Prof. B. Makauskas. vle.lt nuotr.

Prof. Bronius MAKAUSKAS, Vilnius, www.voruta.lt

Iš vietinių lietuvių veikėjų pasakojimų aiškėja, kad, nepriklausomai nuo persekiojimų ir sunkumų bangos, kuri buvo sukelta prieš Suvalkų krašto lietuvius, jie jautė blogiausiu atveju galėsiantys pagaliau sprukti į tuomet dar nepriklausomą Lietuvą.

Vokiečiai aiškiai neslėpė kolonizacijos planų, bet, kol buvo nepriklausoma Lietuva, netaikė čia gyvenančių lietuvių atžvilgiu ekstremalių metodų. Pavyzdžiui, tokių, kuriuos iš karto ėmė taikyti atsirandančiam aktyviam lenkų pogrindžiui, o ką jau kalbėti apie jų „metodus“ prieš žydus.

Naciai ir sovietai padėties „šeimininkai“

Padėtis iš karto kardinaliai pasikeitė, kuomet Lietuva 1940 m. birželio viduryje pateko į Sovietų Sąjungos okupaciją. Netrukus, 1941 m. sausio 10 d. Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga sudarė Maskvoje naują „Sutartį dėl draugystės ir sienų“. Tuo atveju, lygiai kaip 1939 m. rudenį Latvijos ir Estijos atžvilgiu, Trečiasis Reichas ėmėsi perkelti Lietuvoje esančius vokiečius. Vokiečių perkėlimas sudarė jiems papildomą, panašiai kaip Sovietų Sąjungai, progą nušalinti nepageidaujamus elementus sovietų–vokiečių pasienyje.

Pirmos derybos dėl lietuvių iškėlimo iš Klaipėdos apygardos ir Suvalkų krašto prasidėjo 1940 m. birželio 22 d. vos kelios dienos po to, kai sovietai buvo pradėję Lietuvos okupacija – Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras Ribentropas ir Vokietijos URM bei Kultūrinės politikos skyriaus vedėjas Tvardovskis išvyko į Maskvą parengti sutartį dėl vokiečių perkėlimo iš Lietuvos.

Nors Maskva iš esmės buvo suinteresuota derybomis su Trečiuoju Reichu, šiuo atveju atsidūrė labai delikačioje padėtyje, kadangi formaliai Lietuva dar nebuvo „priimta“ į TSRS. O propagandiniu požiūriu labai neparanki galėjo susidaryti padėtis, kurioje sovietų okupuota Lietuva pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptąjį protokolą turėjo dabar prarasti dalį savo teritorijos (Suvalkų krašto pietvakarius), kadangi, remiantis grobikiška sutartimi, toji dalis turėjusi atitekti vokiečiams. Maskva turėjo sugalvoti, kaip šį, iš esmės smulkų, reikalą išspręsti nesugadinus santykių su vokiečiais, ir lietuvių bei pasaulio viešosios nuomonės akyse išlaikyti „gynėjų nuo fašizmo“ poziciją.

Tuo tarpu jau ne pirma pasiuntinio Šulenburgo Viačeslavui Molotovui 1940 m. liepos 12 d. įteikta nota dėl derybų vokiečių iš Lietuvos perkėlimo klausimu pagreitinimo laukė pagaliau konkretaus Maskvos atsakymo. Atsakydama teigiamai į šį vokiečių siūlymą, sovietinė šalis savo ruožtu pateikė „prašymą“ – kad vokiečiai perleistų jiems dalį Lietuvos pietvakarių teritorijos trikampyje, nužymėtame linija: Kudirkos Naumiestis, Šešupė, Pilviškiai, Marijampolė, Liudvinavas, Krosna, Kapčiamiestis. Priminkime, kad tasai plotas nuo 1940 m. birželio 16 d. faktiškai buvo sovietų rankose. Todėl dabar jie ketino reviduoti ankstesnę sutartį su vokiečiais, kad nekiltų vidinių komplikacijų, kuomet Lietuva buvo „inkorporuojama“ į TSRS sudėtį.

Berlynas pasinaudojo keblia „sąjungininkės“ padėtimi ir už šios Lietuvos dalies „perleidimą“ Maskvai pareikalavo milžiniškos sumos – 13 milijonų dolerių. Galiausiai Maskva, nerasdama geresnės išeities, bet atkakliai derėdamasi, sutiko mokėti 7,5 milijono dolerių – tai prilygo vertei Aliaskos, kurią kitados Rusija pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šiuos įsipareigojimus Hitlerio partnerė skrupulingai vykdė iki paskutinių dienų, kol kilo karas su vokiečiais.

