Paulinos Mongirdaitės „Palanga Bains de mer“ vaizdų albumo 1 lapas. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus nuotr.

 Dainora KANIAVIENĖ, www.voruta.lt

Susidomėjimas pirmosios fotografės Paulinos Mongirdaitės asmenybe kilo vėliau negu jos darbais. Išskirtiniuose, XIX pab. – XX a. pr. panoramą atskleidžiančiuose kadruose, moteris fiksavo lėtą ir tikslingai apgalvotą kurorto gimimą, architektūrinius pokyčius, besikeičiantį vietos urbanistinį veidą, pamažu į užmarštį nustumiantį senosios Palangos dvelksmą. Grafai Tiškevičiai, pradžioje tėvas Juozapas, o paskui jau sūnus Feliksas, užsimojo mažą istorinį žvejų kaimelį, skalaujamą atšiaurios jūros, paversti vasaros sveikatingumo oaze. Ir jiems sekėsi, Palanga ėmė garsėti kaip kurortas, daugėjo vasarotojų, kilo mediniai vasarnamiai. Ant smėlio kopų augo namai ir vėjų kraštas virto į vasarą orientuota gyvenviete. O 1892 metais jau puoselėta dar ir dabar gyva tradicija – saulės palydos į jūrą ant pėščiųjų tilto.

Paulina Mongirdaitė su tėvais Palangoje įsikūrė 1885 metais. Čia šeima istorinėje Mėmelio gatvėje, kuri šiandien vadinama Vytauto vardu, šalia ir dabar tebesančios senosios vaistinės, įsigijo žemės sklypą su dviem atskirais namais.Nežinia ar įsigyti namą paskatino patogi vieta, ar jo legenda, bet apie tą vilą žmonės kalbėję, kadsykį joje vasarą ilsėjęsis žymusis rašytojas Adomas Mickevičius. Legendos legendomis, bet apsigyvenus Mongirdams, po ketverių metų,ten buvo įrengta dienos šviesos fotoateljė. Šiaulių „Aušros“ muziejaus fotografijos skyriaus muziejininkė Vilija Ulinskytė Balzienė pasakodama laikmečio ateljė galimybes ir specifiką, išduoda: „XIX amžiaus fotografija yra dienos šviesos fotografija, nes dar nebuvo elektros. Todėl buvo labai ribotos galimybės fotografuoti – tai buvo galima daryti tik tam tikru paros metu, kai natūralus apšvietimas buvo geriausias. Be to, rudenį, žiemą, pavasarį, kai dienos ūkanotos, trumpos, būdavo dar mažiau galimybių fotografuoti. Todėl tuomet fotoateljė būdavo su stiklinėmis lubomis, stikline – dažniausiai šiaurine – siena, o šviesą reguliuodavo užuolaidėlėmis. Iš pradžių fotografijų fonas būdavo vos įžiūrimas, su pakankamai lakoniškomis dekoracijomis, bet į šimtmečio pabaigą fonas pradėjo įmantrėti, atsirado daugiau ir įvairesnių dekoracijų, rekvizito. Fotoaparatai ir kita technika, cheminės medžiagos, be abejo, buvo atvežtinės – iš Rygos, Varšuvos, Maskvos, Peterburgo. Galbūt kai kuriomis cheminėmis medžiagomis būdavo apsirūpinama ir vietos vaistinėse. XIX amžiuje fotografija buvo verslas, pakankamas pragyventi, tačiau prabangaus gyvenimo jis negarantavo.“ Ne išimtis šiame kontekste ir Paulinos ateljė.

Paulinos Mongirdaitės „Palanga Bains de mer“ vaizdų albumo 2 lapas. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus nuotr.

