Ričardas Čekutis, „Respublikos“ žurnalistas

Paaiškėjus stojamųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir kolegijas rezultatams matyti, kad studentai mieliau renkasi humanitarines specialybes, o sprendžiant iš valstybės finansuojamų vietų, mūsų valdžia taip pat yra linkusi „prikepti“ kuo daugiau visų rūšių vadybininkų, nors privatusis sektorius jau seniausiai skundžiasi, kad darbo rinkoje neįmanoma rasti įvairaus profilio specialistų, pajėgiančių dirbti realioje ekonomikoje.

Apie Lietuvos švietimo sistemos bėdas „Respublika“ kalbėjosi su buvusiu švietimo ir mokslo ministru prof. Zigmu Zinkevičiumi.

– Paskelbti stojamųjų į aukštąsias Lietuvos mokyklas ir kolegijas rezultatai. Pagal naujausius duomenis daugiausia valstybės finansuojamų vietų – ekonomikoje ir medicinoje. Ar tinkamai, jūsų manymu, valstybė pasirenka prioritetus švietimo srityje?

– Man šiandien sunku spręsti apie šių dienų prioritetus, nes nesu susipažinęs su realiu specialistų poreikiu mūsų valstybėje, daugiau galiu spręsti iš įvairių pasisakymų ar netgi pačių studentų pastebėjimų. Be to, šis poreikis dažnai kinta sparčiau, negu spėjami atlikti kokie nors rinkos tyrimai. Tačiau štai kas man labiausiai nepatinka visoje bendroje mūsų švietimo sistemoje: jau ne pirmus metus be paliovos visi šneka apie neva vykstančią švietimo reformą, tačiau kuo gi ta reforma pasireiškia? Ogi visiškai formaliais dalykais arba smulkmenomis, neturinčiomis jokios įtakos valstybės ir tautos gyvenimui – jie ten ginčijasi, ar padidinti moksleivių klases, ar sumažinti ir t.t. Visiškai yra užmirštas pats svarbiausias dalykas: neliko švietimo turinio. O kas yra turinys? Paskaitykite dabartines mokymo programas – net nežinau, kaip jas pavadinti: tai tiesiog klaikus daiktas. Netgi visos svarbiausios, fundamentalios sąvokos iš tų programų išmestos – ten nėra vietos lietuvybei, tautiškumui, patriotizmui, nėra vietos visai lietuvių tautai. Visa tai pakeista į kažkokį amorfišką darinį – „pilietinė visuomenė“. Mums patriotinio auklėjimo šiais laikais reikia labiau negu oro…

– Vadinasi, valdant liberalams, tautinės mokyklos idėja jau palaidota? Kaip ją būtų galima atgaivinti?

– Na, jiems tai visą laiką buvo svetimos sąvokos… Būtina kuo skubiau peržiūrėti visas mokymo programas. Pirmiausia į jas reikia grąžinti visa tai, kas susiję su tautiškumu, su patriotizmu, su meile Lietuvai. Jeigu mes neišugdysime patriotinės jaunosios kartos, vadinasi, lietuvių tauta neturi ateities. meile Neatmesčiau tikimybės, kad to dabar ir siekiama, nors daugelį nesąmonių mūsų valdininkai padaro ir iš nežinojimo, nesiorientavimo situacijoje, iš nuolankaus paklusnumo viskam, kas brukama iš šalies. Dabar Lietuva augina nuo savo šaknų vis labiau atitolstančius vadinamuosius piliečius, nors jų net pilietiškumo supratimas yra labai seklus, sakyčiau, auginame pseudopiliečius.

– Tai po visų garsiai skelbtų ir skelbiamų reformų valdantiesiems pavyko švietimo sistemą perorientuoti į vienadienių, tautai neatsakingų ir jai niekuo neįsipareigojusių kosmopolitų gamybą?

– Žinoma. Tačiau ir mūsiškių diegiamas kosmopolitizmas taip pat yra specifinis. Tai yra grynai sovietinis kosmopolitizmas. Čia tik liberalams atrodo, kad jie yra neva kažkokie labai modernūs ir vakarietiški. Iš tikrųjų jie yra paprasti sovietukai, turintys visus jiems būdingus atributus. Tai yra tautos vėžys. Sovietai lygiai taip pat naikino tautines tradicijas, kultūrą, šeimą. Šitie eina jų pėdomis ir daugelis to net nesuvokia, nes nieko nežino. Iš čia ir tas nuolankus prisitaikymas, vergavimas svetimiems interesams.

– Kaip tik norėjau klausti, iš kur tai ateina. Gerokai keista, juk bent jau liberalai giriasi mokęsi užsienio universitetuose, jie esą yra atviri idėjoms ir inovacijoms… Kodėl vis dėlto mūsų valdžia tokia imli svetimybėms?

– Šiuo atžvilgiu mūsų valdžia yra visiškai bestuburė. Tiksliau, ji neturi tautinio lietuviško stuburo. O tie jų baigti universitetai, kaip matome, nėra jokia panacėja. Sąjūdžio laikais išgyvenome didžiulę euforiją ir ta tautinės mokyklos idėja nebuvo kažkoks dirbtinis, iš piršto laužtas projektas, kokių dabar yra gausybė. Tai buvo gyvybiškai būtina idėja. Ne mažiau ji būtina ir šiandien, gal net dar labiau, tačiau yra dirbtinai slopinama ir pakeičiama amerikoniškais pakaitalais. Didžiausia tragedija, kad visiškai nutolome nuo Sąjūdžio dvasios. Todėl dabar ir niekur neiname, tiesiog mindžikuojame vietoje.