Tuo tarpu, kol vyko Berlyno ir Maskvos varžytynės dėl rėželio okupuotos valstybės, Etninių vokiečių tarpininkų biuras („VoMi“) gavo įsakymą suskaičiuoti vokiečius Lietuvoje bei lietuvius, gyvenančius Trečiojo Reicho okupuotuose plotuose (Klaipėdoje, Suvalkų krašto pietinėje dalyje). Toji organizacija buvo įpareigota parūpinti transportą į Trečiąjį Reichą perkeliamiems vokiečiams.

Vokiečiai su jiems būdingu skrupulingumu įvertino savo tautiečių turtą Lietuvoje. Pagal specialiai parengtą kainoraštį įvertinta žemė, pievos, pasėliai, miškai, sodai, vandens telkiniai, trobesiai, inventorius. Viskas įvertinta iki 1940 m. rugpjūčio 15 d. suapvalinta suma buvo apie 200 mln. RM. Iš šios sumos atimta 50 mln. RM už turtą lietuvių, perkeldinamų iš Klaipėdos apygardos ir Suvalkų apskrities.

Kai Maskvoje 1941 m. sausio 10 d. pasirašyta suderinta „Sutartis dėl sienų ir draugystės“, tuo pačiu metu vokiečių vyriausybės įgaliotasis dr. Vilhelmas Neldeke ir TSRS vyriausybės atstovas Nikolajus G. Pozdniakovas pasirašė sutartį dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją bei Lietuvos TSR piliečių ir lietuvių, rusų bei baltarusių tautybės asmenų perkėlimo iš Vokietijos okupuotų teritorijų – Klaipėdos apygardos ir Suvalkų krašto. Prierašas sutartyje „rusų ir baltarusių“ turėjo pabrėžti šio „akto“ internacionalinį pobūdį, Maskva tuo propagandiniais sumetimais visada rūpinosi. Iš tikrųjų turėti omenyje nebent sentikiai iš Suvalkų krašto, kurių vokiečiai esant progai ketino atsikratyti.

Prievartiniai savanoriai

Išvietinimas formaliai buvo „savanoriškas“. „Norą persikelti“ buvo galima išsakyti raštu arba žodžiu, pareiškėjams neturėjo būti daroma įtaka. Perkeliamasis turėjo teisę pasiimti kartu ir šeimą, ir visus kartu ūkyje dirbančius asmenis, su sąlyga, kad jie sutiks. Vaikai, sulaukę 16 metų, gavo teisę patys spręsti, ar nori persikelti. Abi „susitariančios šalys“ nusprendė, kad sutartį bus galima pradėti vykdyti nuo jos pasirašymo momento ir baigti praėjus dviem mėnesiams. Tai greiti tempai! Okupuotos Lietuvos teritorijoje sutartį įgyvendinančiam vokiečių personalui vadovavo vyriausiasis įgaliotinis su dviem pavaduotojais bei apskričių įgaliotiniai, taip pat su pavaduotojais. Prie Vokietijos prijungtose teritorijose sovietiniam darbo personalui vadovavo vyriausiasis atstovas bei apskričių atstovai su tiek pat pavaduotojų, kaip ir vokiečių ekipoje.

Perkeltinio tautybę paliudydavo įgaliotinis, dalyvaujant kitos šalies atstovui. Jų užduotis buvo nustatyti perkeliamųjų skaičių ir jų asmens duomenis bei kontroliuoti registracijos eigą. Įgaliotiniai ir atstovai stebėdavo visą akciją ir jos techninį aprūpinimą. Vokiečių personalas, prižiūrintis perkėlimo iš Lietuvos vyksmą, negalėjo būti didesnis nei 214 žmonių, tuo tarpu sovietų personalas Suvalkų apskrityje ir Klaipėdos apygardoje – ne didesnis nei 159 žmonės.

Mus dominančiame Suvalkų krašte įgaliotiniai ir atstovai pareigas ėjo Suvalkuose. Tuo tarpu teritoriniai įgaliotiniai ir atstovai rezidavo Suvalkuose, Vižainyje, Punske, Seinuose ir Novinkoje. Iš Suvalkų krašto perkeliamiesiems kontroliniai punktai paskirti Vištytyje, Kalvarijoje ir Seirijuose. Bet iš tikrųjų jie keitėsi priklausomai nuo poreikių. Sutarties vokiškame tekste Suvalkų krašto vietovardžiai buvo užrašomi kaip skamba lenkų kalba, tuo tarpu rusiškame tekste – kaip skamba lietuvių kalba.

