„Aušros“ redaktorė Irena Gasperavičiūtė ir LR Ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė, 2010 m.

Bronius Makauskas, www.e-ausra.pl

Pirmąją straipsnio dalį galima skaityti čia: https://www.voruta.lt/bronius-makauskas-ausros-vaidmuo-lenkijos-lietuviu-gyvenime-60-metu-sukakti-minint/

Tačiau šio krašto lietuviai buvo užgrūdinti paminėtų skaudžių įvykių. Tad ir dalis į vadinamuosius valdančiuosius organus patekusių tautiečių dėl primetamos ideologijos galvos nekvaršino. Tarp vyresniųjų ir jaunimo gretose atsirado gabių saviveiklos, nacionalinių tradicijų, kultūros puoselėtojų. Mokyklose su lietuvių kalba kaip dalyku ar kai kur ir su dėstomąja lietuvių kalba gyvavo ne vien programiniai dalykai, bet buvo puoselėjamos ir palaikomos taip pat lietuvybės gijos. Svarų vaidmenį šiame kelyje atliko Punsko licėjus su lietuvių dėstomąja kalba. Mokytojai, beveik visi kilę iš vietinių kaimų, augę su šiuo kraštu, ilgainiui iš jo mitę, palaikė ir ugdė lietuvių kultūros potencialą. Kaimuose atgijo prieškario vaidinimų statymo, saviveiklos ansamblių veikla. To atspindį surandame „Aušroje“.

„Aušros“ poveikis lietuvių gyvenimui Lenkijoje 1960–1971 m., ačiū Dievui, nebuvo didelis. Lietuviško žodžio, tiesa, ilgėtasi, bet jos 2000 egz. tiražas buvo dar siunčiamas į Lietuvą ir užjūrį (individualių asmenų). Jos tuometinė vertė pirmiausia informacinė (lietuviškojo gyvenimo kronika). „Aušros“ ideologiniu veidu rūpinosi atitinkamai LJDP ir LKP „specialistiniai“ organai, ruošiantys specialią medžiagą, kuri buvo įterpiama „korespondentų“ ar tiesiog CV vardu. Taigi daugelis mūsų kraštiečių laikė „Aušrą“ ne sava.

Užtat didelio susidomėjimo sulaukdavo retkarčiais patenkantys iš Vakarų ir neviešai platinami lietuviški leidiniai. Jų cirkuliavimas šiame krašte buvo kruopščiai sekamas. Kadangi pradžioje tarp lietuvių saugumo agentūros buvo nedaug, sugalvotas iš SSRS perkeltas sekimo metodas. Buvo praleidžiamos vieno kitam asmeniui siųstos iš Vakarų (JAV ar Vokietijos) knygų ir spaudos siuntos ir bandoma sekti jų platinimą, o baudžiant už šią „nusikalstamą veiklą“ bandyta verbuoti ir plėsti agentūros tinklą. Daug spaudos patekdavo su gausiai į šį kraštą Balfo siunčiamais dėvėtų drabužių siuntiniais. Taigi „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ posmai, regis, smarkiau tekėjo į lietuvių širdis tautiniu srautu negu atvertais šliuzais komunistinė propaganda. Vis dėlto, neslėpkime, prisitaikymo prie realijų procesas prasidėjo ir buvo intensyviai skatinamas. Tuo laikmečiu „Aušroje“ vyravo straipsniai apie SSRS pagalbą Lenkijai, tvirtą jų draugystę ir ekonominę bei kultūrinę pažangą, gerėjančią lietuvių Lenkijoje padėtį.

Visas šis pasakų namelis žlugo prasidėjus darbininkijos protestams dėl prastėjančios ekonomikos ir kultūrinės laisvės suvaržymų. „V. Gomulkos epocha“ baigėsi jo tragikomiška nuostata „iš tuščio ir Saliamonas nepripildys“ ir 1970 m. Gdansko įvykių, t. y. darbininkijos ir studentų protestų, ginkluoto malšinimo tragiškais rezultatais. 1971 m. prasidėjo „socializmo su žmogiškuoju veidu“ epocha, kurią simbolizavo Edvardo Giereko (Edward Gierek) dekada, užsibaigusi tokia pat nesėkme, kaip ir V. Gomulkos (W. Gomułka). Dėl didelių paskolų pajudėjo šalies industrializacija ir pradėjo atkusti individualių žemės ūkių savininkai. Tačiau jau po penkerių metų pasirodė, kad didžiulės paskolos ir centralizuotas valdymas neduoda sėkmės. Dešimtmečio pabaigoje tai baigėsi „socializmo statybos“ krachu.

