Česlovas Iškauskas. aidas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų viename portale skaičiau kalbininkės, prof. Laimos Kalėdienės pastabas apie tai, kur dingo EK prieš 14 mėnesių lietuvių kalbai puoselėti 35 milijonai. O vietoj to valdantieji Seime kelia keistą idėją – pareikalauti, kad iš užsienio, daugiausiai iš Ukrainos atvykę pavežėjais dirbantys pabėgėliai bemat išmoktų lietuvių kalbą.

***

Nebūkime didesni patriotai negu esame! Taip norisi paraginti tuos, kurie, išgirdę grupės Seimo narių reikalavimą įteisinti pavežėjų iš užsienio lietuvių kalbos mokėjimą, verčiasi per galvą, demonstruodami per kraštus trykštančius patriotinius jausmus.

Taip, lietuvių kalba yra valstybinė. Praeityje, o ir dabar ją niokoja kas netingi, ypač stipresnieji. Nors ir „suspausta“ didžiųjų valstybių, kažkada buvusių okupacinių, ji išgyveno, bet nuolaidžiaujant „laisvajai“ liberaliajai valdžiai, regime jai kylančius pavojus. Apie tai ne kartą skausmingai rašyta ir kalbėta.

Bet Seimo nario R. Lopatos idėja, kad visi pavežėjai savo klientus turėtų aptarnauti lietuviškai, ir tai įteisinti Valstybinės kalbos įstatyme, švelniai tariant, yra perteklinė. Į klausimą, kokio lygio ta jų lietuviška kalba turi būti, parlamentaras sumurmėjo: na, kad galėtų susikalbėti su keleiviu…

Sutikime, kad tai nelengva užduotis. Lietuvių kalba nėra lengvai perkandamas riešutėlis. Ypač taksi vairuotojui ir ypač atkeliavusiam iš slaviškosios pasaulio dalies, nes ši kalbų grupė pagal savo morfologinę, sintaksinę ir kitokią sandarą smarkiai skiriasi nuo lotyniškosios. Kita vertus, jei mes per daugiau kaip pusamžį neprivertėme nacizmo nugalėtojų ir jų palikuonių bent pakenčiamai susikalbėti lietuviškai, tai kaip įveikti tą kalbos barjerą taksi vairuotojui, kuris Lietuvoje atsirado tik prieš kelis mėnesius…

Mano priglaustos ukrainiečių šeimos galva dirba pavežėju. Išgyventi gali, nors darbas nenormuotas nei įtampa, nei valandomis. Per keletą mėnesių išmoko keletą būtiniausių žodžių lietuviškai, bet išsamesnio pokalbio vesti negali. Siūlau eiti į kursus. Jis atsako, kad jo darbas neleidžia skirti laiko mokslams, be to, klausia jis, ar tikslinga? Juk šeima vis tikisi, kad kiek aprimus Rusijos karui Ukrainoje grįš į gimtąjį Rivną.

Klausimas retorinis, ir manau, kad tuojau pat atsiras įstatymų raidės šalininkų: bet juk Konstitucija įpareigoja… Tačiau svarstykime žmoniškai.

Mano priglaustos ukrainiečių šeimos galva dirba pavežėju. Išgyventi gali, nors darbas nenormuotas nei įtampa, nei valandomis. Per keletą mėnesių išmoko keletą būtiniausių žodžių lietuviškai, bet išsamesnio pokalbio vesti negali. Siūlau eiti į kursus. Jis atsako, kad jo darbas neleidžia skirti laiko mokslams, be to, klausia jis, ar tikslinga? Juk šeima vis tikisi, kad kiek aprimus Rusijos karui Ukrainoje grįš į gimtąjį Rivną. Kada tai bus, sunku pasakyti, bet leisti nemažus pinigus studijoms jie neišgali…

Iš viso to darau išvadas: valstybė kol kas mažai padeda karo pabėgėliams kalbine prasme integruotis į mūsų visuomenę. Antra, didelė būsto nuoma, brangstantis pragyvenimas Lietuvoje juos verčia griebtis bet kokio darbo – plauti kavinėje indus, rinkti šiukšles, valyti tualetus. Pavežėjo darbas ukrainiečiui (jo profesija – elektrikas) yra kone geriausias būdas išlaikyti šeimą. Jeigu Seimas jį privers išmokti lietuvių kalbą, drąsiai galime teigti, kad iš tų 10 proc. ukrainiečių, kurie dirba BOLT kompanijoje, tik vienas kitas išsaugos darbo vietą.

Todėl įsikibęs į įstatymo reikalavimą, tegul ir tauriausiais patriotiniais jausmais skatinamas, joks teisės aktų leidėjas negali savęs vadinti tautos atstovu. Tai aklas bejausmis įstatymo raidės sergėtojas.