Labai tiksliai buvo nusakyta perkeliamųjų registracija. Perkeliamieji turėjo iki 1941 m. kovo 18 d. pateikti teritorinėms atstovybėms dokumentus, rodančius jų tautybę. Perkeliamųjų sąrašai sudaryti dviem kalbomis – rusų ir vokiečių. Buvo ten įtraukiami pagrindiniai duomenys: gimimo vieta ir data, tautybė, pilietybė, šeimos sudėtis, profesija, ankstesnė gyvenamoji vieta. Perkelti buvo galima tik po to, kai sąrašus patvirtindavo abiejų šalių teritoriniai atstovai ir įgaliotiniai. Perkeliamasis gaudavo numerį, kuris buvo laikinas „kelionės dokumentas“. Perkėlimas galėjo vykti tiktai grupėmis, individualūs iškeldinimo atvejai turėjo būti galimi abiejose pusėse pagal išankstinį susitarimą. Iškeldinimo transporto planų vykdymas patikėtas priimančios šalies vyriausiajam įgaliotiniui, su sąlyga, kad jie atitinka siunčiančios šalies vyriausiojo atstovo planus. Apie geležinkelio transporto naudojimo atvejus vyriausiasis įgaliotinis privalėjo pranešti vyriausiajam atstovui prieš 5 dienas iki iškeldinimo datos. Vežimo metu perkeltiesiems reikėjo parūpinti medicininę pagalbą, o ilgesnio laukimo atveju teikti karštą maistą, vaikai turėję gauti karšto pieno. Suprantama, tokios taisyklės kilo dėl vokiečių noro užtikrinti savo perkeltiniams tautiečiams iš Lietuvos tinkamas sąlygas, o tremiamųjų iš Suvalkų krašto atveju tik abiejų „susitariančiųjų šalių“ propagandinis triukas, kuris vėliau bus sovietų pritaikytas tremiant Lietuvos gyventojus iš tėvynės. Tuo tarpu keliamiems į sovietų pusę tie žodžiai buvo beprasmis įrašas, nes  nei vokiečiai, nei sovietai jo netaikė.

Jei iškeldinimas turėjo vykti traukiniu, numatyta teisė pasiimti iki 50 kg bagažo šeimos galvai ir po 25 kg kitiems šeimos nariams. Perkeliamieji savo transportu (tatai pasakytina, visų pirma, apie Klaipėdos ir Suvalkų krašto lietuvius) turėjo teisę pasiimti vieną arkliais traukiamą vežimą, porą arklių, vieną karvę, dvi kiaules, tris avis arba ožkas, 10 vienetų naminių paukščių – tai, suprantama, buvo teorinis įrašas (praktiškai tai buvo nevykdoma). Žemės ūkių savininkai „galėję“ tuo pačiu transportu pasiimti 250 kg produktų, tarp jų po 2 kg riebalų vienam asmeniui. Transporto išlaidas turėjo padengti perkeliamieji.

Perkeltinių paliktas ūkis automatiškai pereidavo į vokiečių rankas – nuo inventoriaus ir turto surašymo momento perkeliamasis galėjo juo naudotis tiktai šeimai maitinti ir ūkiui tvarkyti. Paliekamas turtas turėjo būti perduotas teritoriniam įgaliotiniui prieš 5 dienas iki ūkio palikimo. Pasak „sutarties“, iškeldinant netekdavo galių visi ankstesni įsipareigojimai savo valstybei.

Padargų ir produktų išvežimo lapas buvo kur kas trumpesnis už draudimų lapą. Neleista išvežti: grynųjų pinigų, auksinių ir sidabrinių monetų, aukso, platinos, sidabro (per 500 gramų) ir aukso dirbinių, brangakmenių, ginklų, pramonės gaminių daugiau negu šeimai leistinos normos, pašto balandžių (!), leidinių, nuotraukų juostų, dokumentų, siuvamųjų mašinų daugiau negu po vieną šeimai, vertybinių popierių, draudimo dokumentų, automobilių, motociklų, variklių ir kitokių mašinų, sėklų, javų (daugiau nei leistina norma) ir pan. Draudimas išsivežti techninius ir komunikacijos padargus visų pirma rūpėjo sovietų šaliai. Abi „šalys“ susitarė, kad iškeldinimas bus baigtas iki 1941 m. kovo 18 d. Tai reiškė, kad atlikti šią komplikuotą operaciją faktiškai buvo likę du mėnesiai, be to, sunkiomis žiemos sąlygomis.

Taip skambėjo 1941 m. sausio 10 d. sutarties sprendimai. Jų formali kalba buvo maloni ir diplomatiška. Kalbėta ne apie iškeldinimą, o apie perkėlimą, apie jo savanoriškumą, jo įgyvendinimo aukštą standartą. Tai buvo tipiška klasta, kuri abiem atvejais reiškė kitą kokybę. Iš Suvalkų krašto bei Klaipėdos apygardos iškeldinamųjų atžvilgiu taikyta iš esmės beatodairiška procedūra, kuri reiškė ne ką kitą o faktišką deportaciją.

