Česlovas Iškauskas. Asmeninio albumo nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Prieš 73 metus, 1945 m. balandžio 6-ąją, penktadienio vidurdienį, prasidėjo paskutinis tūkstantmečio istoriją turėjusios Prūsijos egzistavimo etapas – jos sostinės Kionigsbergo šturmas. 81 valandą vokiečiai beviltiškai priešinosi, o Raudonoji armija barbariškai naikino šį seną prūsų miestą.

Karaliaučius sulygintas su žeme

Iš maždaug 5200 pabūklų, iš daugybės minosvaidžių, reaktyvinių paleidimo įrenginių „Katiuša“ buvo iššauta begalė sviedinių į 20 dar XIX a. statytų įtvirtinimų, tik ką iškastų dzotų ir apkasų, kuriuose beviltiškai gynėsi 30 tūkstančių vokiečių kareivių. Jiems neužteko nei maisto, nei šovinių, nes jau šešias savaites Kionigsbergo prieigos per Kuršo operaciją buvo apsuptos, ir miestas su 130 tūkst. gyventojų buvo atskirtas nuo besitraukiančių reicho likučių.

Hitleris nedavė leidimo kapituliuoti, taip pasmerkdamas 5 tūkst. „Volkssturm“ pulko savanorių, iš kurių 2400 iš apsupties neištrūko, ir dar apie 20 tūkst. vokiečių kareivių, kurių apie pusė taip pat liko gulėti apkasuose.

Raudonoji armija, galėjusi apsuptą vokiečių grupuotę priversti kapituliuoti, pasirinko išdegintos žemės principą, ir per keletą dienų sunaikino apie 80 proc. viso istorinio senojo Kionigsbergo. Taip Stalinas atsimokėjo jį apgavusiam savo buvusiam bičiuliui Hitleriui. Už dviejų monstrų meilę ir neapykantą sumokėjo senovinė Prūsijos sostinė, o prūsų tauta nustojo egzistuoti net simboliškai.

Po to okupuotame Karaliaučiuje klestėjo visiška savivalė. Kaip rašė Vytautas Plečkaitis leidinyje „Lituanistika“, apžvelgdamas garsaus britų mokslininko Christopherio Clarko iš šv. Katerinos kolegijos Kembridže 2007 m. išleistą knygą „Iron Kingdom. The Rice and fall of Prusia 1600–1947“ („Geležinė karalystė. Prūsijos iškilimas ir nuopuolis 1600–1947“; ji buvo išversta į vokiečių kalbą pavadinimu „Preussen. Aufstieg und Niedergang 1600–1947“ („Prūsijos iškilimas ir žlugimas“) ir susilaukė net šešių leidimų), 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus vardas buvo pakeistas Kaliningradu, o vokiškos ir lietuviškos kilmės vietovardžiai, kurių nespėjo pakeisti naciai, buvo pervadinti į rusiškus. Per mūšius smarkiai nukentėjęs miestas galutinai pribaigtas po karo, kai buvo sugriauti istorinio paveldo likučiai. Senasis Karaliaučius tapo mirusiu miestu – savotišku miestu grotesku pokario Europoje.

Prūsija galutinai sunaikinta

1947 m. vasario 25 d. keturių sąjungininkių, okupavusių Vokietiją, atstovai Berlyne pasirašė įstatymą dėl Prūsijos valstybės (žemės) panaikinimo (Aufloesung der preussischen Staates). Pirmasis šio įstatymo straipsnis skelbė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Prūsija buvo „ilgalaikė militarizmo bei reakcijos nešėja Vokietijoje“, ir vadovaujantis ilgalaikės taikos išsaugojimo bei saugumo interesais bei siekiant atkurti demokratiniais pagrindais besiremiančią Vokietiją, „Prūsijos valstybė, jos centrinė vyriausybė ir visi jai pavaldūs valdininkai šiuo potvarkiu yra panaikinami“.

„Nuo šios dienos Prūsija priklauso istorijai“, – rašė profesorius Ch. Clarkas savo knygoje.

Iš Vokietijos atimtas regionas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms. Šiaurinė jo dalis atiteko Rusijai, kur suformuota Kaliningrado sritis, o pietinė atiteko Lenkijai. Po to dar kartą visiškai pasikeitė etninė krašto sudėtis. Baltijos vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, o vietoj jų Kaliningrado sritį apgyvendino rusai. Taip bendromis Vakarų ir SSRS pastangomis buvo sužlugdyta Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje ir iki pat 1945 m. turėjo joje autonomijos statusą.

Stalino pasiūlymas Sniečkui

Prieš trejus metus DELFI rašiau, kad būta ketinimų šią nusiaubtą žemę prijungti prie Lietuvos. Tada su visomis Kuršių mariomis ir Aistmarėmis turėtume daugiau kaip 80 kv. km teritorijos, o atstumas nuo rytinės Lietuvos sienos iki pat šio anklavo vakarinio taško prailgėtų dar daugiau kaip 205 km. Vilioja?

Istorikas Marius Ėmužis „Naujajame židinyje – Aiduose“ analizavo šio sumanymo istoriją, teigdamas, kad vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įteisinti Mažosios Lietuvos palikimą. Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padnestrės, Abchazijos arba Krymo variantą. Pastarosios grėsmės ypač išryškėja šiandien.

Mokslininkas primena, kad Antanas Sniečkus, susitikęs su dailininkais 1973 m. savo gimtadienio proga pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su Josifu Stalinu apie Vilnių, ir pastarasis neva raginęs stiprinti Vilniuje lietuviškas organizacijas. O 1944 m. vasario 27 d. dienoraščio įraše tuometinis A. Sniečkaus padėjėjas Romas Šarmaitis užrašė, kad niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. R. Šarmaitis rašo, kad Viačeslavas Molotovas iškėlė klausimą tuo metu dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams dėl vakarinių Lietuvos sienų. Gi lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, kuri turėjusi nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

Pagrindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes buvo neabejotina, kad tai baltų kraštas. Tačiau karas dar buvo nebaigtas, o Karaliaučiaus statusą lėmė 1945-ųjų vasarą įvykusi Potsdamo konferencija, kurioje J. Stalinas dar nebuvo užtikrintas, ar gaus du neužšąlančius uostus Baltijos jūroje – Mėmelį ir Kionigsbergą. Paskui krašto prijungimas prie Lietuvos, jam tapus karine apygarda ir uždrausta pasienio zona, tapo neaktualus, o A. Sniečkaus komunistai, nuolat prižiūrimi J. Stalino parankinių ir barami už „nacionalizmo apraiškas“, nedrįso apie tai priminti.

***

Šį momentą prisiminiau ne tik Karaliaučiaus šturmo metinių proga, bet ir tuo metu, kai Lietuvoje atsiranda daug komunistinio lyderio A. Sniečkaus simpatikų. Kremliaus klapčiukas, gavęs aiškias okupacines nuostatas iš Stalino Maskvoje, drebėjo dėl kiekvieno savo šeimininko žodžio, ir jo ryžtas kaip nors spręsti artimos baltų žemės problemą blėso sulig kiekvienu to šeimininko treptelėjimu.

Kiti klausimai: ar nuniokotas istorinis baltų kraštas tikrai būtų naudingas Lietuvai? Ar būtų užkirstas kelias jo militarizavimui, kuris iki šių laikų pasiekė neregėtus mastus ir tapo Europos skauduliu, realia grėsme visam žemynui?