Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt

Kartais apžvalgininkui nelieka pasirinkimo. Štai ir šį kartą: skaitytojas laikraštį į rankas paims būtent tą dieną, kai Vilniuje už apskrito stalo susės NATO viršūnių susitikimo dalyviai – keliasdešimt pasaulinio lygio politikų, valstybių ir vyriausybių vadovų, diplomatų. Tad ką gi jie nuspręs?

Sunkus klausimas. Šias eilutes rašau po 500-osios Rusijos karo prieš Ukrainą dienos. Karo, kuris toks pat klastingas, kaip nacių pradėta ataka prieš Sovietų Sąjungą, kaip barbarų antpuoliai senovės Europoje, kaip Putino kalbos apie denacifikaciją ir demilitarizaciją. Štai liepos 6-osios naktį rusai smogė Lvovui. Raketa „Kalibr“, paleista iš jūros pusės, nuklydo kelis šimtus kilometrų į vakarus, pataikė į gyvenamąjį namą, žuvo keliolika, sužeista daugiau kaip 40 žmonių.

Tikėtina, kad tokiu būdu ar kitokia klasta Maskva „pasveikins“ Vilniaus susitikimo dalyvius. Ko gero, pakels galvas ir Penktosios kolonos atstovai Lietuvoje. Antai, kaip pranešė Meduza.io, padegamasis užtaisas mestas į Europos aikštėje Vilniuje sukurtą Aleksejaus Navalno kameros Vladimiro kalėjime instaliaciją, pasipylė melagingi pranešimai apie vienur ir kitur padėtus sprogmenis, viešojoje erdvėje nesunku rasi raginimų nutraukti pagalbą Ukrainai, nes ji esą tik užtęsia konfliktą…

Tad kas gi pasaulio galingiesiems belieka nuspręsti? JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas vietoj narystės NATO Kijevui pažadėjo kasetinių bombų. Jau anksčiau Baltųjų rūmų šeimininkas nepaliko ukrainiečiams jokių vilčių: NATO klausimas gali būti svarstomas tik pasibaigus karas. Ar galite prognozuoti, kada tas karas pasibaigs? O jeigu jis pereis į įšaldyto konflikto fazę, kaip atsitiko Padnestrėje? Ar ir tada aljansas ieškos progos jį pavadinti karu? Teisus prof. Vytautas Landsbergis, vienoje TV laidoje retoriškai paklausęs: „Ar jūs manote, kad kada nors Rusijos karas baigsis? Nebūkime naivūs…“

Kad užtušuotų radikalų sprendimą, NATO mėgins įpiršti saugumo garantijų paketą. Apie jį taikliai pasakė Volodymyras Zelenskis: saugumo garantijos neturi būti pakaitalas Ukrainos narystei NATO. Bet Ukrainos vadovas irgi nėra pametęs galvos: jis puikiai supranta realybę ir nekalba apie narystę čia ir dabar. Jis atvyksta į Vilnių, nors anksčiau dėl savo vizito sąlygų mėgino daryti spaudimą Briuseliui.

Kad nuramintų šiai narystei oponuojančias Turkiją ir Vengriją (beje, Recepas Tayypas Erdoganas jau pritaria jai), NATO siūlo bendrą visiems pretendentams NATO narystės veiksmų planą ( angl. Membership Action Plan, MAP; sutrumpintai – Kelio žemėlapį). Jį anksčiau turėjo įgyvendinti visos šalys narės, išskyrus Suomiją ir narystės tebelaukiančią Švediją. Lietuva mano, kad Ukrainai jis neturi būti taikomas, o kelią į NATO sutrumpintų Aljanso ir Ukrainos tarybos įkūrimas. Vašingtonas pareiškė, kad  nesiims specialių priemonių, jog Kyjivas galėtų prisijungti prie NATO. Anot JAV vadovo, ukrainiečiai „turi atitikti tuos pačius standartus“.

Įdomu, kad kenčianti Ukraina visai neatitinka tų standartų, pagal kuriuos ir kokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis buvo priimta 31 aljanso šalis. Paaiškinkite tuos skirtumus žudomų ukrainiečių, griaunamų jų namų, palikusių tėvynę artimiesiems…

Kita vertus, biurokratinė logika yra svari: jeigu Ukraina dabar ar kiek vėliau būtų priimta į NATO, suveiktų 5-asis jos įstatų straipsnis, reikalaujantis ginti šalį narę. Briuselis mąsto racionaliai, net pernelyg: tuomet reiktų įsivelti į tiesioginį karą su Rusija ir jos sąjungininkais. Kiltų realus Trečiasis pasaulinis. Vakarai žaidžia žmonių emocijomis klausdami: ar jūs norite naujo karo? Ar jūs pasisakote už neišpasakytus ekonominius ir socialinius sunkumus? Stambusis verslas, dažnai dar išlaikęs verslo ryšius su agresore, taip pat spaudžia savo valdžią, kad ši vykdytų nuosaikią politiką Rusijos atžvilgiu, neerzintų jos.

Lietuva šiuo požiūriu išsiskiria neišpasakytu ryžtu, bet štai koks nors buvęs premjeru socialdemokratų guru lepteli: neerzinkime Rusijos nepamatuotais sprendimais, nes Ukrainos priėmimas į NATO tik paskatintų ją užtempti karą. Jeigu Vilniuje aljanso šalys neduos tikslaus Kelio žemėlapio, galbūt tai paskatins Maskvą paliauboms, porina jis. Kitaip sakant, reikia sutikti su susitaikėliška ir apsimestinai racionalia Vakarų pozicija, kurios neslėpė Joe Bidenas: Ukrainos integracijos procesas gali prasidėti tik po karo. Jokių išlygų, jokių nuolaidų, jokio kompromiso. Tik kasetinės bombos, kurios, pripažinkime, gerokai kompromituoja visą Vakarų karinę paramą Ukrainai. Nepaisant, kad rusai jas jau seniai naudoja šios šalies žemėje.

Vilnius išgražėjo. Pasirengimui miestas išleido apie 10 mln. eurų. Per sezoną paklota apie 23 km ištisinio asfalto. Malonu ir gera. Juo labiau, kad šis gerbūvis liks miestiečiams ir po viršūnių susitikimo. Dar geriau nuteiktų, jeigu šiame „samite“ gerų naujienų sulauktų ir kovojantys ukrainiečiai, kad Maskvai NATO parodytų, jog ir aljansas yra ne su atšipusiais dantimis… Lauksime.