Suvalkų sutartis. istorineprezidentura.lt nuotr.
Dr. hum. m. Bronius Makauskas, e-ausra.pl
Šiemet sukanka 100 metų, kai buvo pasirašyta Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, sulaukusi ir tebesulaukianti prieštaringų atgarsių ir vertinimų. Lenkija, išnaudodama savo geopolitinį, demografinį ir karinį pranašumą, klaidindama Santarvės nares, kad Lenkijos šiaurės ir pietryčių kaimynai nesubrendę valstybiniam gyvenimui, ir naudodamasi jų parama, stengėsi atkurti galingą valstybę. Tam ji naudojo ir Abiejų Tautų Respublikos bendros praeities šūkius. Pabrėžtina, kad taip besiblaškydama tarp vizijų ir galimybių, ignoravo pakitimus, kurie įvyko po Respublikos (Žečpospolitos) užgrobties, ypač jos partnerės LDK teritorijoje, tarp kitko, lietuvių tautos savimonės transformaciją. Seinai, Suvalkai ir Vilnius yra apgailėtini tų miražų ir viražų simboliai. Čia trumpai aptarsime aplinkybes, atvedusias iki šios kontroversiškos (lietuviai dažniau ją vadina klastingąja) sutarties, ir pabandysime atsakyti į klausimą, ką iš tikrųjų ji reiškė lietuvių ir lenkų santykių raidai.
Atkurtos Lietuvos valstybės pamatas buvo lietuvių tautos valią išreiškęs vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Jame nurodoma, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Būsimos valstybės sienų klausimas buvo svarstomas dar anksčiau, kai Didysis Vilniaus seimas (1905 m.) priimtoje rezoliucijoje jau brėžė jos kontūrus: „<…> Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai prie to priklausyti norės.“ Nurodytiems tikslams pasiekti reikėjo „išgauti“ kaimynų sutikimą. Šis lietuvių tautos elito subrandinto reiškinio įgyvendinimo procesas buvo rizikingas ir pavojingas, todėl reikalaujantis didelių politinių, diplomatinių, ekonominių ir karinių pastangų. Už nepriklausomybę sumokėjome didžiulę kainą – dėl buvusios ilgaamžės sąjungininkės Lenkijos nedraugiškų veiksmų praradome trečdalį etninės teritorijos su sostine Vilniumi ir Seinais.
Taip pat skaitykite
Paskelbus nepriklausomybę Lietuvos valstybė atsidūrė tarp trijų stiprių geopolitinių centrų – Maskvos, Varšuvos ir Berlyno bei Santarvės, pretenduojančios braižyti geopolitinį Europos žemėlapį. Lietuvos teritorija buvo okupuota Vokietijos ir situacijai frontuose besikeičiant tapo Sovietų Rusijos ir Lenkijos politinių bei karinių interesų lauku. Vokietija, didžioji karo pralaimėtoja, tų pačių 1918 m. kovo mėnesį, tiesa, su išlygomis, pripažino Lietuvos valstybingumą, tikėdamasi, kad ji atsidurs jos tiesioginės įtakos lauke.