Planuodama iš okupuotos teritorijos „išvalyti“ germanizacijai netinkamus žmones, vokiečių okupacinė valdžia dar 1940 m. vasarą įsakė suregistruoti lietuvius ir rusų sentikius Suvalkų apskrityje bei Klaipėdos apygardoje. Apie registracijos tikslus gyventojams nieko nepranešta. 1940 m. pabaigoje viešose vietose pasirodė vokiečių ir rusų kalbomis (bet ne lietuvių, kuria kalbėjo dauguma iškeliamųjų) tokie skelbimai: Prasideda žmonių perkėlimas į jų Tėvynę. Perkėlimas vyksta pačių gyventojų sutikimu. Kiekvienas pilietis, kuris turi pabaigęs 16 metų, pats sprendžia, ar turi išvykti jis vienas į savo tėvynę, ar su visa šeima, arba visai niekur nevykti.

Ilgai nelaukus 1940 m. gruodžio mėnesį, taigi dar prieš sutarties pasirašymo datą, pasirodė okupuotos  Lietuvos „atstovai“, bandantys raginti gyventojus persikelti į Lietuvą. Vadino šitai „repatriacija“, kas buvo nesąmonė, kadangi toji „repatriacija“ turėjusi vykti į sovietų okupuotą Lietuvą, kai vietiniai lietuviai tėvynę suvokė kaip gimtąjį Suvalkų kraštą, kuriame seniai gyveno. Sovietiniai atstovai pasakojo apie ten esančias geresnes dirvas, apie žemės suteikimą visiems norintiems ir kitas panašias „paskatas“, turinčias paskatinti žmones nesipriešinti. Toji propaganda – to sovietų pasiuntiniai nebuvo numatę – užuot paraginusi, daugeliui Suvalkų krašto ūkininkų sukėlė nepasitikėjimą. Taigi aiškinta jiems, kad Tarybų Lietuvoje žemę atimta iš turtuolių ir perduota mažažemiams ir bežemiams, todėl tuo pačiu fondu galėsią pasinaudoti ir perkeltiniai. Šitai sujaudino čionykščius ūkininkus, labiausiai vidutiniokus – jie, Lenkijos sąlygomis, buvo stambūs ūkininkai – ir privertė juos susimąstyti, ar iš tikrųjų gaus ten žemės. Tuo tarpu, kaip aiškėja iš prisiminimų, tie pasakojimai žavėdavo kai kuriuos bežemius ir mažažemius, dirbdavusius samdiniais pas vietinius ūkininkus.

Etninis „valymas“ Suvalkų krašte

Apskritai imant tarp lietuvių žemdirbių vyravo nerimas, skepticizmas bei per ištisus amžius ir per kelias kartas įskiepys įsitikinimą, kad gimtosios žemės dėl neaiškaus miražo negalima apleisti, juo labiau kad jiems tai „patarinėjo“ kiekvieną dieną vis įkyriau ir kaskart labiau grasindamas vokiečių okupantas, kuris čia tvarkėsi vien pagal eksploatacinę sistemą. Dauguma ūkininkų jautė – ir paskalos ėjo į aplinkinius gyventojus, – kad okupantams rūpi žemė ir turtas, kurių vietiniai turi išsižadėti jų naudai. Apie tikrąją padėtį Lietuvoje žinota vis mažiau, mat iki šiol buvę geri ryšiai per žaliąją sieną nutrūko, nes siena su sovietine Lietuva aklinai užsklęsta, nebuvę įmanoma per ją prasiskverbti. Tačiau kažkiek orientuotasi, kad ten tvarkosi jau svetimi, darosi kažkas negera arba mažų mažiausia neaiškaus. Visa tai dar labiau atbaidydavo nuo ketinimų palikti tėvonijas. Karo sūkuriuose, esant okupacinei disciplinai, ankstesni lietuvių kivirčai su lenkais Suvalkų krašte prarado prasmę. Atsigavo žmonių lūžio ir netikrumo metais natūralūs prieraišumo prie savo mažosios tėvynės šaltiniai. Be to, tarp tautiškai aktyvesnių lietuvių ruseno viltis, kad gal dar „Lietuva ateis jų pasiimti“. Taigi viskas kalbėjo už tai, kad savo noru skubėti nežinion neverta. Gal tik išskyrus tuos, kurie užsirašydavo išvykti dėl gresiančių bausmių už įvairius smulkius teisės pažeidimus. Bet ir dalis pasirašiusiųjų dar bandė iškeldinimo išvengti.

