoma, taip pat rimtai žiūrime ir į išorės ekspertų, vertinančių mūsų studijų programas, komentarus bei kolegų dėstytojų nuomones. Nuolat ieškome tinkamiausio kiekvienos programos dalykų tinklelio, o tokių paieškų ir iš jų kylančių pokyčių tikslas – studijų kokybės stiprinimas.

O svarbiausias faktas – akademinė laisvė kartu su pagarbos kitiems ir atsakomybės principais nėra vien formalūs dalykai, surašyti instituto strateginiame plane. Aš asmeniškai ir mano kolegos administracijoje akademinės laisvės puoselėjimą laikome esminiu universitetinės bendruomenės darbo principu. Iš akademinių ginčų ir ypač dominuojančių idėjų kvestionavimo ir atsiranda tikras akademinės bendruomenės gyvybingumas ir idėjų sklaida tarptautinėje mokslo erdvėje. Kaip minėjau, tai nėra trafaretinės frazės, aš pats tuo asmeniškai tvirtai tikiu. Turimų išteklių ribose palaikome mūsų bendruomenės narių inciatyvas svarstyti Lietuvos visuomenei aktualius klausimus, nevengdami jokių temų, palaikome pastangas dalyvauti tarptautinėse konferencijose ir publikuotis tarptautiniuose akademinės bendruomenės vertinamuose leidiniuose.  Ir jei pasižiūrėtumėt, kas dėsto institute, kokie renginiai pas mus vyksta, kas juose dalyvauja ir kokius argumentus pristato, kokie tyrimai publikuojami, neabejotinai pamatysite idėjinę ir metodologinių prieigų įvairovę.

Pagarbiai

Prof. Ramūnas Vilpišauskas

Director/Direktorius

Institute of International Relations and Political Science/

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas,

Vilnius University/Vilniaus universitetas