Bronius Makauskas, www.e-ausra.pl

Kiek kartų, Lietuva, vadinam

Keliom kartom kitais vardais

Tave, dalindami kaimynam

Ilgų draugysčių pažadais…

(Bernardas Brazdžionis „Kiek kartų“)

Bronius Makauskas

Civilizacijos, valstybių, tautų ar atskirų bendruomenių istorijoje yra ypač svarbių, lemtingų, naują kryptį (augimo ar nuopuolio) žyminčių faktų, peraugusių į lemtingus reiškinius ar procesus. Juos istorikai vadina epochiniais. Prie tokių lietuvių tautai epochinių faktų priskiriame ir 1883–1886 m. gyvybinga šviesa blykstelėjusią „AUSZRĄ“.

Jos 1294 puslapiuose išspausdintų tekstų mintys paskatino mūsų tautos sąmoningumo plėtrą, politinės minties brandinimą ir diferencijavimą. Tautos kultūroje ją mename pirmiausiai kaip svarbų akstiną gimtosios kalbos vartojimui viešajame gyvenime ir raštijoje. Prieš „Aušrą“ buvo lietuviškos spaudos pasireiškimų, kad ir epizodinių, po jos išaugo palaipsniui labai svarios lietuvių spaudos potencialas. Turime savo kultūroje net nukaltus terminus priešaušrio ir „Aušros“ gadynės. Jos verte ir reikšme neabejojame, didžiuojamės. Bet anoji „Aušra“, kaip pirmagimis motinai, pažadino naujus lūkesčius ir viltis. Jos vardu pradėta steigti draugijas, vadinti lietuvių kultūros židinius. Jinai veikia mus ir šiandieną. Neatsitiktinai „Aušros“ keli steigėjai jau nuo 3-io jos numerio įrašė: „Laikraštį leidžia Lietuvos mylėtojai“. Anot V. Maciūno, „Aušra užgeso, nes brėško Rytas…

Menkučio savo apimtimi Aušros mėnesinuko reikšmė tautai buvo didelė. Nelyginant maža kibirkštėlė gali įkurti didžiulį laužą. Aušra davė jau modernią lietuvybės sąvoką, pagrįstą gimtąja kalba ir savąja kultūra, taip pat padarydama griežtą diferenciaciją nuo kitų tautybių ir ypač galutinai atsisakydama nuo visokių unijinės ideologijos liekanų, kurios dažnam mūsų priešaušrio veikėjui dar trukdė aiškiai apsispręsti lietuviu“. Meilė Lietuvai, jos kultūrai, lietuvių kalbai buvo ir yra perduodama ateinančioms kartoms, kurios, tikėkime, kaip tikėjo leidėjai, ištvers civilizacinių klystkelių išbandymus. O kokios anos „Aušros“ sąsajos su mūsiške „Aušra“? Taip pat jinai yra ta kibirkštis, su kuria iš tamsos ėjome į šviesą.

Didžiosios, nors labai kuklios savo apimtimi, „Aušros“ poveikis buvo jaučiamas ir mūsų krašte per aušrininkus, garsinusius Lietuvą Seinuose, Berznyke, Punske, Lomžoje, Varšuvoje. Žinoma, kartu su kitais kultūros ir dvasinio gyvenimo ugdytojais, ypač „Šaltinio“ steigėjais ir kūrėjais, Seinus iškėlusius kaip lietuvių kultūros židinį. Taigi neatskleisiu paslapties teigdamas, kad ir Suvalkų krašto dzūkams po 1920 m. kovų su lenkais, trečdalio Lietuvos su Seinais ir sostine Vilniumi aneksavimo, išvargintiems naujųjų krašto šeimininkų ir išgyvenusiems tarpukario represijas, vokiečių įvykdytą 1941 m. ekspulsiją/išvietinimą iš tėviškių, pokario egzodą, maitinusiems Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo sūnus, veikusius mūsų krašte bei pakėlusius užplūdusios „naujos ne/tvarkos, komunizmo statybos“ sunkumus, netekus Lietuvos padrąsinimo ir paramos ją Sovietų Sąjungai okupavus, gyvybiškai svarbu buvo šalia jau turimo, kad ir ideologiškai suluošinto, švietimo gimtąja kalba (mokyklų tinklo su lietuvių kalba pradžia 1951–1952–1954 m.) gauti tarpusavio informavimo ir palaikymo priemonę, „savo“ spaudą, kad lauktų rytmečio aušros.

