Autoriaus nuotraukos

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Zarasai, www.voruta.lt

Kur tik lietuvio nebūta: Ispanija, Portugalija, Italija, dabar jau ir Egiptas su piramidėmis, krokodilais, Amerika, Australija su kengūromis, žavimasi Juodkalnija ir jos kanjonais, bet ar gerai pažįstamas ir pajaustas savo gimtosios šalies grožis? Gamta: miškai, pelkės, raistai, ežerai, senoviniai dvarai, pilys…

Zarasai. Legenda byloja, kad milžinų šeimoje augo milžiniukas Azerasas. Kaip ir visus vaikus, tėvai jį mylėjo, o jis, kaip ir daugelis vaikų, mėgo žaisti, ypač slėpynių. Na, ir nuklydusį tėveliai šaukdavę: Azerasai, Azerasai, Azerasai, o  besikartojantis aidas nukasdavęs truputėlį iškraipydavęs ir palikdavęs: Zarasai, Zarasai Zarasai… Tokia šio miesto vardo kilmė pagal legendą, o žymusis Lietuvos kalbininkas Kazimieras Būga  sako taip: „sėlių kalboje žodis ežeras greičiausiai buvo tariamas kaip ezeras ar ezaras. Iš šio žodžio sudarytas ežero vardas *Ezerasas ar *Ezarasas (su priesaga -asas, plg.: Svėdasas, Bradasas, Laukesas), o iš ežero vardo daugiskaitos kilo gyvenvietės (vėliau – miesto) *Ezerasai ar *Ezarasai. Sėliams išnykus, nutrūko ir etimologinis ryšys tarp bendrinio žodžio ir vietovardžio. *Ezarasai lietuvių lūpose virtę į *Azarasai galiausiai sutrumpėjo iki formos Zarasai“.                  

Anksti kėlę skubame ežerų krašto (suskaičiuota, kad čia esama daugiau nei  300 ežerų ir ežerėlių bei  didžiausias  Lietuvos ežeras – Drūkščiai) link. Lydi prie kelio susigūžusios kai kur gyvenimu tryškusios trobelės ir naujai gyvenimui pakilę jau ne medinukai, bet mūrinukai. Besigrožint ryto panorama, ir savivaldybės pastatas pasirodo, o jį puošia herbas, kurį sudaro auksinė saulė, mėlyname lauke mistinė sidabrinė elniažuvė (sidabrinė būtybė – stirnos (elnio) galva) bei žuvies kūnas. Herbo apatinėje dalyje, juodame lauke matomas lankstytas sidabrinis kalavijas, kurio smaigalys atgręžtas į kairę pusę. Taip  atskleistas Zarasų krašto gamtos grožis, ir kovų už laisvę istorija. Herbo etaloną dar 1968 m  sukūrė  dailininkas, heraldikos, grafikos ir tapybos istorinių technikų tyrinėtojas, kūręs pirmuosius atgimusios Lietuvos pinigus, pašto ženklus, miestų herbus, ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Raimondas Miknevičius (1937 m. 06 13 – 2019 m. 11 13). Pažymėtina, kad kiekvienas herbe vaizduojamas simbolis, forma, netgi atspalvis turi savitą reikšmę. Mėlyna spalva simbolizuoja ne tik nuostabius krašto ežerus ir upes, bet ir teisybę, ištikimybę, auksinė saulė – visuotinę šlovę, kuri pasiekiama išaukštinus protą, mistinė būtybė – dorą, didžiadvasiškumą, taiką ir harmoniją. Juodame lauke esantis sidabrinis kalavijas simbolizuoja ne tik krašto žmonių kovas už laisvę, bet ir amžiną, nekintamą teisingumą (aut. past. – Vikipedija).

Šie tiek patikslinus, herbas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas 1996 m. kovo 7 d. Šis herbas – vienas geriausių Lietuvos heraldikos kūrinių.          

O ryte, namuos nespėjus užkąsti, jau laukia labai anksti duris atveriąs ,,Gintaro Sino“ restoranas:  maloniai jau tarpduryje pasitikusi padavėja  pasiūlo stalelį su įspūdingu vaizdu į žalumą ir įteikia valgiaraštį, kuriame matai karštus ir šaltus patiekalus bei jų kainas: antai kavos  – nuo 2 iki 3 eurų, desertų nuo 2 iki 4,5 eurų, karštų patiekalų (vištiena kiniškai, žuvies kepsneliai su sūriu, bulviniai  blynai su lašiša,,,)  nuo 4 iki 8,5 eur.

Lyg ir sotūs patraukiate įdomiu keliu į labai įdomią vietą: įdomus kelias – tai 1830- 1836 metais nutiestas kelias Kaunas – Daugpilis. Šis kelias buvo  pagrindinis Carinės Rusijos pašto kelias (aut. past. – Peterburgo-Varšuvos kelio dalis). Tai datai pažymėti  iškilęs 11,1 m. aukščio paminklas obeliskas (skulptorius Peter Šteinleller: ant cokolio ŠV fasado pirmo tarpsnio pritvirtintos ketaus lentelės su išlietais įrašais rusų kalba, kairėje pusėje: ,,ПЕТРЪ ШТЕИНКЕЛЛЕРЪ“, dešinėje pusėje: „ЖАРКИ“, ant obelisko ŠV fasado pritvirtinta nauja metalinė lentelė su įrašu lietuvių kalba: ,,1830-1836 m. nutiestam keliui /KAUNAS- DAUGPILIS“.