Vokiečiai, stebėdami vietinių lietuvių nuotaikas, pradėjo suvokti, kad ryžtingai neliepus lietuviai iš čia niekur nesikels ir laisva valia tėvonijų nepaliks. Taigi ėmėsi žinomų ir dažnai okupantų praktikuojamų būdų, kaip „laisvanoriškai apsisprendusiuosius“ paspartinti. Užkrovė ūkininkams papildomas prievoles, tarp jų labai sunkią šaltą 1940–1941 m. žiemą rinkti akmenis net iš po kelis metrus siekiančių sniego vėpūtinių ir vežioti juos iškastais sniego tuneliais įvairiomis kryptimis. Tuo siekta vieno – nuvarginti ir gauti sutikimą išsikelti.

1940 metu gruodį, siekdamas parodyti savo „ryžtą“, gestapas areštavo 53 išsiskiriančius statusu ir ekonominiu lygmeniu ūkininkus ir keliolika lietuviškosios inteligentijos atstovų. Įgrūdus į Suvalkų kalėjimą, jiems buvo taikomos fizinės bausmės ir skiriami sekinantys sunkūs darbai. Nakčiai į jų celes, esant minusinei temperatūrai, buvo liejamas vanduo. Į klausimus ir protestus, kad jiems nėra jokio priekaišto nusižengus teisei, gestapininkai atsakydavo: „Pasirašykite „repatriacijos“ lapą, ir baigsis jūsų vargai.“ Lapus pasirašydavo silpniausieji, tie, kurie pirmi palūžo. Bet areštantų vis daugėjo. Dėl skundų, kurie iš Suvalkų krašto pasiekdavo dar toleruojamą Lietuvos pasiuntinį Berlyne, pastarasis kreipėsi į Vokietijos URM, reikšdamas protestą dėl ten taikomo teroro. Pateikė specialų pro memoria, kuriame aptarė Suvalkų krašto lietuviams rodomas patyčias ir prievartą. Prašė rašte Vokietijos valdžios imtis priemonių, kad būtų nutraukti metodai, taikomi vietos vokiečių administracijos prieš lietuvius Suvalkų apygardoje, ir palikta jiems teisė ramiai gyventi savoje žemėje ir savo sodybose. Dar daugiau, parengė jis net Suvalkų krašto lietuvių vardu raštą Trečiojo Reicho Fiureriui, kurį turėjo jie gavę (suprantama, slaptu keliu) pasirašyti ir atgal persiųsti. Bet tasai raštas suinteresuotųjų nepasiekė.

Panašių pastangų pas Suvalkų komisarą Amoną ėmėsi ambasadoriaus Škirpos sekretorius J. Jurkūnas, kilęs iš Suvalkų krašto. Kreisamte gavo kategorišką ir vokiečių tikslų neslepiantį atsakymą, kad Suvalkų kraštas, prijungtas prie Rytprūsių, yra skirtas germanizacijai, todėl lietuviai privalo šią žemę apleisti, palikti „Reichui priklausančią“ teritoriją, kurioje turi apsigyventi vokiečiai. Tuo tarpu griežtą atsakymą į savo raštą gavo pasiuntinys Škirpa nuo Baltiškojo ir skandinaviškojo skyriaus vedėjo  dr. Grundherro, šis pranešė jam, kad Auswärtiges Amt (atitikmuo – URM) negali painiotis į šios rūšies reikalus.

1940 m. sudarytas Lietuvių aktyvistų fronto centras su būstine Berlyne per tarpininką – minėtąjį J. Jurkūną – perdavė Suvalkų krašto lietuviams sugestiją, kad šie savanoriškai nieku gyvu nepaliktų savo sodybų ir nepalengvintų vokiečiams deportacijos akcijos. Tuo laiku lietuviai buvo atsidūrę nepalyginamai sunkesnėje padėtyje, nes Lietuva buvo okupuota, o per pastaruosius gyvavimo metus ji teikė jiems viltį bei, tegu ir silpną, vis dėlto paramą. Tuo tarpu Trečiojo Reicho padėtis buvo „patogi“, jam nereikėjo stengtis bandyti pateisinti savo veiksmus prieš jau okupuotą Lietuvos valstybę. Pagrindinė Trečiojo Reicho partnerė buvo Sovietų Sąjunga, būtent su ja vokiečiai ir vedė derybas dėl plotų, numatytų 1940 m. sausio 10 d. sutartyje. Taigi intervencija pasiuntinio Škirpos, kuris dėl savo ankstesnio provokiško nusistatymo buvo dar Berlyno kažkiek toleruojamas, negalėjo pakeisti veiksmų eigos – jie jau buvo suderinti su Maskva.