Lenkijoje, yrant stalinistinei epochai (1956 m. Gomulkos „atlydys“) lietuviams paskutiniams iš tautinių mažumų 1957 metais buvo leista įkurti Lietuvių visuomeninės kultūros draugiją (LVKD). Jos branduolį ir vadovybę sudarė šio krašto ir Lenkijos gilumoje apsigyvenę lietuviai (atvykę iš okupuotos Lietuvos ar paleisti iš lagerių be teisės gyventi Lietuvoje). Draugijos oficialūs steigėjai Juozas Degutis, Juozas Grigutis, Juozas Jakimavičius, Bronius Mickevičius, Antanas Moliušis, Jonas Stoskeliūnas, Jonas Šliaužys, Juozas Vaina, Vincas Valinčius buvo lietuvių pripažinti, autoritetingi žmonės (juos palaikė ir prie draugijos kūrimo prisidėjo nemažai čia nepaminėtų šio krašto šviesuolių ūkininkų).

Jie tikėjosi išsaugoti lietuvišką dvasią ir turiniu, ir forma, telkti bendruomenę ir ją saugoti nuo nutautinimo. Ir šiandien stebina drąsiai pirmosios LVKD valdybos pirmininko Juozo Maksimavičiaus viešai išsakytas veiklos tikslas – „Svarbiausias lietuvių draugijos uždavinys yra kova už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą“. Tatai nepatiko valdančiai Lenkijos jungtinei darbininkų partijai, okupuotos Lietuvos agentams, infiltruotiems į draugijos tinklą, kurie surado būdų lietuvių visuomenei supriešinti ir galiausiai vietiniams talkininkams padedant nušalino savarankiškumą išlaikyti siekiančią pirmąją LVKD vadovybę. Draugiją siekta paversti LJDP įrankiu, tačiau daugelio sąmoningų LVKD narių ir jai nepriklausančių kaimo žmonių dėka ji nuveikė nemažai teigiamų, išliekamosios vertės turinčių darbų, palaikant lietuvių sąmoningumą itin sudėtingomis sąlygomis. LVKD steigimas, siekiant lietuvių tikslų, buvo valdžiai akibrokštas. Sigito Birgelio žodžiais tariant, „saugumas LVKD suvažiavimą pramiegojo“.

Dar neregistruotas LVKD Organizacinis komitetas, o vėliau oficiali valdyba kelis kartus raštu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, paskui ir LJDP CK dėl spaudinio lietuvių kalba leidimo. Apsisaugant nuo aprioriško kaltinimo nacionalizmu pirmam prašomam leidiniui (J. Maksimavičiaus paruoštas projektas) nurodomas neutralus savaitraščio pavadinimas „Parama“ (10 000 egz. tiražas). Kiek vėliau buvo prašoma dvisavaitinio leidinio „Dainava“. Pastarojo leidyba buvo Varšuvoje svarstyta, kaip teigia svarbios monografijos apie Lenkijos lietuvius autorė, išstudijavusi to laikmečio centrinės Lenkijos valdžios dokumentus, prof. dr. Vitalija Stravinskienė, tačiau nušalinant lietuvius nuo jo redagavimo. Su tuo LVKD vadovai nesutiko. 1958 m. LVKD sekretorius Jonas Stoskeliūnas prašymą dėl leidinio (už pavadinimą „Aušros“ vardu pasisakė dauguma LVKD valdybos) pasiuntė LJDP CK Tautybių reikalų komisijos sekretoriui Aleksandrui Slavui (Aleksander Sław). Jis makiaveliškai galimą leidimą grindė tuo, kad šis leidinys „galėtų būti atsvara Vakarų lietuvių spaudai ir knygoms, kurias gauna Lenkijos lietuviai“.