Pasipriešinimo komunistiniam režimui banga augo ir užliejo visą Lenkiją. Bruzdėjo ir  Lenkijos lietuviai. Nepasitenkinimo buvo dėl daug ko. Lietuviai ūkininkai išsilaisvino iš prievartinių kolchozų, tačiau stigo ir finansų, ir elementarios technikos žemės ūkį tvarkyti. Tik vienetai rizikavo imdami tuomet dar nepopuliarias paskolas. Inteligentiją ypač piktino valdžios „Aušros“ leidinio poreikių nepaisymas, apskritai tautinių mažumų kultūros ignoravimas ir varžymas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Varšuvoje susitelkė gausus Suvalkų krašto lietuvių studentų būrys, nestokojantis energijos ir lietuvių kultūriniam darbui. Varšuvos mokslininkų Rimo Vainos, Broniaus Mickevičiaus, Sigito Kraužlio bei Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Jono Kubiliaus pastangomis pradėtas leisti nepriklausomas brandus lietuvių kultūros žurnalas „Varsnos“. Oficialiu leidėju buvo įrašomas LVKD Varšuvos skyrius. Vyr. redaktorius buvo doc. B. Mickevičius. Nuo 1971 XI–XII – 1 ir 2 nr. iki 1972 IX/XII, iki uždarymo išėjo 12 (dvigubų) numerių. Leidinį uždraudus dar išleistas vienkartinis „Vingis“ (1973 m. balandį).

Dėl „Varsnų“ (tiražas 2000 egz.) tautinės krypties kilo nemažas susidomėjimas jomis Suvalkų krašte bei užsienyje. Neigiamai reagavo LKP. Leisti uždrausta. Norint toliau kontroliuoti lietuvių veiklą, sustiprėjusias kultūrines ambicijas atblokuotas „Aušros“, kaip neva LVKD Centro valdybos quasi oficiozo, marinimas Varšuvoje ir suteikus tą patį LVKD CV organo statusą redakcija perkeliama į Punską, o po metų į Seinus. Vyr. redaktoriumi paskiriamas LKP pasitikėjimą turintis iš Lietuvos į Punską atvykęs mokytojas Jonas Karčiauskas. Pakeičiama ir visa redakcinė kolegija. Šis veiksmas sutampa su LVKD steigimo 15-mečiu, jos VI suvažiavimu (pirmininku išrenkamas naujos kartos veikėjas Juozas S. Paransevičius). Netrukus „Aušra“ tampa ketvirtiniu leidiniu, joje daugiau vietos skiriama saviems kultūros reikalams. Ji platinama 8000 egz. tiražu. Galime teigti, kad tuomet prasidėjo sėkmingesnis „Aušros“ laikotarpis su vis dar nemažais ideologiniais-politiniais trukdžiais, bet glaudesniu ryšiu su vietos lietuvių bendruomene.

Didesnį vaidmenį ją redaguojant jau buvo leista atlikti ir leidinio redakcinėms kolegijoms, tačiau vis dar nemažai neviešų su jos turiniu susijusių dalykų teko spręsti ar vykdyti vyriausiajam redaktoriui. Šiuos dalykus iš arčiau matė redakcinė kolegija, juto ir visuomenė. Todėl ne be pagrindo vertinant „Aušrą“ ir jos poveikį visuomenei gilesnių ir specializuotų tyrimų vis dar laukia išorinių veiksnių poveikio leidinio pirmiems keturiems redaktoriams: Zigmuntui Stoberskiui (1960–1971 m.), Jonui Karčiauskui (1972–1973 m.), Eugenijui Petruškevičiui (1973–1984 m.), Valdai Malinauskaitei (1984–1989 m.), apimtis, jų politinių ir psichologinių portretų analizės pateikimas. Mat Lenkijos lietuvių kultūrinę-politinę padėtį, ypač viešosios informacijos (taigi ir įvairių publikacijų, spaudos) sklaidą, Maskvos pavedimu veikė ir kontroliavo LKP bei saugumo organai per „draugiškus ryšius“ su LJDP ir jos specialiąsias struktūras. Jų galios negalime absoliutinti, tačiau nėra pagrindo ir ignoruoti, nes toje santvarkoje represinis aparatas atliko vaidmenį, kurį dabar mielai nuslėptų ar išbaltintų šį įrankį taikiusieji šalies piliečiams.