Svarbus įvykis jaunajai fotografei beveik sutaposu pirmuoju meninio vaizdų albumo išleidimu, kurį užsakė grafai Tiškevičiai. Taip Paulinos pastangomis 1890 m. gimė 49 orginalios Kretingos ir Palangos  nuotraukos, kurios vėliau daug kur perpublikuotos, bet ne visur būdavo nurodoma autorystė.Vis tik jos darbai patys dažnai išduodavo autorę. Apie „kalbančius“ vaizdus, kaip fotografo išskirtinumo bruožą, yra filosofavusi žymi amerikiečių rašytoja S. Sontag, parašiusi ištisą iš esė sudarytą monografiją apie fotografiją. Ji laikėsi pozicijos, kad netgi toks iš pažiūros techninis menas kaip fotografija turi ganėtinai daug individualumo. Nuspaustas mygtukas yra fotografo pasirinkta pauzė: tampama užfiksuotos žinios bendrininku. Toji pauzė, tapusi vaizdu, S. Sontag sako, kad turėtų atverti fotografo nerimą, trokštamą, ieškomą pasaulį, pasiūlyti erdvę žiūrovo interpretacijai. Taip fotografas tampa dalimi to, ką fotografuoja: per savo individualujį aktyvumą. Žvelgiant į Mongirdaitės fotopasakojimus, sunku atmesti filosofės mintis. Akivaizdu, moteris turėjo gana savitą braižą ir autorinį žvilgsnį, kuris skleisdavosi spalvų pasirinkimu pačiai ryškinant iš stiklo negatyvų. Į naują meno rūšį palengva ėjusi iš dailės,persinešė technines, teorines, praktines žinias ir įgūdžius, tad nieko nuostabaus, kad itin mėgo sepiją, raudonai rudus natūralius dažus su nežymiu violetiniu atspalviu, leidžiančius tonuoti.

Paulinos Mongirdaitės „Palanga Bains de mer“ vaizdų albumo 3 lapas. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus nuotr.

Tiškevičių užsakytasis vaizdų albumas „Kretynga“ – išliko iki šiandien ir yra saugomas LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. Jame užfiksuoti svarbūs istorijai ir kultūrai pastatai: tarp jų ir Kretingos dvaro ligoninė ir prieglauda, kurioje 1898 m. grafaitė Marija Tiškevičiūtė, knygnešė, atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį. Viena iš vaizdų albumo nuotraukų, neseniai įtraukta į Unesco paveldą: joje matyti mediniai laipteliai link koplyčios, esančios ant Birutės kalno Palangoje.Tas pats kalnas po keturiolikos metų susilaukė ir poeto Maironio dėmesio: 1904 m. parašęs  poemą ‚Z nad Biruty“, ją dedikavo Tiškevičių Marijai, susirašinėjimų draugei. Būtina paminėti, kad Mongirdaitės albume „Kretynga“ kelios nuotraukos turi įspraudus „M. T.“, kas visai leidžia spėti, kad prie albumo medžiagos rengimo, fotografavimo galėjo prisidėti ir Marija.

Tik nuo 1890 metų, išsiėmus privalomą leidimą, Paulina Mongirdaitė pradėjo pastoviai fotografuoti. Potretų fotografavimas leido užsitikrinti pajamas. Komercinės fotografijos linija tuo metu buvo stipriai populiarėjanti visoje Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, tačiau kad ja užsiimtų moteris, absouliučiai neįprasta, kad dar ir turėtų privačią fotoatlejė – išvis nesuprantama. Paulina šioje srityje buvo pirmtakė. Jai teko išminti kelius, pačiai atrasti ir patirti per individualias paieškas. Iš pažiūros šis paprastas pasakojimas apie pirmąją pajūrio fotografę taip pat slepia drąsios vienišos moters emancipacijos kelią. XIX amžiaus pabaigoje moterų fotografių Lietuvoje daugiau nebuvo. Europoje žinomas tik vienas legendinis atvejis apie anglę Julia Margaret Cameron (1815-1879) apie kurią carų gniaužiamojoje Lietuvoje Paulina abejoju ar žinojo, o Vokietijoje kalbėta apie  G. Bak, kuri profesionaliąja fotografija užsėmė tik nuo 1909 metų, kai tuo tarpu Mongirdaitė jau aktyviai ir profesionaliai dirbo, ieškodama naujų formų, domėjosi antropologine, dokumentine fotografija.

