Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt

Atėjo Adventas, arba „leliumai“. Tai šventas kūdikėlio Jėzaus laukimo metas – susikaupimo ir apmąstymų laikotarpis iki šv. Kalėdų. Keturias savaites ir sekmadienius krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiugia viltimi laukia artėjančių didžiųjų švenčių.

Nesu labai uolus katalikas, bet su metais ateina supratimas, kad ši rimtis, dėmesys artimam yra savotiškas apsivalymas nuo žmogiškų paklydimų, ydų ir blogų minčių. Labai nustebau, kai šio laikotarpio draudimuose radau vieną ypatingą – per Adventą nebūdavo galima kirsti miško. Manyta, kad jei iš Advento laike kirstų rąstų suręsi trobą ar malkomis krosnį pakursi – tik nelaimę prisišauksi. Tokia pirkia vargu ar kas džiaugsis, nes naktimis tuoj puls kažkas baladotis, mat, šeimininkus dažnai dvasios lankys. Dar daugiau: malkos labai smarkiai degs, ir jų liepsna, su trenksmu išėjusi per kaminą, padegs trobą…

Tokie perspėjimai nė motais miško kirtėjams. Šis verslas nepaiso ne tik religinių draudimų, bet ir visuomenės protestų. Štai išeinu į Labanorą, o aplink sodybą Ustronio kaime – visai švieži kirtimai, kad mano namelis tapo „atidengtas“ iš trijų pusių. Kertama be atodairos, plynai, o sėklai paliktos kelios pušelės bemat nuo vėjų išvirsta. Kelmai aukščiausi, šakos suverstos bet kaip, uogienojus, jaunų berželių atžalyną, keliukus išmalusi sunkiasvorė technika…

Verslas yra nuožmus padaras. Jis nepaiso nei švento meto, nei gamtos unikalumo, nei žmonių pasipriešinimo. Garsus miškų gynėjas Andrėjus Gaidamavičius sako, kad šitaip kasame duobę ateinančioms kartoms – mūsų pačių vaikams ir anūkams…

***

Ką ten miškakirčiai! Štai kolegei Rūtai Janutinei, su šuniuku atėjusiai drausminti šalia jos sodybos Švenčionių rajone Pliauškių kaime siautėjančius medžiotojus, tiesiogine prasme liepė kastis duobę, nes „pakas kaip šernus“. Pečiuitiems ginkluotiems vyrams nepatiko, kai žurnalistė ėmė juos telefonu filmuoti ir reikalavo nustoti pyškinti prie pat gyvenamo namo. Kai ji tokius medžioklių grasinimus (nušauti ją, mažametę dukrą ir šunį) apskundė rajono policijai, ši atrašė, jog pati skundėja gaus baudą, nes nebuvo užsidėjusi antivirusinės kaukės…

Nei verkti, nei juoktis! Kibioji žurnalistė visą medžiagą nusiuntė Seimo narėms Aistei Gedvilienei (būsimai Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkei) ir Evelinai Dobrovolskai, kuri save vadina uolia žmogaus teisių gynėja, tačiau – tyla. Juk visa valdžia dabar užsiima šiltų vietelių sau paieška… Galimus ministrus tikrina Pats Prezidentas, ką čia kažkokia žurnalistė…

Tiesą sakant, prieš keletą metu su gana gausiu medžiotojų būriu buvau susidūręs ir aš. Jie tykojo žvėrių prie pat mano sodybos, išsirikiavę išilgai vieškelio, ir į mano pastabą, kad čia privati teritorija, patarė kalbėti tyliau: išbaidysi laimikį… Konflikto nekilo, molėtiškiai pašaudę greitai išsiskirstė, ir aš tuomet pagalvojau: juk jie yra tikrieji gamtos šeimininkai, be to su dvivamzdžiais…

***

Netrukus turėsime visos gamtos viršininką. Į jį pretenduoja Seimo narys iš Liberalų sąjūdžio Simonas Gentvilas. Tiesa, jo kandidatūra į Aplinkos apsaugos ministrus stringa. Prezidentas savo nuomonę, ką atmesti iš keturiolikos kandidatų, turėtų skelbti antradienį. Jis abejoja 2-3 Ingridos Šimonytės paskelbto sąrašo atstovais, tarp jų – ir S. Gentvilo tinkamumu.

Mat, iškart po rinkimų S. Gentvilas pasiskelbė matantis save aplinkos ministru, o jo pasisakymai smarkiai įaudrino visuomenę. Jis savo „Facebook“ paskyroje kažkada ėmė ir leptelėjo: „Miškas Lietuvoje kertamas per lėtai. Tai žalinga klimatui ir biudžetui. Šiuo atveju jau nesvarbu, ar nukirsta mediena bus eksportuojama ar perdirbama”. Taip jis esą proteguoja lietuviškos medienos pardavimą švediškai IKEA… Gamtosaugininkas, Labanoro klubo prezidentas  A. Gaidamavičius ir judėjimas „Gyva gamta“ parašė peticiją I. Šimonytei, kad tokio politiko ministru skirti negalima. Koją jam kiš dar ir Žuvintas, ir vilkų gausa, ir atliekų tvarkymas.

Tačiau gamtos gynėjų balsas į Dangų neina, nors, kaip sakoma, Žemė ir Dangus priklauso Viešpačiui. Ką jis be žmonių veiktų? Tik jie – mes, jūs, visi kartu – galime apsaugoti savo aplinką, kad ji klestėtų, atgimtų ir nebūtų niokojama. Tam reikalingas Tikėjimas. Ir ne tik Advento metu.

Pirminis komentaro šaltinis – www.silales-artojas.lt