Nuotrauka-Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Paulius Lileikis foto

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Sovietinė kariuomenė, kurios buvimui Lietuvoje ėjo paskutinės dienos, palietė ir šių eilučių autorių. Neturiu galvoje slogios tarnybos svetimoje armijoje. Jau po Kovo 11-osios vykstant žiguliuku į Kauną, ties Gariūnais buvome sustabdyti ir kariškių nuodugniai iškrėsti. Ko ieškojo, kareiviai net patys nežinojo… Tuomet pajutome, kad Nepriklausomybės atkūrimo Aktas tėra laisvės deklaracija, o realybė kitokia: Maskva dar beveik pusketvirtų metų kontroliavo mūsų teritoriją. 

Ne veltui teigiama, kad tikroji nepriklausomybė į Lietuvą atėjo ne sulig Kovo 11-osios Aktu, bet išvedus okupantų kariuomenę, kuri, portalo Genocid.lt duomenimis, sudarė 34,6 tūkst. karių.

Reikalavimai ją išvesti skambėjo dar Sąjūdžio aušroje. Ko gero, vienintelis Antanas Terleckas su savo įkurta Lietuvos Laisvės Lyga be išlygų reikalavo, kad okupantas nešdintųsi su visa savo karine amunicija. Prisimename šios bekompromisinį politinės jėgos šūkį „Red Army Go Home!“(„Raudonoji armija eik namo!“). Tuo tarpu kai kas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, matyt, nuogąstaudamas dėl nenuspėjamų Maskvos veiksmų, patarė laikinai palikti apie 10 tūkstančių sovietų kareivių…

Ko gero, svarbiausias politinis ir teisinis žingsnis normalizuojant santykius su kaimynais žengtas tuomet, kai 1991 m. liepos 29 d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (formaliai SSRS buvo likviduota tik tų metų gruodžio pabaigoje) sutartis „Dėl dvišalių santykių“, kuria oficialiai buvo pripažinta Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdyta aneksija ir pasisakyta už jos padarinių likvidavimą. Ši sutartis vėliau turėjo didelę reikšmę derybose su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo. Po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, pasikeitus jėgų balansui, ir Sovietų Sąjungos Vyriausybė buvo priversta oficialiai pripažinti Lietuvos Respubliką.

1992 m. sausio 31 d. prasidėjo derybos su Rusijos vadovybe dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Svarbią reikšmę derybų eigai turėjo ir 1992 m. vykusio referendumo rezultatai: 90,79 proc. dalyvavusių referendume Lietuvos piliečių pasisakė, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos dar tais pačiais metais. Galiausiai Lietuvos derybininkams pavyko pasiekti, kad 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje būtų pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas. Buvo įsipareigota kariuomenę išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d., o visas procesas turėjo vykti keturiais etapais.

Turbūt geriausias viso šio proceso liudijimas sukauptas Krašto apsaugos ministerijos generolo Jono Žemaičio karo akademijos specialistų parengtame ir 2005 m. išleistame rinkinyje „Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos dokumentuose“. Jis pradedamas tuometinio ministro pirmininko A. M. Brazausko kalba, pasakyta praėjus 10 metų nuo to svarbaus įvykio. Premjeras prisiminė tos rugpjūčio 31-osios nakties atmosferą, kai 23 val. 40 min. Rusijos karinis ešelonas iš Kenos stoties kirto Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Tą vakarą išvykstantiems rusų kareiviams stotyje buvo paruoštos net vaišės, žinoma, su degtinėle, tačiau ne tas jiems rūpėjo…  Bet savo kalboje kairiųjų lyderis nepraleido progos pabrėžti jo vadovautos LDDP, atėjusios į valdžią po 1992 m. spalio rinkimų, nuopelnų ir pasiguodė, kad daugiausiai opozicijos dėka „Lietuvoje buvo eskaluojama mintis, jog atėję į valdžią kairieji keis užsienio politikos kryptis, puls į Rytų glėbį, ir išvesti kariuomenės nebus reikalo“. A. M. Brazauskas tarsi pamiršo pastebėti, kad kone pagrindinis svetimos kariaunos išvedimo teisinis aktas ir išvedimo grafikas buvo pasirašytas 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino. Ekskomunistų lyderis tada pamiršo ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo bei vyriausiojo derybininko Česlovo Stankevičiaus indėlį…

Bet ne apie senas nuoskaudas kalbėkime. Tvirtinkime, kad mes visi kartu – visos politinės jėgos, o svarbiausia – tauta, prieš 30 metų galutinai sutraukėme sovietinės okupacijos grandines.

Kitas klausimas – ar visiems laikams? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad raudonoji masė atsigauna ir, prisidengusi mums pažįstama „išvadavimo“ skraiste, užpildo Europą savo slidžia okupacine substancija.