Jos savarankiška veikla ir siekiai sutampa su viena iš feminizmo bangų lietuvių kultūroje. XX a. pr. ryškios ir talentingos lietuvės atkakliai veržėsi gyventi taip, kaip jų supratimu norisi pačioms ir nebūti apibrėžiamomis tik per santykį su vyru – kaip žmonos, motinos ar dukterys, siekė tapti ekonomiškai nepriklausomos. Aktyvios moterys įsitraukė į visuomenines veiklas, išeidamos už šeimos rato, sulaužė iki tol gyvavusią tradiciją, išdrįsdamos pasipriešinti vyraujančioms socialinėms normoms, kad moteris vertinga tik kaip žmona, šeimos židinio puoselėtoja ar galop – kūrėjo mūza. Paulina XIX amžiaus pabaigoje įkūnijo tai, kas buvo prieštaringai vertinama to meto kontekste ir buvo dažniau išimtis nei taisyklė. Ji niekada nesukūrė šeimos, bet labai mylėjo žmones, užsiėmė veikla, kuri įprastai buvo suvokiama tik kaip vyriška, vertėsi ir komercine, ir menine veikla. Buvo kūrėja, bet ne mūza. Autoriniais darbais ieškojo savito kelio. Drąsiai gyveno nepriklausomą, emancipuotos moters, gyvenimą.

Jolanta Klietkutė, fotografės biografė, parašiusi veikalą apie pajūrio fotografus, mini, kad fotografijos kursus Paulina galėjusi išklausyti Varšuvoje, besisvečiuodama pas seserį. Išsilavinusiai bajoraitei, jauniausiai Mongirdų dukrai, nors ir gimusiai praėjus vos metams po didžiojo 1864 metų sukilimo, išsilavinimui lėšų nebuvo gailima. Paulina žinių siekė Varšuvoje, laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, laisvalaikiu piešė miniatiūras, kurios vėliau jai leido tapti atvirukų leidimo pirmtake vakarų Lietuvoje. Atvykusi suvisam gyventi į Palangą, meniškos sielos moteris pradžioje čia pradėjo tapyti miniatiūras su krašto vaizdais. Miniatiūros nedidelio formato, tačiau atliktos labai preciziškai. Jos pasižymėjo dokumentiniu tikslumu, subtilumu ir plastikos raiška. Paulinos Mongirdaitės miniatiūros – taikomojo tipo, kaip ir įprasta šio žanro tradicijai, skirtos įamžinti istorinio įvykio svarbą, tarnauja siekiant pažintinių ir šviečiamųjų tikslų, o ir jų visuma gali būti pritaikyta it kasdienės veiklos buities atributas.

Paulinos Mongirdaitės „Palanga Bains de mer“ vaizdų albumo 5 lapas. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus nuotr.

Antrasis išleistas jos meno albumas vadinosi „Palonga Bains de mer“. Iš XIX a. pabaigoje suprantamos ir vertinamos kaip elitinės prancūzų kalbos išvertus, tai skambėtų maždaug kaip „Palangos jūros maudyklės“. Vaizdai ištapyti ant ąžuolo formos lapų, kurie susegti ir išskleisti sudarė vėduoklę, įprastą ponių buities akcentą karštą vasaros dieną. Be viršelio ir nugarėlės, yra viso labo iš penkių lapų, kuriuose telpa 25 vaizdai. Turbūt tai pirmasis Palangą kaip kurortą reprezentuojantis leidinys, kuris dar ir aukštos meninės vertės, ne tik praktinio tipo. Pristatyti vasarvietę Paulina Mongirdaitė pradeda nuo katalikų bažnyčios, Baltijos jūros vaizdo, iš vakarų pusės atsiskleidžiantį Birutės kalno vaizdą, trečias lapas skirtas vaistinei ir viloms, ketvirtas – Palangos bendrajam vaizdui, grafienės Sofijos vilai, dabar žinomai „Anapilio“ vilos vardu, Kazino, dabar žinomam kaip Kurhauzui.

Ant ąžuolo formos lapų sutelpa visa anuometinė naujoji Palanga, kurios panašiai tiek ir tebūta. Pasirinktos spalvos, apipavidalinimas, bei leidybos vieta leidžia suprasti, kad meniškai sielai buvo artimos prancūziškojo impresionizmo idėjos. Paprastai yra teigiama, kad pagrindinis impresionizmo principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu. Tapyboje yra naudojamos grynos, dažniausiai nemaišytos spalvos. Naudojami laisvi, smulkūs potėpiai, atsakyta kontūrinio, aiškios linijos vaizdavimo. Teikiama pirmenybė plenerinei tapybai, peizažo žanrui, didelis dėmesys skiriamas saulės šviesos atspindžių, atmosferinių efektų, vandens paviršiaus raibuliavimo vaizdavimui. Paulinos meninė kūryba spalviškai ir techniškai šiek tiek panaši į prancūzų dailinko K. Pisaro kūrybą. Jos ieškojimuose justi šio impresionisto įtaka.