Sovietinė Rusija save laikė Rusijos imperijos paveldėtoja, o gaivinti imperiją labai tiko komunistinės revoliucijos pradinės plėtros idėjai. Lietuvos valstybei aneksuoti buvo pasirinktas „penktosios kolonos“ variantas. Sovietinės Rusijos kariuomenės lydimas kolaborantas – Vincas Mickevičius-Kapsukas, kurio marionetinė „vyriausybė“ 1918 m. pabaigoje – 1919 m. realizavo ir siekė įtvirtinti bolševikinę okupaciją užgrobtoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Nuo Sovietų Rusijos aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis ginklu ir naudojant sudėtingus diplomatinius svertus. Lenkija, tikėdamasi Santarvės valstybių paramos, siekė atkurti 1772 m. sienas inkorporuodama Lietuvą (Romano Dmovskio koncepcija) ar vadinamuoju federaciniu būdu sujungti ją su Lenkija (Belvederio grupės, siejamos su Juzefu Pilsudskiu). Pirmajai koncepcijai pritrūko jėgų ir aiškaus didžiųjų Lenkijos sąjungininkų pritarimo. Prancūzija iš esmės palaikė Lenkijos siekius. Didžioji Britanija Taikos konferencijoje Paryžiuje vadovavosi savo Foreign Office (Užsienio reikalų ministerijos atitikmuo) 1918 m. gruodžio 10 d. memorandumo koncepcija, kur tuomet dar palaikė „pajėgios ir glaudžios Lenkijos, apimančios neabejotinai lenkiškas teritorijas…“, idėją, betgi teigė, kad pačios Lenkijos naudai „<…> reikia priešintis perdėtiems lenkų reikalavimams…“. Kad Vilnius su kraštu yra etnografinės Lietuvos plote, neabejojo Didžiosios Britanijos mokslininkai – ekspertai Taikos konferencijai. Jų nuomone, Lenkijos veržimasis į Lietuvą ir Gudiją „<…> būtų nuolatinė grėsmė Lenkijos ir Europos taikai iš viso, netgi jei etniškai lietuviškų sričių gyventojai ir iš tikrųjų nusistatytų sutikti federuotis su Lenkija, kaip kad lenkai tvirtina…“. Šiuos teiginius visiškai patvirtino tolesnė šio regiono raida. Federacijos koncepciją sužlugdė Pilsudskio metodas, anot jo, su „pistoletu kišenėje“, pasireiškęs specialiųjų struktūrų ir manu militari priemonėmis, pateikiant išankstinę sąlygą, kad Lietuvos sostinė būtų pavaldi Lenkijai (o Lietuvai tik tuomet, jei ši atnaujins uniją su Lenkija).
Jaunos Lietuvos valstybės vyriausybė, palaikoma tautos ir jai lojalios visuomenės, nesirengė kapituliuoti prieš aneksijai besirengiančias kaimynines valstybes, nors Lietuva karine prasme negalėjo nei su viena iš jų lygintis. Nuo Lenkijos, kaip ir Sovietų Rusijos, aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis.
Tiek Santarvės, tiek atkuriančios ar kuriančios nepriklausomybę Vidurio ir Rytų Europos valstybės neigiamai vertino bolševizmo plitimą Vakarų kryptimi. Vakarų (ypač Prancūzijos) padedama Lenkija turėjo daugiausia galimybių bolševizmui sulaikyti. Todėl lenkų skleidžiamos kalbos apie kovą su bolševizmu ir jų federaciniai planai su buvusios Lietuvos ir bendros Respublikos (ATR) tautomis Vakarams atrodė patrauklesni negu negausios tautos planai atkurti savarankišką, bet lengvai pažeidžiamą valstybę, kuriai įtakos galėjo daryti nedraugiškos Vokietija ir bolševikinė Rusija. Tačiau V. Vilsono Tautų apsisprendimo teisės deklaracija (vadinamoji 14 punktų deklaracija) silpnesniuosius moraliai stiprino, o galingesniuosius savotiškai varžė.
Santykių su Lietuva sprendimą Lenkijoje faktiškai monopolizavo J. Pilsudskis su vadinamąja Belvederio aplinka. Turime pakankamai įrodymų, kad Pilsudskis gerai išmanė, jog federalizavimas pagal klasikinį modelį be „specialiųjų priemonių“ neįmanomas, jeigu nesutinka šalys partnerės. Taigi Belvederio „federalistai“ ciniškai naudojo „Vilsono doktrinėlę“ kaip politinę priedangą karinei jėgai naudoti. Jie siekė papirkinėti Lietuvos politikus, leido žvalgybos ir sukarintų organizacijų – Lenkų karinės organizacijos (POW) bei Pakraščių sargybos draugijos (Towarzystwo Straży Kresowej) – nariams organizuoti „sukilimus“ ir perversmus.