Siekiant toliau bauginti, vietinių vokiečių okupantų valdžia pradėjo akciją – buvo griebiamasi kuo skubiau į Reicho gilumą deportuoti garsiausius lietuvių ūkininkus. Pirmieji buvo deportuoti Jonas Dapkevičius iš Žagarių (Berznyko valsčius) ir Jonas Grigutis iš Lovuočių (Žabariškių valsčius) bei Antanas Stoskeliūnas iš Kampuočių (Seinų valsčius) su šeimomis. Kartu pradėta propagandinė akcija, griebtasi naujų areštų ir užsakyta naujų papildomų beprasmių darbų ūkininkams, kurie neprisistatė 1941 m. sausio viduryje į sukurtus perkėlimo biurus. Paklausus, kokia tų represijų priežastis, buvo atsakoma: pasirašykite, kad sutinkate išvykti ir būsite laisvi.

Po represinių akcijų ir bauginimų išvežimais į koncentracijos stovyklas šeimas, kurios spyriojasi iškeldinamos, 1941 m. sausio ir vasario mėn. imtasi naujos priemonės. Pradėta mėtyti geriausius ūkininkus ir versta juos apsigyventi pas ekonomiškai silpnesnius kaimynus. Šitai ne tiktai blogino gyvenimo sąlygas, bet ir kiršino žmones. O ištuštėjusiuose ūkiuose apsigyveno vokiečiai ir vietiniai folksdoičiai.

Dėl anksčiau nurodytų priežasčių kandidatų pasipriešinimas išsikelti silpo. Vis daugiau žmonių pasirašydavo reikiamus dokumentus. Dalis svyravo, o labiau užsispyrę perduoti „fiziškai apdoroti“. Tie, kurie tokiomis sąlygomis sutiko pasirašyti dokumentus, greitai patyrė kitų nemalonių dalykų. Į tokio savininko sodybą atvykdavo mišri sovietų ir vokiečių grupė ir surašydavo paliekamą turtą. Reikėjo pakeisti vokiečių asmens dokumentus laikinais tapatybės liudijimais. Gyvuliams išsivežti reikėjo gauti raštišką įstaigos sutikimą, o juos ne taip lengvai dalydavę, nes vokiečiams rūpėjo pasilikti kuo daugiau gyvulių . Penkias dienas prieš išvažiuojant pasiimti skirti daiktai turėjo būti supakuoti į dėžes ir užpildyti atitinkami blankai. Kiekvienas išvežamas daiktas turėjo būti pažymėtas perkeliamajam skirtu numeriu.

Nesunku įsivaizduoti jausmus, patiriamus ūkininkų, kurie tuo metu visą savo turtą turėjo susikrauti į vieną kinkinį. Būdavo bandoma vokiečius papirkti, bet už tai grėsė kalėjimas arba tiesiog sušaudymas. Tuo tarpu sovietai į vežamus didesnius javų ar mėsos kiekius žiūrėjo pro pirštus, jeigu už galimybę persivežti gaudavo krovinio vertę atitinkantį kyšį. Mažažemiai ir bežemiai neretai leisdavosi nežinion be menkiausio turto, vildamiesi ten sulaukti „geresnio rytojaus“, jeigu išsipildytų sovietinių agentų pažadai.

1941 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje per sutartyje numatytas sienos perėjas Suvalkų kraštą paliko 11 955 žmonės, daugiausia lietuviai ir pora tūkstančių sentikių, taigi žymi šio krašto lietuvių gyventojų dauguma. Gavę tapatybės numerius, nustojo buvę savo likimo šeimininkais. Lietuvių tautinei mažumai Suvalkų krašte ši akcija reiškė etninį valymą, turintį toli siekiančias pasekmes.

Iš Suvalkų krašto ir Klaipėdos apygardos iš viso iškelti 18 537 lietuvių tautybės gyventojai (iš Klaipėdos apygardos iškelta 6 557 asmenys). Reikšminga problema buvo iškėlimas taip pat ir senų rusų, vadinamųjų sentikių, jų tolesnis likimas buvo ne mažiau sudėtingas negu kaimynų lietuvių.

Per septynis sienos punktus 1941 m. kovo 23 d. Lietuvą paliko 50 054 vokiečiai. Jų gretose atsirasdavo ir nemažai lietuvių. Tai buvo tie, kurie „komisijai“ įrodė savo vokiškąją kilmę ir tokiu būdu išsisuko nuo sovietų „teisingumo“, arba jau užverbuotieji bendradarbiauti su vokiečių specialiosiomis tarnybomis.

Okupuotoje Lietuvoje. Svetimi tarp savų

Svarbiausias surinkimo punktas perkeliamųjų į sovietinę teritoriją buvo Lazdijai. Perkeltieji įleisti į mokyklos pastatą ir vietinę sinagogą. Įdomu, kad kitą dieną eskortuojant sovietų kareiviams, lietuvių šeimos pristatytos į paskirties vietas. Atvykusieji traukiniu priimti dar griežčiau, nors iš esmės jie buvo  bežemiai ir mažažemiai. Juos apklausti pavesta NKVD pareigūnams. Veikiausiai viltasi išgauti informacijos dėl jų atvirumo ir numanomo „klasinio artumo“.