Galbūt Paulina ir būtų likusi tik Tiškevičių dvaro fotografe, laisvalaikiu fotografavusi poilsiautojus bei miestiečius, jei nebūtų sutikusi vieną vasaros dieną Povilo Višinskio. Į Palangą jis užsuko nežinia kurią tiksliai datą – ar 1896 – ų, ar 1897 – ų metų, darydamas geografinę ekspediciją po Žemaitiją tam, kad atliktų antropologinius tyrinėjimus ir surinktų reikiamą medžiagą Petrapilio universiteto gamtos fakulteto mokslinio darbo konkursui. Žymus lietuvybės puoselėtojas, antropologas, taip pat ir fotografas, tuomet ne tik užfiksavo palangiškių charakteristiką, fotografavo gyvenamas vietas, bet ir susipažino su čia gyvenančiais ir dirbančiais šviesuoliais, tarp jų ir Liudu Vaineikiu, Vladu Mongirdu, Paulinos pusbroliu. Gimė idėja surengti pirmą viešą lietuvių kalba vaidinimą „Amerika pirtyje“, kurio režiesieriumi ir pagrindinio vaidmens atlikėju 1899 m. rugpjūčio 20 d. pats ir tapęs. Paulinos Mongirdaitės ateljė tąsyk padaryta visų dalyvių ir organizatorių bendra nuotrauka. Nors Liudas Vaineikis buvo išrūpinęs oficialų generalgubernatoriaus leidimą, tačiau komedijoje buvo įžvelgta caro režimo pajuoka. Tiškevičiaus daržinėje vaidinę aktoriai buvo areštuoti. Ir sulaukta neregėto rezonanso: spektaklis sukėtė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą ne tiek menine, kiek politine  prasme. Per šalį nusirito spektaklio statymų banga kiekviename kaime. Jis suvoktas kaip protestas. Jolanta Klietkutė sako, kad Paulinos padarytas pirmojo spektaklio fotoatvirukas, kurio viršuje yra dalyvių nuotrauka, spektaklio afiša, daugelį metų buvo siuntinėjama kaip žinia apie lietuvių tautos atbudimą. Paulinos darbas pirmąsyk pakliuvo į istorijos vyksmo sūkurį.

Tiesa, ties tuo viskas nepasibaigė. Antrąsyk į sūkurį pakliuvo ir vėl per jaunąjį inteligentą Višinskį. Vos po metų Povilas sugebėjo slapčia išvežti meno eksponatus į pasaulinę parodą Paryžiuje, tarp kurių buvo ir Paulinos fotografijos. Po parodos sėkmės, kurią vainikavo 12 aukso medalių skirtingose kategorijose, tarp jų ir už fotografijas, bei spaudos dėmesys lietuvių tautai visoje Europoje; net Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ėmėsi fotoaparato ir išleido vaizdų albumą. Vis tik Paulinos gyvenimo ši paroda nepakeitė. Spaudoje jos vardas niekur nefigūravo, tačiau į istoriją ji įėjo negrįžtamai. Tiesa, po parodos galima įvardinti trečią jos kūrybinį posūkį, sujungusį abu gebėjimus. Moteris pradėjo leisti atvirukus, kuriuose savotiškai sichronizavo fotografijas ir miniatiūras. Ąžuolo lapo forma dažnai tampa motyvu jos kūryboje, kaip ir spalvingos gėlių kompozicijos, dažna, žinoma, ir marinistinė tema. Atvirukai buvo komerciškai paklausūs, nes Palangoje itin populiarėjo atvirlaiškių kultūra.  Paulina tapo spausdintos krašto kultūros puoselėtoja: istorijos bei paveldo propaguotoja, fiksavo tai, kas nyko, kilo, keitėsi. Iškeliaudavo atvirukai pasiųsti paštu tolyn užpildyti prirašytų poilsiautojų įspūdžių, nešdami žinią apie miestą kitiems ne tik žodžiais, bet ir vaizdu. Atvirutės – tąsyk tarnavo kaip miesto vizitinės kortelės, šiandien – istoriniai šaltiniai.

