Pagrindiniai valstybės ar tautos istorijos posūkiai primenami ne tam, kad godotume godas dėl praeities, griežtume dantimis ant buvusių ir menamų priešų, o kad patys mokytumės iš tos istorijos nedaryti lemtingų klaidų ir neleisti savo likimu manipuliuoti kitiems. Kitaip sakant – mokytis išlikti.
Sienų neliečiamumas ir teritorijų nedalomumas nuo žilos senovės buvo neįgyvendinama kiekvienos tautos svajonė. Ji turėjo užtikrinti ramų kuriamąjį darbą, taikų kartų vystymąsi ir pažangą. Lietuvai gal labiau negu kitoms šalims tai buvo nepasiekiamas laimės žiburys.
Ko gero, klastingiausias istorijos žaismas su senąja baltų valstybe buvo pradėtas gerokai prieš II pasaulinį karą, kai nacistinė Vokietija ėmė ignoruoti Versalio sutartį, puoselėti herojišką germanų atgaivinimo idėją ir čia susidūrė su kita galybe – internacionaliniu ideologijos šydu pridengta ekspansine bolševikų politika. Pasaulinės revoliucijos eksportas ir pamišėliškas arijų išskirtinumas susikirto būtent ties Rytų Europa, kurios viename flange lyg tvirtas ąžuolinis, bet visų mindomas slenkstis buvo Lietuva.
Taip pat skaitykite
Prieškario Europa, kaip, beje, ir visas pasaulis, tiesiog kunkuliavo nuo diktatoriškų aistrų, perversmų, okupacijų, perdalijimų, konfliktų. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėję naciai be ceremonijų niekino Versalio susitarimus ir rengėsi tautos reabilitacijai. Ir ne tik švaistydamiesi teorijomis. 1936 m. užimta demilitarizuota Reino zona, 1938 03 12 įvykdytas Austrijos anšliusas, 1938 09 28 po Miuncheno sąmokslo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 03 14 užimta Čekoslovakija, po savaitės, kovo 22 d. – Klaipėdos kraštas.
J. Stalinas nervingai papsėjo pypkę, stebėdamas įžūlų A. Hitlerio žygį po Europą. Jis mąstė, kaip išsisukti nuo tiesioginio susidūrimo su juo: ar, naciams priartėjus prie SSRS sienų, smogti pirmam, ar su fiureriu bandyti flirtuoti. Abu variantai buvo tinkami, bet klausimas – kurį pirmą taikyti. Apsivalydamas nuo „vidinių priešų“, J. Stalinas nudavė nekreipiąs dėmesio į nacių ideologų šūkius sutriuškinti bolševizmą ir ryžosi su jais tartis. Taip jis laimėsiąs laiko, nors, kaip parodė vėlesni įvykiai, laiko savo jėgoms sustiprinti laimėjo A. Hitleris…
1939 08 23 Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai padalino Europą į įtakos sferas ir daugelį tautų pasmerkė ilgiems okupacijos dešimtmečiams. Pagal juos Lietuva atiteko Vokietijai. Bet jau Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, iškilo būtinybė dar kartą persidalinti grobį. 1939 08 28 – praėjus lygiai metams po Miuncheno konferencijos – tie patys nusikalstamų dokumentų signatarai suraitė parašus po „Draugystės ir sienų sutartimi“ bei dar trimis protokolais – vienu konfidencialiu, dviem – visiškai slaptais. Pagal juos Lietuva su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu jau atiteko SSRS interesų sferai.
Kodėl įvyko tokie mainai?
Lenkija jau buvo nacių okupuota, tad 1920 m. lenkų užimtas Vilniaus kraštas visą rugsėjo mėnesį buvo lyg ir niekieno. Tą didžiulę ir strategiškai svarbią „niekieno“ teritoriją nuo Karelijos iki Besarabijos stepių vėlgi reikėjo pasidalinti. Kadangi Raudonoji armija rugsėjo 17 d. jau buvo atsiėmusi rytines Lenkijos žemes, jai neprošal buvo ir Vilniaus kraštas, o sykiu – ir visa Lietuva (išskyrus Klaipėdos kraštą, kuris jau pusmetį priklausė Vokietijai ir 71 km pločio Dancigo koridoriumi per Rytų Prūsiją jungė su III-uoju reichu). Pagal vieną slaptą protokolą už Lietuvą Vokietija mainais užimtoje Lenkijoje gavo Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos.
