Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Iš Putino vizito į Mongoliją kai kas galbūt ir tikėjosi intrigos, tačiau jos nebuvo: nusileidus prezidentiniam Kremliaus šeimininko lėktuvui naktį Ulan Batore, trapu nulipusio svečio laukė ne policijos automobilis su grotuotais langais, o atsakingi respublikos asmenys. Raudonas kilimas, paradine mongolų kariuomenės uniforma pasipuošusi garbės sargyba, aukščiausio lygio sutikimas Čingischano aikštėje – štai tie įprasti įprasto vizito atributai.

Betgi svečias – neįprastas. Pernai kovą Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) išdavė orderį suimti Putiną ir Rusijos vaikų ombudsmeną Mariją Lovovą – Belovą „dėl atsakomybės už karo nusikaltimą, neteisėtai deportuojant vaikus iš okupuotos Ukrainos teritorijos į Rusijos federaciją“. Mongolija prie TBT prisijungė 2000-aisiais, pasirašiusi Romos statutą, o 2002 m. susitarimą ratifikavo.

Čingischaną mena ir lietuviai

Šis įvykis geografine prasme mums gana tolimas. Pirmą kartą išsamiau apie šią kiek daugiau gyventojų už Lietuvą turinčią (2021 m. jų buvo 3.34 mln.), tačiau plotu net 24 kartus didesnę Azijos valstybę išgirdau iš Ulan Batoro grįžus garsiam aktoriui, Lietuvos televizijos režisieriui Vitaliui Gruodžiui. Pamenu jo sodrius pasakojimus iš šios komandiruotės, kuri tęsėsi net 7 metus. 1983 – 1990 m. jis buvo Mongolijos radijo ir televizijos vyriausiasis režisierius. Jo seneliai į Rusijos gilumą iš Dusetų parapijos buvo ištremti kaip 1863 m. sukilimo dalyviai, o pats V. Gruodis gimė 1921 m. Kuibyševo srityje, Talovkoje, ir po poros metų su tėvais grįžo į Lietuvą bei apsigyveno Rokiškio apskrityje.

Šiaip jau Lietuvą Mongolija mažai domina. Tarp mūsų valstybių tiesiai yra daugiau kaip 5400 km atstumas, o diplomatiniai santykiai užmegzti 1991 m. pabaigoje. Tik 2003 m. buvo pasirašyta keletas Vyriausybių susitarimų – dėl investicijų, bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros srityse, o 2017 m. – dėl vizų panaikinimo. Panašumo tarp šalių galima rasti nebent tokio, kad Mindaugo laikais susikūrė dvi imperijos – lietuvių ir mongolų. Bet Aukso orda penkis kartus niokojo LDK žemes, tik XIV a. jai nusilpus dalis Kijevo Rusios žemių atiteko LDK. Beje, 1340–1392 m. vykusių Haličo – Voluinės karų su Lenkija metu LDK kovojo išvien su Aukso orda.

Senovės Rusia negali geru žodžiu minėti Čingischano, kuris XII a. pabaigoje sukūrė galingą imperiją, o po jo mirties 1227 m. palikuonys ėmė puldinėti pietų Rusiją, Korėją, Kiniją. XIII a. Batijaus vadovaujama Aukso orda siaubė Riazanę, Suzdalę, Vladimirą, Smolenską, o 1238 m. pradžioje po penkių dienų apgulties užėmė ir Maskvą…

Pragmatizmas ima viršų

Bet istorinėmis žiniomis manipuliuojantis Putinas šiandien tai pamiršo. Mongolija staiga tapo puiki bičiulė, kaip ir Kinija, Šiaurės Korėja ar Iranas. Bet Ulan Batoras supranta savo padėtį: mongolai įsprausti tarp kinų ir rusų, o šalia dar ir turtingieji kazachai. Nors Mongolijos žemė gausi gamtos išteklių (randama akmens anglies, aukso, vario), čia išvystyta kalnakasybos pramonė, o jos BVP stabiliai nuo 2002 m. kasmet auga po 6,2 proc., vis tik ji priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių. Mongolija importuoja 95 proc. naftos produktų ir daugiau kaip 20 proc. elektros energijos.

Štai kodėl jos pragmatizmas suprantamas. Maskvą labai papiktino, kai UIan Batoras ėmė delsti priimti galutinį sprendimą dėl dujotiekio „Sibiro jėga – 2“ statybos per savo šalį į Kiniją, kuri ilgai derėjosi dėl kainų. Net ne mongolai čia kalti. Dar 2022 m. Putinas siūlė Pekinui pirkti iki 100 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet, bet Pekinas reikalavo nustatyti 60 dolerių už kubą kainą, o ne 260, kaip prašė Maskva.

Prieš tai Putinas Mongoliją aplankė prieš penkerius metus. Dabar, kai „Gazprom“ tiekimą apribojo Europa (pavyzdžiui, į ES šalis tekėjo 150 kub. metrų rusiškų dujų kasmet), šiuo 960 km ilgio azijiniu dujotiekiu bus praleidžiama tik 50 mlrd. kubų, bet rusams tai vis tiek išeitis… Gi viso vamzdyno projektinis ilgis – 6700 km. Gerai ir Mongolijai: Putinas jai žada palikti dalį pigesnių tranzitinių išteklių…

Vienas kitą pažino…

Putinas aiškiai praranda Europą bei Ameriką. Jo bandymas veržtis į Aziją susiduria su Kinijos interesais. Pekinas nuo seno žvalgosi į Sibiro ir Tolimųjų Rytų platybes, bet Kremlius kol kas neturi kitos išeities, kaip tik susidėti su kinais neaplenkiant mongolų. O čia dar Maskvai daug kainuojantis karas Ukrainoje ir politinis apynasris Kremliaus šeimininkui! TBT sprendimas patraukti jį į tarptautinį teismą nėra labai efektyvus, bet moraliai kenkia tarptautiniam Putino prestižui. Baimė būti suimtam jo neaplenkia: štai jis pernai atsisakė vykti į Pietų Afrikos Respubliką, šiemet lankosi nebent Pchenjane ar apskritai sėdi savo bunkeryje Kremliuje.

Tuo metu Hagos teismas neturi veiksmingų svertų patraukti Putiną baudžiamojon atsakomybėn. Juk nuo kiekvienos iš 124 šalių, pasirašiusių Romos statutą, priklauso, ar jis gali būti sulaikytas, jei atvyks į kurią nors iš jų.

Vizitas Mongolijoje parodė, kad pragmatizmas neretai ima viršų ir iš dalies yra pateisinamas. Juk Ulan Batorui galvos neskauda dėl Rusijos karo Ukrainoje ir iš ten grobiamų vaikų… Čingischano palikuonys meiliai priima savo istorinį priešą ir dabartinį agresorių. Kaip sakoma, toks tokį pažino ir „ant kumyso“ pavadino. Tai ir yra „real politik“ bjaurioji išraiška.