Paulinos Mongirdaitės „Palanga Bains de mer“ vaizdų albumo 6 lapas. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus nuotr.

Pergalvojant Paulinos Mongirdaitės emancipacijos kelią, norisi darsyk grįžti prie Povilo Višinskio. Jis buvo vienas iš tų intelektualų, kuris nuolat skatino  ir gyvai, ir įvairiais slapyvardžiais prisidengęs per draudžiamą spaudą, dažniausiai leidinį „Varpas“, jaunas moteris būti savarankiškomis, nebijoti laužyti įprastų visuomenės normų, drąsiai užsiimti kūrybine veikla, kuri paprastai tuomet, pagal tradicines visuomenės normas, būdavo numanoma tik vyrams. Jis vienas tų, kuris ypatingai skatino jau brandžios moters, tačiau dar jaunos rašytojos Julijos Žymantienės – Žemaitės talentą. Žemaitę atsiminiau neatsitiktinai. Nes abiejų moterų gyvenime Povilas Višinkis buvo tuo, kuris jų kūrybos darbus pristatė visuomenei ir davė paspirtį judėti meniniais keliais toliau. Abejų veiklos buvo kalbančios pačios už save: jos fiksavo gyvus, supančios aplinkos, charakterius. Tik vienos įrankis plunksna, kitos – fotoaparatas. Jos abi gerokai pralenkė gyvenamą laiką, būdamos gana tampriame sąlytyje su juo, kas leidžia teigti apie jų jautrų ir dėmesingą žvilgsnį esamajai aplinkai, sykiu ir menišką, nuolat vis ko nors ieškančią ir kūrybingą, sielą. Jų veiklos specifika reikalavo nuolatinio pastabumo ir kruopštumo, valios. Šiandien nors ir Žemaitės kūryba priskiriama realizmui, tačiau dėl aukštos meninės vertės, trumposios prozos vertės, seniai niekas nesiginčija. Per jos kūrybą liko laiko ir tradicijos akcentai. Paulinos gamtos nuotraukos dėmesį traukia ne tik kaip istorinės ir fiksuojančios Palangos virsmą, tačiau ir menine kompozicija, išdėstymu, pačio vaizdo parinkimu. Jas vienijo ir socialinė padėtis – abi bajoriškos kilmės, tačiau gyveno palyginus kuklios buities apsuptyje, tačiau nepaisant visko, savyje išsaugojo dvarų kultūros tradiciją, įgimtą bajorišką orumą, smalsumą, gyvą intelektą, kuris nuolat troško kūrybiškumo kaip atsvaros kasdienybei.

Jei atsigręžtume į istoriją iki 1864 metų sukilimo, galima pastebėti, kad į Lietuvą beveik visada Europos civilizacijos laimėjimai įeidavę per dvarus, nes juose gyvenantieji dažnai būdavę neatsiejami nuo meninės kūrybos ir veiklos. Todėl nieko nuostabaus, kad  iki spaudos uždraudimą lėmusio sukilimo ir fotografijos raidoje eita koja kojon su Europa, vos jai ėmus skaičiuoti pirmus egzistavimo metus nuo 1839, kai pasaulis sužinojo apie dagerotipiją, vieną pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje būdą, atrastą dailininko prancūzo Lui Dagero (pranc. Louis Daguerre). Praėjus vos mėnesiui po išradimo, 1839 m. vasario 14 d., apie tai paskelbta Lietuvos laikraštyje „Kurier Litewski“. Pirmieji dagerotipai padaryti tų pačių metų vasarą. Vis tik Paulinai teko gimti, lavintis ir pradėti meninę kūrybą tuomet, kai Lietuvos kultūra per rašto ir spaudos draudimą buvo ypatingai gniaužiama carų valdžios, bet tuo pačiu ir labai besiveržianti iš ribojimų. Jos atsikraustymas į Palangą sutapo su ne tik Tiškevičių pastangomis gimstančiu kurortu, bet ir su atgimstančia Lietuva. Palanga dažnai literatūroje minima kaip slaptos spaudos knygnešystės vienas iš centrų, ar bent kaip svari kryžkelė. Gimnazijoje, tuomet, kai mieste gyveno ir aktyviai dirbo Paulina, mokėsi tokios būsimos iškilios asmenybės kaip Antanas Smetona, Jurgis Šaulys bei dar keli Nepriklausomybės akto signatarai. Nenustebčiau, jei ir jų ankstyvosios mokyklinės fotografijos darytos Paulinos ateljė.

