Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos  apžvalgininkas, www.voruta.lt

Niekam ne naujiena, kad mūsų švietimo sistema stipriai negaluoja – blaškosi, keičia kryptis, mokymo metodikas ir „krepšelius“, dūsta be reikiamo finansavimo ir atsidavusių specialistų.

Dar 2019 – ųjų gruodį verslininkas Robertas Dargis su nerimu rašė, kad švietimas paliečia kiekvieną žmogų visuose jo gyvenimo etapuose, kiekvieną sritį, viešą ir privatų sektorius, bet visuomenėje jis vis dar  nėra prioritetas: pagal apklausas tarp kitų valstybės reikalų švietimas tėra šeštoje vietoje. Kone kasmet, ypač kai keičiasi valdžia, sistemą sukrečia reformos. O čia dar užklupusios grėsmės ir valstybės gynybos reikalai.

Šitai rašau nebe jaudulio, nors senjorui turėtų rūpėti kiti dalykai. Tačiau domiuosi anūkų mokymosi eiga ir negaliu atsistebėti: jaunėlis vaikaitis buvo perkeltas į „normalią“ vidurinio ugdymo švietimo įstaigą, kad geriau pasirengtų būsimiems mokslams. Skirtumas su ankstesniąja buvo didžiulis, ir pajutus nemažą stresą vaikui teko grįžti atgal. Čia mokslai pasirodė kur kas lengvesni, nes nebuvo konkrečių įvertinimų, namų darbų, dominavo visokie projektai, buvo dažnos išvykos į muziejus, ekskursijos į įmones, bet tik ne pagrindinių žinių diegimas. Skirtumai irgi trikdė: anoje mokykloje tuo pat metu, pavyzdžiui, istorijos pamokose vaikai mokėsi apie antikos laikus, šioje – apie stalinizmą ir sovietizmą. Kodėl tokios skirtingos programos? Stebino ir mokytojų darbo metodika. Vadovėlių nėra, tad kiekvienas pedagogas tarsi atsineša savo programą, kurią vaikams dėsto kaip išmano. Testai vyksta irgi laisva maniera, tad moksleivis nežino, ką konkrečiai išmokti, o ir vertinimas priklauso nuo pedagogo pasirengimo ir charakterio. Nenuostabu, kad dauguma moksleivių demonstruoja neigiamą nusistatymą mokyklos atžvilgiu.

O čia dar prisidėjo vyresniųjų mokinių tarpinių tarpinių patikrinimų chaosas, kurį pripažino pats Švietimo, mokslo ir sporto ministras. Pasirodo, žinios buvo tikrinamos iš tų fizikos ar matematikos dalykų, kurių vaikai net nesimokė (šių eilučių autoriui dar ir šiandien kelia sumaištį užduotys apie tangentus ir kotangentus). Tokią tvarką stebėdami mažesnieji pašiurpę: gal geriau reiks iš anksto mauti į užsienius…

Nesu labai nostalgiškas, bet lyginu su savo sovietinių laikų mokslais, nors ir jiems esu kritiškas – gal daugiau dėl sovietinės ideologinės prievolės, negu dėl mokymosi eigos. Tuomet daug kas nepatiko, bet tik vėliau supratau, kad mokyklinė disciplina, griežtumas, programų stabilumas, atsiskaitomumas mus vertė padėti gerus pagrindus ateičiai. Netgi tas „filtras“, kai menkesnių gabumų vaikų tėvams po aštuntos klasės buvo rekomenduojama savo atžaloms netęsti vidurinio mokslo, o geriau pereiti į proftechninį ar kitą mokymą, dabar atrodo pagrįstas ir racionalus. Mokslo metų pabaigoje buvo vertinamas mokymasis pagal penkiabalės sistemos pažymių vidurkį, atskiroje grafoje rašomas pažymys už elgesį. Tik visiškas tinginys ar neklaužada turėdavo pasilikti antriems metams…

O ir vadinamoji „užklasinė veikla“ nebuvo formali. Pavyzdžiui, biologijos kurso reikalavimas – pagal klases vasarą prižiūrėti keletą daržovių lysvių mokyklos darže. Vaikai nedrįsdavo jų nusiaubti, nes juk patys augina. Be to gaudavo praktinių žinių. Rudenį – dažnos išvyko į kolūkį derliaus nuimti. Sakote – išnaudojimas? O aš sakau – darbinis auklėjimas, pažintis su žemės ūkio darbais ir gamta, kolektyviškumo pratybos. Rankos juk nenukrito…

Šiandien pabandykite vaikams pasakyti, kad štai rytoj po pamokų vyksite padirbėti į kokią įmonę ar bendrovę. Tėvai jus užbombarduos protestais. O jeigu jūsų mokymo įstaiga yra privati, t.y. jai mokate pinigus?..

Nesu didelis formalaus mokymo proceso ir metodikų žinovas. O ir rašyti ketinau visai apie kitką – apie tautinių mokyklų ateitį. Tai dar vienas švietimo biurokratijos iššūkis visuomenei. Kategoriškumas, politizavimas, ideologiniai lozungai jaukia mūsų sąmonę ir neleidžia tvarkytis ramiai, be emocijų ir išankstinio nusiteikimo.

Sumaišties pridėjo tautinių mokyklų koncepcijos įgyvendinimas. Į ginčą dėl švietimo reformų įsijungė politikai ir politinės partijos, tautinės bendrijos, neseniai sukvietę didžiulius protestus Vilniaus centre. Čia pakvipo Penktąja kolona…

Bet apie tai – kitą kartą.