Nepamirškime, kad mūsų DP (išvietintieji) tautiečiai Vakaruose stengėsi palaikyti Suvalkų krašto lietuvius, kartu rasti būdų per juos palaikyti ryšius su okupuota Lietuva. Tame kontekste paminėtini ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Šalpos Fondo (Balfo) vadovo bei CARE šalpos organizacijos vicedirektoriaus Europai prelato dr. Juozo B. Končiaus vizitai šalpos reikalais Lenkijoje 1957 m. rugsėjį ir 1962 m. rugpjūtį. Jis aplankė Čenstakavą, Varšuvą, Seinus, Suvalkus, o antrojo vizito metu laikė ir šv. Mišias Varšuvos, Seinų ir Punsko lietuviams, svečiavosi pas kleboną Antaną Šuminską, susitiko su tikinčiaisiais, lietuvių veikėjais, aptarė šalpos klausimus. Šie įvykiai drumstė ne tik Lenkijos, bet ir SSRS saugumo ramybę. Kadangi lietuvių už okupuotos Lietuvos ribų veikla buvo itin stropiai kontroliuojama iš Maskvos, LJDP CK kreipėsi į okupuotos Lietuvos KP ir ši sutiko „padėti“, suprask – formaliai kontroliuoti ir daryti įtaką tolesniam spaudos Lenkijos lietuviams teikimo procesui.

Pabrėžtina, kad tiek LJDP, tiek Maskvos statytinei LKP neužteko paskirti savo redaktorių, svarbiau buvo nušalinti pagrindinius leidinio užsakovus ir pirmąją patriotišką LVKD vadovybę su J. Maksimavičiumi, J. Stoskeliūnu, J. Vaina ir kitais veikėjais. Prasidėjo nauja tautinės bendruomenės dekonstravimo epocha. Tai atliko ne tik Lenkijos ir okupuotos Lietuvos represinės tarnybos. Buvo surengtos provokacijų, supriešinimo ir minėtų veikėjų šmeižimo akcijos. Dalis kaimiečių, nežinodami faktų, vadovaudamiesi skleidžiamais gandais, suglumo. Paruošiamasis darbas buvo atliktas iki pagreitinto LVKD suvažiavimo, tik šįkart jau ne Punske, o visiškai kontroliuojamuose valdžios organų Seinuose. 1959 m. spalio 25 d. buvo „išrinkta“ nauja Centro valdyba su valdžiai tinkamu pirmininku Algirdu Skripka ir LVKD būstinė perkelta į Seinus. Siekiant visuomenę dar labiau supriešinti, pirmame pasirodžiusios po metų „Aušros“ numeryje paskelbta panegirika naujai LVKD vadovybei, kur akcentuota, jog neva jos pastangomis šis leidinys ir pasirodė.

Lietuvių bendruomenėje vis energingiau ir nekantriau plito neigiami atsiliepimai apie „nesuprantamus“ trukdžius leisti lietuvišką leidinį. Buvo viešai artikuliuojami ir valdžiai taikomi kaltinimai, kad neva demokratinėje santvarkoje tęsiama tarpukario lenkinimo politika, neleidusi Suvalkų krašte nei vieno lietuviško spaudinio (leidinio?). Pagaliau 1960 m. rugsėjį, 80 metų po Mažojoje Lietuvoje išleistos Jono Basanavičiaus „Aušros“, atkirstoje nuo Lietuvos Seinijoje sulaukta žinios iš Varšuvos apie pirmojo Lenkijos lietuvių spaudinio „Aušra“ išleidimą. Bet lietuvių lūkesčiai ir viltys nepasiteisino. Tikrosios aušros, vykdančios lietuvių kultūros sklaidos misiją, reikėjo laukti dar ilgai. Teko tenkintis tik nemažomis pastangomis ir sumanumu „prakištais“ vertingais kultūrine ir tautine prasme straipsniais ir lietuvių kultūrinio bei politinio gyvenimo kronika. „Aušros“ išleidimas buvo lietuviams tas „laimės žiburėlis“, kurio šviesos palaikymas buvęs tik maža dalimi ir jų rankose.

Pirmasis „Aušros“ 17 numerių (išėjusių per 11 metų) redaktorius buvo tuometinės valdžios patikėtinis Zigmuntas Stoberskis (Zygmunt Stoberski). Debiutavęs 1940 m. Vilniuje komunistų leidžiamoje „Tarybų Lietuvoje“, nuo 1944 m. gyvenęs Varšuvoje. Čia, be kitų jam patikėtų uždavinių ir funkcijų, dar ir cenzūravo iš Vakarų patenkančius lietuviškus leidinius. „Aušros“ grafinio apipavidalinimo redaktorius buvo iš okupuotos Lietuvos 1946 m. atvykęs Kazimieras Švainauskas (Kazimierz Szwainowski). „Aušra“ pavadinta LVKD CV vienkartiniu leidiniu.