1919 metais Lenkija vis intensyviau brovėsi į Lietuvos suverenia paskelbtą teritoriją. Dėl Vilniaus užėmimo neva vaduojant nuo bolševikų, Seinų užgrobimo, POW perversmo suorganizavimo Kaune siekiant įkurti prolenkišką vyriausybę Lietuvoje, atrodė, Lietuva atsidūrė beviltiškoje padėtyje ir dvišaliuose santykiuose atsirado dar daugiau priešiškumo. Ne mažiau lietuvius skaudino Santarvės Aukščiausiosios Tarybos antroji demarkacijos linija 1919 m. liepos 26 d. (maršalo Focho nubrėžta liepos 18 d.), kuri suteikė Lenkijos kariuomenei rezervą veikti Gardino–Daugpilio ruože ir, svarbiausia, perdavė Lenkijai (pabrėžiant, kad tai laikina) Suvalkijos pietinę dalį iki Vištyčio bei Galadusio (Gaładuś) ežerų ir Maros (Marycha) upės linijos. Su šia linija, kaip pastebi Česlovas Laurinavičius, be aiškesnių karinių motyvų buvo perduotos Lenkijos kontrolėn etnografiškai lietuviškos teritorijos su svarbiu kultūriniu bei politiniu centru – Seinais. Yra pagrindo manyti, kad su paties Lenkijos viršininko J. Pilsudskio palaiminimu buvo atplėštas (imituojant vietos lenkų „sukilimą“) beveik vientisai lietuviškas Seinų ir Punsko kraštas. Jo lietuviškasis paveldas buvo tuoj pat mechaniškai naikinamas. Taigi akivaizdu, kad Pilsudskio skelbiamas federalizmas buvo būdas Lenkijos galioms ir lenkiškumui plėsti. Tai prieštaravo ne tik lietuvių, bet ir kitų atbundančių buvusios ATR tautų interesams. Ir dėl to šio pobūdžio sąjunga buvo atmetama kaip nesuderinama su tautinės Lietuvos interesais.
1920 m. pavasarį Belvederio grupuotė suaktyvino karinius veiksmus Rytuose, siedama juos su globaliniais vadinamosios Rytų krypties politikos tikslais (dar viltasi, kad bus atkurtos 1772 m. ATR sienos). Kartu ji siekė glaudesnių ryšių su Vakarais (ypač Prancūzija), žadėjo pristabdyti Sovietinės Rusijos imperinį veržimąsi į Vakarus. Prancūzija vylėsi, kad Lenkija atkurs pusiausvyrą tarp Vokietijos ir revoliucinės Rusijos, ir rėmė Lenkijos plėtimąsi už jos etnografinių ribų. Tuo tarpu Didžioji Britanija, kaip Prancūzijos partnerė ir konkurentė, kritiškiau vertino Lenkijos aneksinius siekius Lietuvos atžvilgiu ir plėtrą į Rytus, turėdama savų interesų buvusios Rusijos imperijos atžvilgiu. Tačiau joms abiem nebuvo pageidautinas Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, kai jų kaimynystėje tvyrojo galingos bolševikų invazijos grėsmė.
Lenkų laimėjimai pietryčių fronte paskatino Sovietų Rusiją derėtis su Lietuva. Jų apogėjus buvęs tada, kai situacija buvo jau pasikeitusi, sovietams karine prasme naudinga. 1920 m. liepos 12 d., kai Sovietų Rusijai karine prasme labai sekėsi, ji pasirašė taikos sutartį su Lietuva, vienareikšmiai pripažindama Vilnių Lietuvos sostine, laikinai sumažindama Lenkijos įtaką Lietuvai, bet dar labiau abi šias šalis supriešindama (Vilniaus ir Lietuvos sienų, neutralumo klausimas). Šis aljansas suteikė Lietuvai, šalia valstybinio pripažinimo, ir naujų ilgalaikių politinių implikacijų.
Lenkija, spaudžiama Raudonosios armijos (RA), buvo priversta šauktis Vakarų valstybių pagalbos. Aplinkybių verčiama pagaliau liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Spa konferencijoje (ji vyko 1920 07 05–16 Belgijoje) Lenkijos premjeras Vladislovas Grabskis (Władysław Grabski) santarvininkų spaudžiamas už žadamą paramą prieš bolševikus pasižadėjo perduoti Vilnių Lietuvai iki tol, kol jo priklausomybė bus galutinai nustatyta tarptautinių organų. Pilsudskis manė, kad tai padaryti – pats blogiausias scenarijus Lenkijai. Todėl iš paskutiniųjų neleido atiduoti Vilniaus lietuviams, sudarydamas aplinkybes juos apkaltinti kariniu bendradarbiavimu su Raudonąja armija, kuri pirmoji įžengė į Vilnių (1920 07 14) ir neskubėjo miesto perduoti lietuviams.
(Bus daugiau)