Naudota literatūra:

1. Beniušis R. 2017.  Paulinos Mongirdaitės fotografijų klajonės // Vakarų ekspresas, vasario 20 d., interaktyvus: http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/paulinos-mongirdaites-fotografiju-klajones-1532921/
2. Bleizgienė R. 2010. Kokia moteris gali būti rašytoja? Rašančios moters įvaizdis XIX a. pab.–XX a. pr. moterų rašytojų biografiniuose pasakojimuose // Colloquia, nr. 25, p. 58 – 77.
3. Būtėnas J., Povilas Višinskis. Kaunas, 1936.
4. Charlotte Higgins. 2015. Julia Margaret Cameron: soft-focus photographer with an iron will // theguardian, september 18, online: https://www.theguardian.com/artanddesign/2015/sep/22/julia-margaret-cameron-victorian-portrait-photographer-exhibitions
5. Daujotytė Viktorija. 2012.  Maironis ir Palanga. //Paroda skiriama lietuvių poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932)150-osioms gimimo metinėms paminėti ir yra Muziejų metų programos „Lietuvos muziejų kelias“projektas. Parodos informacinis leidinys. Vilnius, interkatyvus: http://www.pgm.lt/PDF/Maironis_ir_Palanga_knyga.pdf
6. Juodakis  V. 1995. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius, 166 p.
7. Kanarskas J. 2001. Fotografė Paulina Mongirdaitė. // Švyturys, sausio 3, p. 5.
8. Klietkutė J., 2002. Vos ne asmeninė grafų Tiškevičių fotografė. // Vyzdys, nr. 1, p. 21.
9. Klietkutė J., 2016. Paulina Mongirdaitė – fotografė, kurios gyvenimą gaubia paslaptis // Bernardinai, lapkričio 12, interaktyvus: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-12-paulina-mongirdaite-fotografe-kurios-gyvenima-gaubia-paslaptis/124078
10. Klietkutė J. 2015., Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus. Kretinga.
11. Klietkutė J. 2014., Pirmoji Lietuvos fotografė. // Lietuvos žinios, lapkričio 5 d. interaktyvus: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/pirmoji-lietuvos-fotografe/190474
12. Matulytė M., Narušytė A. 2016. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945, Vilnius.
13. Nekrašius J. 2016. Povilas Višinskis – antropolas ir fotografas // Šiaulių kraštas, birželio 30, interaktyvus: http://www.skrastas.lt/?rub=1146671142&data=2006-06-30&id=1151607959
14. Palangytė J. 2016. Jolanta Klietkutė „Pirmieji pajūrio fotografai. Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ // Žemaičių žemė, nr. 1, p. 28 – 33.
15. Račiūnaitė – Paužuolienė R. 2014. Antropologijos vizualizacija: nuo fotografijos iki vizualinės antropologijos.// LOGOS nr. 80,  liepa – rugsėjis. p. 112 – 118.
16. Sontag S. 2000. Apie fotografiją. Vilnius, p. 198.
17. Tranyzas A., 1998. Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė.  // Vakarinė Palanga, Nr. 57, 58, 59, prieiga internetu: http://www.pgm.lt/Istorija/Tiskeviciu_garbinga.htm
18. Urbonavičiūtė R.  Vilija Ulinskytė – Balzienė apie senąsias Šiaulių fotoateljė. // Šiaulių naujienos.
19. Valiulis S., Žvirgždas S., 2004. Fotografija Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. // Žemaičių žemė, nr. 1, p. 14-17.
20. Zakarevičiūtė G. 2015. Moterų teisės balsuoti iškovojimas: nuo Prancūzijos revoliucijos iki šių dienų islamiškųjų valstybių // Kauno žinios, liepos 31, interaktyvus: http://kaunozinios.lt/svarbu/moteru-teises-balsuoti-iskovojimas-nuo-prancuzijos-revoliucijos-iki-siu-dienu-islamiskuju-valstybiu_88770.html
21. Žvirgždas S.,2003. Fotografija Žemaitijos miesteliuose. // Žemaičių saulutė, spalio 31, p. 4-5.
22. Žvirgždas S., Mūsų miestelių fotografai. Vilnius, p. 72-79.