– Kiek sugrįžkime į pokalbio pradžią. Štai daugelio sričių verslininkai skundžiasi, kad aukštosios mokyklos parengia daug visokių „vadybininkų“, kurie nieko nemoka ir kuriuos reikia perkvalifikuoti norint sėkmingai integruoti į rinką. Nejaugi šito nemato mūsų universitetai?

– Mūsų švietimo politika yra galbūt ne tiek prasta, kiek labai nekryptinga, atitolusi nuo realybės. Iš tikrųjų tų „vadybininkų“ ar kitokių specialistų parengimas nėra nukreiptas į jų praktinę veiklą. Universitetai ir kitos mokymo įstaigos tikrai turėtų įdėmiai sekti rinką ir išmokyti studentus kokios nors praktinės veiklos. To labai trūksta. Aš suprantu verslininkus, tačiau gaila ir studentų, kurie baigę tas mokyklas yra priversti emigruoti arba čia neranda darbo. Humanitarų teoretikų turime pakankamai, bet viso pasaulio tendencijos ir krizės rodo, kad ne jie šiandien yra reikalingi, o būtent praktikai, pajėgiantys rasti vietos realioje gamyboje.

– Tai kodėl taip atsitinka? Vėl grįžtu prie to paties klausimo: nejaugi mūsų švietimo vadovai ar politikai to nesupranta? Jūs pats buvote ministras, valstybės konsultantas švietimo ir mokslo klausimais. Jūsų patarimų jie neklausė?

– Yra nemažai tokių, kurie tikrai nuoširdžiai to nesupranta, tačiau ir toliau dirba savo pragaištingą darbą. O dėl mano konsultacijų… Jie nelabai paiso. Pasakai, būdavo, kokią idėją – jiems pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, arba apsimeta, kad negirdi… Jie save laiko labai viską išmanančiais ir žinančiais, kai kurie yra tiesiog pasipūtę, tad tautiškai mąstantys žmonės jiems nėra joks autoritetas. Nieko nesakau, yra ir geranoriškų žmonių mūsų švietimo sistemoje, tik, deja, nuo jų šiandien niekas nepriklauso arba vadovai jų lygiai taip pat negirdi.

– Yra ir daugiau keistos statistikos. Antai valstybės finansuojamų vietų į aukštąsias mokyklas yra daugiau nei į kolegijas ar technikos mokyklas. Ar tai reiškia, kad valstybė pageidauja, jog visi būtų profesoriais, tačiau dirbtų valytojais bei santechnikais?

– Žinoma, tai yra negerai. Tiek daug aukštųjų specialistų tikrai nereikia. Negerai, nes tos kolegijos ir įvairios technikos mokyklos yra kur kas arčiau realaus gyvenimo nei universitetai. Universitetai rengia daugiau teoretikus, tačiau apie tai jau šnekėjome – tai yra nukrypimas nuo praktinės veiklos. Kodėl į visa tai valstybė žiūri abejingai arba net skatina tokią padėtį, man sunku spręsti – neturiu dabar reikiamų duomenų. Tiesiog taip neturėtų būti. Štai yra puiki dirva realioms reformoms, o ne klasių vietų perstumdymui…

– Bet juk mums aiškinama, kad esą dabar kuriama „pilietinė visuomenė“ ir visa švietimo sistema orientuota kurti tokią visuomenę. Tai esą yra progresyvu ir taip esą elgiasi visas cvilizuotas Vakarų pasaulis…

– „Pilietinė visuomenė“ yra akių muilinimas. Nėra jokios pilietinės visuomenės, yra tik lietuvių tauta, kuriai ugdyti ir turi būti orientuota visa švietimo sistema. Pastebiu, kad mūsų valdininkai labai lengvai susiranda sau „autoritetus“ kažkur užsienyje. Manau, kad pakenkė ir Amerikos pavyzdys – mūsiškiai itin mėgsta ten ieškoti sektinų pavyzdžių. Amerikiečiai yra imigrantų tauta, susidedanti iš piliečių. Iš čia ir pas mus mėgstamas naudoti absurdiškas terminas „Lietuvos tauta“. Tačiau net negalima lyginti šitų dalykų. Lietuva yra tautinė valstybė, ją sukūrė lietuvių tauta, tai užfiksuota net Konstitucijoje. O amerikiečių tautą sukūrė imigrantai. Nesugebėjimas atskirti netgi šitų elementarių dalykų ir paverčia mūsų valdininkus pataikautojais, dėl to kenčia visa švietimo sistema ir lietuvių tauta, maitinama visokiais užsienietiškais surogatais. Mums nereikia jokio nuolat išradinėjamo dviračio – sugrąžinkime tik į gyvenimą tikrąsias prasmes, lietuvius vadinkime lietuviais, t.y. grąžinkime į švietimą tikrąjį turinį.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Nuotraukoje: prof. habil. dr.  Zigmas Zinkevičius