Tautiškai sąmoningi lietuviai suprato, kad laukia jų nemenkas išbandymas. „Aušrai“ buvo skirtas uždavinys formuoti Lenkijos lietuvių „tinkamas“ tiek LJDP, tiek LKP politines pažiūras. Šis tikslas suformuluotas pirmame jos numeryje, redaktoriaus žodyje „MIELAM SKAITYTOJUI“ (dar ne draugui – sic!), lyg koks gegutės kiaušinis. Ideologiniai uždaviniai buvo iškelti į pirmą vietą, o kultūriniai, tarp kitko, į paskutinę. Pacituokime šiuos skambius žodžius: „Aušra“ kiek galėdama stengsis talkininkauti LVKD jos kilniame darbe vienijant ir sąmoninant Lenkijos lietuvius bei mobilizuojant juos kovon už socializmą. Drauge su lenkų tauta ir Lenkijoje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis, palaikydami ryšius su Tarybine Lietuva, Lenkijos lietuviai tvirtu žingsniu žengs pirmyn, koja kojon su visomis mūsų šalies progresyviomis jėgomis. „Aušra“ stengsis padėti mūsų tautiečiams šioje lemtingoje žygiuotėje ir rūpinsis taip pat mūsų tautiečių kultūriniais reikalais.“

Kaip ta žygiuotė bus suprantama, atskleidžiama to pačio leidinio panegiriniame straipsnyje, skirtame naujai LVKD valdybai. Taigi jos darbas buvo: „1. Suaktyvinti lietuvių tautybės gyventojus bendraliaudinei socializmo statybai Lenkijoje, 2. Populiarinti bendras lietuvių-lenkų darbo masių kovas, 3. Skleisti visapusiškai objektyvias žinias apie TSRS, o ypač apie Tarybų Lietuvą, apie tarybinės liaudies gyvenimą, darbą ir nepalenkiamą kovą už taiką ir draugystę tarp tautų, <…> 6. Ugdyti lietuvių kultūrą, tautinę savo forma ir socialistinę turiniu.“ Ir tik paskutiniuose trijuose punktuose kalbėta apie lietuviams rūpimus tikslus. Praktiškai tai reiškė, kad šokt, šiaudinę skrybėlę nešiot galėjai ir per šventes, ir šiokiadieniais, bet jeigu paminėsi straipsnyje Žalgirio mūšį, privalėsi iškelti jo reikšmę socialistiniams laimėjimams. O jeigu kam šautų į galvą pademonstruoti viešai tautinę trispalvę ar Vytį, gero tegul nelaukia. Laimei, Lenkija neturėjo Sibiro. Nors juo buvo gąsdinami ir nepriklausomos LVKD veiklos, ir kalbinių teisių Seinų bazilikoje gynėjai.

Pristatant antrosios LVKD valdybos misiją, jos pirmtako nušalinimas buvo grakščiai prieš visuomenę motyvuotas, atseit „buvusi Centro Valdyba daug nuveikė švietimo ir kultūros srityse. Tačiau kai kurie Centro Valdybos nariai nesugebėjo užmegzti ryšį su vietiniais lietuviais (tikroji priežastis, kad iš 18 LVKD Centro valdybos narių tik vienas buvo partinis, o svarbiausioje grandyje – valdyboje – nei vieno – B. M.) ir dėl to antrame LVKD suvažiavime Seinuose 1959 m. spalio mėn. 25 d. buvo išrinkta nauja Centro Valdyba, o jos būstinę perkėlė iš Punsko į Seinų miestą“. Tokiomis tad sąlygomis buvo Lenkijos lietuvių siektina, o LJDP bei okupuotosios Lietuvos KP primestomis sąlygomis sukonstruota „Aušra“.

„AUŠROS“ VAIDMUO LENKIJOS LIETUVIŲ GYVENIME (60 metų sukaktį minint)