Truputį parymoję prie paminklo, traukiate į gal mažai kam žinomą vietą – tai Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo  vieta. Pasitikusi informacinė lenta teigia, kad Švč. Mergelė Marija Lietuvoje apsireiškė 31 kartą. Susipažįstate su  vietų, kuriose jos apsireikšta, sąrašu:

Kitos vietos

• Kadagynas (Kretingos raj.): nuošalioje vietoje pastatyta Erškėtyno koplyčia.
• Kulautuva (Kauno raj.): pastatyta rodyklė „Marijos apsireiškimo vieta“ prie Pušyno ir L. Ivinskio g. sankryžos.
• Lepšiškė (Raseinių raj.): nuošalioje vietoje pastatyta Lepšiškės koplyčia.
• Palazduonys (Kauno raj.): miške trykšta Palazduonio šaltinis, pastatyta koplytėlė.

O mes – Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietoje prie Ilgio ežero. Pasakojama, kad 1968 m. priešpaskutinę birželio mėn. dieną du jaunuoliai Juozas Kriauklys ir Albina Skvarčinskaitė vidurnaktį vyko namo ir prie Ilgio ežero staiga išvydo švytinčią šviesą, privažiavę arčiau išvydo ant stulpelio nepaprasto grožio merginą. Apsirėdžiusi buvo ilga balta suknele, pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką ji buvo prisidėjusi prie širdies … Paaugliai išsigando ir nuvažiavo tolyn.  Vėlėliau Albina apie šį įvykį  papasakojo zakristijonui, o jis Imbrado klebonui Jonui Jatuliui. Netrukus sužinojo visi parapijiečiai, kad tai buvo stebuklas.  Po kurio laiko mergina susapnavo tą pačią jauną moterį. Ji paklausė, kodėl mergina niekam nepasakoja apie matytą vaizdą. Apie regėjimą sužinojęs Imbrado parapijos klebonas kunigas Jonas Jatulis pritarė, kad tai buvo Mergelė Marija. Žmonės patikėjo šios vietos šventumu. Dabar greta mūsų galėjai išgirsti lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai, latviškai kalbančiųjų balsus. 

Teigiama, kad Ilgio ežero vanduo (ypač šioje vietoje) turįs gydomųjų savybių. Ir atvykusieji, pasisėmę jo, išsiveža namo. Primintina, kad kiekvienų metų birželio 30 dieną Apsireiškimo vietoje, prie Ilgio ežero, galima  dalyvauti šventėje, skirtoje Švč. Mergelės Marijos garbei.     

Netoliese ir koplyčia, savo forma primenanti  popiežiaus mitrą, Jos garbei pastatyta: 2014 m. vasarą (juk kažkada vasarą Ji ir apsireiškė) pašventino vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.     

Palikę koplyčią ir Ilgio ežero pakrantę, pasukame į vietą, kurios visame pasaulyje neaptiksi: Stelmužės ąžuolo link. Pasitinka medinė bažnytėlė, o šalia jos – įžymybė, Europoje, o ir pasaulyje, garsi savo amžiumi: apie pusantro tūkstančio ar du tūkstančiai metų, į aukštį besistiebianti 23 metrais, ties žeme gumbuoto storio kamieno apimtis – 13,10 metrų. Jis – Stelmužės ąžuolas – matęs visokių negandų: karų, audrų, bet paramstytas, įvairiomis stipriomis virvėmis suraišiotas, išdidžiai pakėlęs šakas lyg rankas, stipriai šaknimis įsisiurbęs į savo žemę, laikosi. Kai kas linkęs manyti, kad jo dreve galima pasiekti požemio karalystę. Deja, viršūnės nepamatysi, sakoma, kad kažkada baudžiauninkai ja užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis nepravažiuotų. Čia pat ir medinė Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia  įdomi tuo, kad  pastatyta nepanaudojus nė vieno vinies (tik durų lentos sutvirtintos vinimis), viduje – baroko formų altorius ir sakykla, pasipuošusi  bareljefais, horeljefais, unikaliomis medžio drožybos skulptūromis.  Greta įspūdinga XVIII a. varpinė, o joje  – 1889 m. Rygoje pagaminto ir kolekcininko Ramučio Petniūno padovanotas varpas.  Po bažnyčia išmūrytuose rūsiuose ilsisi Stelmužės dvaro šeimininkai.

Išėję iš bažnyčios ir varpinės, nusileidę žemyn, prieiname kioskelį, kviečiantį atsigaivinti… Kuo? Ogi gilių kava, šimtus metų menančio ąžuolo gilių kava.  Nenusakomas skonis… Ir dar… Gilių pyragu, gilių duona…            

Vėlų vakarą gali aplankyti pačius Zarasus arba pasukti Daugpilio link. Pasirenki antrą variantą: suki į ,,braliukų“ kraštą. Apie jį … kitąkart.