Labiau sėkmingas, atveriantis laisvą žodį ir veiklą „Aušrai“ metas prasidėjo su svariais „Sąjūdžio“ ir „Solidarumo“ laimėjimais, valstybingumo atkūrimu. Taigi su naujais politiniais vėjais „Aušros“ redkolegija pasirinko jauniausios kartos redaktorę, Punsko licėjaus absolventę, Varšuvos universitete baigusią rusų filologiją ir jau įgavusią redakcinio darbo bei vadovavimo patirties Varšuvoje Aliciją (Jonuškaitę) Sitarskienę (1989–1996). Jai teko laužtis per leidybos finansavimo brūzgynus, gerinti redakcijos darbo sąlygas. Tai buvo nelengvi ir daug kartėlio atnešę veiksmai. Jinai paįvairino leidinio tematiką, praplėtė korespondentų tinklą. „Tarpuvaldžiu“ redaktoriaus pareigas ėjo Sigitas Birgelis (1992 m. 17–24 nr., 1993 m. 1–4 nr.), baigęs Žemės ūkio akademiją Varšuvoje, labiau žinomas kaip poetas ir sumanus administratorius, vadovaujantis ir išgarsinęs „Aušros“ leidyklą Punske.

Nuo 1996 m. iki šių dienų „Aušrai“ vadovauja Punsko licėjaus absolventė, baigusi lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete (1992 m.), pedagogė Irena Gasperavičiūtė. Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos iniciatorė, ilgametė Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, 2002 metais pakviesta į Nacionalinę europinės integracijos tarybą, veikiančią prie Vyriausybės premjero įvairių patariamųjų komitetų ir komisijų pavidalu. Jos vaidmuo buvo atstovauti LLB interesams Tarpvyriausybinėje tautinių mažumų komisijoje. Taigi toks platus redaktorės veiklos ir patirties spektras neliko be „grįžtamosios“ vertės „Aušros“ redagavimui.

Aptariamasis laikotarpis, nuo 1989 m. pasireiškęs dinamiškais politiniais ir kultūriniais pokyčiais bei naujais iššūkiais, ypač lietuviško švietimo srityje, pagaliau išryškino ir „Aušros“ vaidmenį ne tik kaip informacijos apie lietuvių bendruomenę šaltinį, bet ir jos interesų formavimo ir gynimo forumą.

Dvisavaitinis žurnalas galiausiai tapo tvirta jungtimi tarp vietos ir užsienio skaitytojų. Jo puslapiuose pagaliau atsirado Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių problematika ir vertinimai, Lietuvos gyvenimo pulsą atspindintys straipsniai ir apžvalgos. Pozityviai jo veiklai atsiliepė ir Lenkijos lietuvių veiklos diferenciacija, iškeliant „Aušros“ vienijančią ir skatinančią misiją. Atsirado naujos veiklos kryptys ir ją atspindinčios organizacijos. „Aušra“ išugdė priedus, skirtus vaikams, jaunimui, galop naujų lietuvių kultūros židinių poreikius tenkinančius leidinius (pvz., „Aušrelė“, „Suvalkietis“).

Tos makro teigiamos permainos nebūtinai tenkino mikro (žvelgiant iš valstybės pjedestalo) poreikius, kurie lietuviams buvo ir yra aktualūs. Teoriškos perspektyvos, pvz., švietimo, vadovėlių leidybos, lietuvių kultūros finansavimo plėtros (ypač Seinijoje), nebūtų įmanomos be Lietuvos paramos ar kartais net visiško kai kurių lietuvių poreikių finansavimo. Lietuvių pozicijas sustiprino Lietuvos konsulato Seinuose įkūrimas.

„Aušra“ palaipsniui tapo mūsų gyvenimo veidrodžiu. Gal ne visai tobulu, nes veidrodyje save norėtum matyti gražesnį nei tikrovėje. Tačiau jau negalime sakyti, kad tik išoriniai veiksniai piešia mūsų gyvenimo vaizdą. Naujomis sąlygomis jau ne cenzūra, o finansinis veiksnys saisto mūsų veiklos kryptingumą ir galimybes.

Šiuose keliuose „šventadieniuose“ pasvarstymuose, subjektyviai pristatančiuose brandos amžiaus sulaukusią „Aušrą“, dėl rašinio apimties nepaliesta daugelio jos gyvavimo aspektų, čia nesą, kaip sakoma, išsamesnio žmogiškojo faktoriaus pristatymo. Tai būsimos solidžios monografijos objektas, kurios, be abejonės, „Aušra“ nusipelno. Per aspera ad astra.

Jubiliejaus proga linkiu visiems, prisidėjusiems prie „Aušros“ steigimo, jos gyvybės palaikymo, o galop ir pražydėjimo – redaktoriams, redakcinių kolegijų nariams, bendradarbiams, korespondentams, leidėjui ir, žinoma, Skaitytojams, kuriems „Aušra“ tarnauja – ištvermės, ją remiant prenumeravimu, straipsniais, patarimais ir geru, kur reikia – kritikos – žodžiu palydint.

„AUŠROS“ VAIDMUO LENKIJOS LIETUVIŲ GYVENIME (60 metų sukaktį minint)- tęsinys