Visi perkeltieji gavo vienkartinę pašalpą: po 80 rublių suaugusiesiems ir po 40 rublių nepilnamečiams. Dauguma atvykusių gyventojų apgyvendinta Lietuvos pietvakarių plote, pradedant Lazdijų apskritimi, vėliau paskirstant po Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių apskritis bei pagaliau į tolimą Panevėžio apskritį. Ūkininkai paprastai gaudavo vokiečių paliktą žemę. Vidutiniškai paskirta po maždaug 7 hektarus. Tačiau pasitaikydavo ir atvejų, kuomet ūkininkai prieš išsikeldami turėjo 30 ha ir daugiau žemės, o gaudavo čia tiktai stogą virš galvos, be jokios žemės  ir jokio papildomo anksčiau žadėto inventoriaus. Apskritai, kas visai nestebina, blogiausiai priimti buvo pasiturintys ūkininkai. Bežemiai taip pat ne visuomet gavo išsvajotąją žemę. Šie turėjo patys susirasti butą ir susiieškoti pragyvenimo šaltinį. Kai kurie iš jų, greitai pardavę visus turimus daiktus, planavo grįžti atgal. Deja, tokios galimybės nebuvo.

Vokiečių paliktuose ūkiuose, taip pat nacionalizuotuose vietiniuose dvaruose dažniausiai apgyvendinta po kelias šeimas. Tokiu būdu, neva visai nejučia, bandyta įtraukti juos į „kolektyvinio“ šeimininkavimo sistemą, pratinta prie veikiai turėsiančių įvykti pokyčių – kolūkių kūrimo. Antra vertus, tais atvejais, jeigu nebūdavo kitokio sprendimo, atvykėliai iš Lenkijos gaudavo tam tikrų preferencinių galimybių pasiimti kreditus įsikūrimui. Tatai rodė sovietinės valdžios neryžtingą apsisprendimą dėl kolchozų kūrimo tuose plotuose. Perkeltieji, kaip paaiškėjo iš daugelio pasakojimų, jautėsi kaip dienas pardavę, sutrikę ir netikri dėl savo rytojaus.

Papildomą psichologinį barjerą tarp jų ir Lietuvos vietinių gyventojų sudarė faktas, kad šie atvykėlius ėmė įtarinėti esant sovietų padlaižiais. Mat pradžioje niekas iš vietinių ūkininkų neturėjo nė mažiausio supratimo, kokiu tikslu ir kokiu būdu jie čia atkeldinti. Kaip informuodavo sovietinė valdžia ir žiniasklaida, perkėlimas buvo savanoriškas ir vyko „repatriacijos“ pagrindu. O tie, kurie iš anksto patikėjo žadamu „geresniu rytojumi“, greitai nusivylė. Kaip aiškėja iš vėlesnių pasakojimų, perkeltuosius nuolatos persekiojo mintis, kuomet galėsią grįžti į savo namus ir ar iš viso kada nors ten sugrįšią. Ryški dauguma užsikrėtė netikrumo jausmu.

Dėl vokiečių akto 1941 m. prieš ligtolinę sąjungininkę ir Lietuvos plote jų įvestų naujų ekonominių potvarkių, ypač dėl žemės nuosavybės, visi tapo teisiškai bejėgiais. Tapo jie padienininkais „niekieno“ žemėje, tiksliau sakant, priklausančioje naujam okupantui ir jo eksploatuojamoje. Tuo tarpu ištvermingiausi lietuviai, kurie atlaikė Suvalkų krašte pirmą iškelinimo bangą, grūmėsi su vokiškosios okupacijos sunkumais. Jų kaimynystėje iškeltųjų ūkius užimdavo vokiečiai ir folksdočiai, ypač iš Suvalkų ir Ročkų apylinkių. Atsikeldavo jie į, jų manymu, „niekieno“ žemę, bet ir jų padėtis buvo neaiški, kadangi jokių nuosavybės aktų jie negavo.

Tuo tarpu Lietuvoje 1942 m. pradžioje į savo ūkius pradėjo grįžti anksčiau iš čia iškelti vokiečiai. Žinoma, ne visi. Specialus Centrinis emigracijos biuras suskirstė buvusius repatriantus į kelias kategorijas. Į Lietuvą galėjo grįžti pusė iš jų. Kiti veikiausiai neatitiko aukščiausių pasitikėjimo reikalavinų, kurie buvo to biuro keliami kolonizacijos akcijai. Į jų vietą į Lietuvą važiuodavo tikri arijai iš Reicho gilumos.