Netrukus, 1939 10 10, pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį, pasirašytą jau nulėmus Lietuvos likimą, Vilnius ir Vilniaus kraštas formaliai atiteko Lietuvai, į kurią netrukus buvo įvestas 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas. Toks „kilniaširdiškas“ Maskvos gestas dar ir dabar vaizduojamas kaip didžiulė dovana Lietuvai, „kentėjusiai nuo agresyvios fašistinės Lenkijos“.
Bet tie mainai turėjo ir piniginę išraišką. Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną, kuris pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos“.
Užėmus ruožą sovietams, V. Molotovas 1940 08 12 notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip JAV leidžiamuose „Aiduose“ rašė istorikas Br. Nemickas, trečiasis 1941 01 10 pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – tai yra dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).
Taip buvo baigtas ilgas Rytų Europos dalijimosi maratonas. Tiesa, tos sutartys ir slaptieji protokolai galiojo neilgai: jau tų metų birželio 22 d. nacistinė Vokietija peržengė SSRS okupuotų teritorijų sienas. J. Stalinas pasijuto apgautas, nors tokios klastos jis negalėjo nesitikėti. Dar daugiau: jai ruošėsi ir, pasak buvusio sovietinio žvalgo, sovietmečiu pabėgusio į Didžiąją Britaniją, V. Suvorovo (tikroji pavardė V. Riazunas), būtent J. Stalinas inicijavo Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų pasirašymą bei ruošėsi pirmas smogti Vokietijai, jeigu ši „užsižais“ Vakarų Europoje.
Šiaip ar taip, sienos to meto Europoje neteko prasmės. Po karo pirmą kartą jas reglamentuoti mėgino ESBO konferencijos, vykusios 1975 08 31 Helsinkyje, Baigiamasis aktas, nustatęs pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą. Jį pasirašė 35 Europos valstybės, ir tai buvo savotiška Rytų ir Vakarų santarvės deklaracija, formaliai įteisinusia ne tik taikų sambūvį, ekonominį bendradarbiavimą, bet ir nustačiusi „tvirtas“ valstybių sienas.
Tačiau formaliai Helsinkio deklaracija nėra tarptautinė sutartis, t. y. šis aktas jį pasirašiusių valstybių niekuo teisiškai neįpareigojo. Baigiamąjį aktą pasirašiusios valstybės sąmoningai neketino šiam dokumentui suteikti tarptautinės sutarties statuso. Šaltasis karas siautė kaip siautęs, žmogaus teisės SSRS buvo kontroliuojamos KGB ir kompartijos, disidentai sodinami į kalėjimus. Žinoma, sienos tarp sovietinių respublikų buvo tvirtai nustatytos…
Bet praėjo 14 metų, ir pirmoji griuvo Berlyno siena. Sovietų Sąjungoje prasidėjusi „perestroika“ palaidojo Helsinkio dvasią: imperija ėmė trupėti. Sakoma, kad ir tuomet Kremliuje buvo ruošiami slaptieji dokumentai, kaip sustabdyti visokius Liaudies frontus ir Sąjūdžius, kaip pasidalinti merdėjantį monstrą, išgelbėti jį bent kažkokia federacine struktūra. Visoje Europoje vyko sienų persidalijimas, ir šis procesas dar nesibaigė.
Šoktelėkime dar 35 metus į priekį. Kas gali pasakyti, kad kažkokių „slaptųjų protokolų“ nesama šiandien? Gal tai ir nevykęs palyginimas, tačiau 2009 m. gegužės mėnesį vokiečių laikraštis „Frakfurter Allgemeine“ taip rašė apie vieną šių dienų sąmokslą tarp naujosios Vokietijos ir buvusios SSRS paveldėtojos Rusijos.
Rašydamas apie 2005 m. tuometinių Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino priimtą sprendimą tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu, ignoruojant šio regiono valstybes, laikraštis susitarimą pavadino „Putino-Schroederio paktu“ – su aiškia užuomina į Molotovo-Ribentropo paktą… Šį rugsėjį susitarimas buvo įgyvendintas: dujotiekis buvo oficialiai atidarytas…
Jeigu įtariai pažvelgsime į ateitį, tai ar negresia Lietuvai sienų perstumdymas, susijęs su dabartinių lenkų veikėjų įnirtingu puolimu prieš Lietuvos valstybę ir jos, kaip šeimininkės, nustatytą švietimo sistemą? Kas gali paneigti, kad kada nors neatgims autonomijos idėja ar nepasikartos kokie nors 1920-ieji ar 1939-ieji… Sako, pasaulis vystosi spirale…
© TopFoto/Scanpix nuotr.
Nuotraukoje: Viačeslavas Molotovas (kairėje)