Antrasis iškeldinimas

1942 m. liepos antroje pusėje vokiečių okupacinė administracija, siekdama sugrąžinti vokiečiams jų senus ūkius, paskelbė naują suvalkiškių lietuvių perkėlimą į kitas vietas Lietuvos gilumoje, ir šičia buvo panaudojama  sąmoninga klasta. Taigi sugrįžtantys iš Trečiojo Reicho vokiečiai turėjo būti apgyvendinti, visų pirma, vakariniuose ruožuose, kuriuos planuota prijungti prie Rytprūsių, kur ir siekta įkurti vokiečių glaudžiai gyvenamą ruožą. Tuo tarpu lietuvius imta kelti rytų link, ypač Vilniaus krašte, kur gyveno didelė dalis lenkų. Tai, kad ten apgyvendinti lietuviai ir išstumti lenkai, reiškė tautinių antagonizmų sužadinimą de facto.

Pagal vokiečių planą numatyta, kad pirmiausia reikia nuskriausti lenkus, pavedus juos išmesti quasi lietuviškai administracijai, paskui turėjęs įvykti konfliktas ir revanšas čia, į jų ūkius, atkeltiems lietuviams. Todėl daugeliui į Vilniaus kraštą atkeltų lietuvių šeimų iškilo dviguba grėsmė: jie jautė netikrumą dėl rytojaus ir nepelnyto konflikto su lenkų gyventojais.

Tuo tarpu iškeldinamieji lenkai, šimtais atvejų iš savo ūkių išmetami staiga, turėjo prieš akis arba liūdną perspektyvą būti išvežti darbams į Reichą, arba – išimtinai palankiai susiklosčius aplinkybėms – susitarti, tarpusavio supratingumo pagrindu, su lietuviais ir gyventi bendrame (neseniai nuosavame) ūkyje. Vokiškoji išvietinimo akcija Lietuvoje, paskelbta 1942 m. ir užsitęsusi iki 1943 m. pavasario, išplėtė lenkų ir lietuvių konflikto Lietuvoje lauką.

Beteisiai savo gimtinėje

Tuo tarpu iš Suvalkų krašto perkelti lietuviai, prarasdami dėl nuolatinių kilnojimų savo turtą, 1943 m. pabaigoje, iš dalies taip pat spaudžiami lenkų ginkluoto pogrindžio, ėmė apleisti jiems priskirtus lenkų ūkius. Jų likimas dar pablogėjo. Daugelis išgyveno sunkius išbandymus, dažnai brisdami per šaltį ir badą savo gimtojo krašto link. Kai 1944 m. vasarą Raudonosios armijos frontas pajudėjo į vakarus, slinkdami paskui jį ir šitie perkeliamieji pasiekė pagaliau, drauge su kitais perkeliamaisiais iš kitų Lietuvos vietų, gimtąjį Suvalkų kraštą. Rado čia, savo nuostabai, visiškai pasikeitusią padėtį. Šioje teritorijoje jau veikė nauja administracija ir nauja valstybinė valdžia. Ji, tiesą sakant, dėl kitokių negu prieš karą priežasčių, taip pat ketino suvaidinti „lenkiškumo gynėjų“ Suvalkų krašte vaidmenį. Nauji komunistiniai apskrities valdininkai neigė grįžtančiųjų teisę į Lenkijos pilietybę, interpretuodami jų nenaudai vokiečių įgyvendintą perkėlimo faktą (kaip savanorišką Lenkijos pilietybės išsižadėjimą). Grįžtantiesiems buvo daroma apskrities administracinės valdžios ir apskrities Viešojo saugumo įstaigos inspiruota įvairi fizinė ir psichologinė įtaka, kad jie vėl grįžtų į okupuotą Lietuvą. Galiausiai daugiau nei penki tūkstančiai ištvermingiausiųjų po įvairiausių peripetijų pajėgė įsitvirtinti gimtosiose sodybose. Apie trys tūkstančiai neatsilaikė ir grįžo per žaliąją sieną savo gyvenimo kurti Lietuvoje. Daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių dėl įvairiausių sunkumų ir lenkų–lietuvių pasienyje susikomplikavusios padėties (sovietų specialiosioms tarnyboms sustiprinus sienos kontrolę) nė nemėgino grįžti į Suvalkų kraštą.

Šiame straipsnyje  vos nubrėžti kontūrai nacių–sovietų sukelto egzodo vienos lokalinės bendruomenės, išvarytos iš savo sodybų, atplėštos nuo šaknų ir mestos į karo veiksmų sūkurį. Likimai kitos autochtoninės gyventojų grupės – Suvalkų krašto žydų, vokiečių išvytų į Lietuvą dar 1939 m. rudenį – nepalyginti tragiškesnis. Išsamus jų padėties pristatymas laukia savo autoriaus.

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 5.

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 5.

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 5.