Olga Maltseva/AFP/GETTY IMAGES

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Varšuva muša pavojaus būgnus: „Wagner“ smogikai, keliais srautais atvykę į Baltarusiją, persikelia arčiau šiaurės vakarų sienos, kur nuo jos iki Karaliaučiaus srities beveik 100 km tęsiasi vadinamasis Suvalkų koridorius. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė, kad, nors Progožino kovotojų tėra vos apie 100, jie gali įvykdyti provokaciją, atkertant Baltijos šalis nuo pagrindinių NATO pajėgumų. Politikas taip pat įspėjo, kad Baltarusijoje veikiantys kovotojai gali apsimesti nelegaliais migrantais ir patekti į Europos Sąjungą arba įvykdyti bet kokias provokacijas.

Atrodytų, signalas rimtas, padėtis tampa vis pavojingesnė, ypač žinant, kokių avantiūrų griebtis sugeba Lukašenkos ir Putino režimai. Kad jų neįvyktų, Lietuva ir Lenkija jau ėmėsi priemonių – pastatė tvoras, kad sumažintų nelegalių migrantų skaičių.

Tačiau mūsų ekspertai ir politikai staiga ėmė abejoti šiuo perspėjimu, tarsi „Wagner“ samdiniai ir jų viršininkai būtų, kaip sakoma, minkšti ir pūkuoti. Štai VDU profesorius Andžejus Pukšto teigia, kad į Varšuvos nuogąstavimus nereikia kreipti dėmesio, nes juk „lenkų politikai ruošiasi parlamento rinkimams“. Kitas mokslo vyras, VU mokslų daktaras Mantas Martišius pabrėžia, kad politikai specialiai kelia visuomenės baimės jausmą, taip siekdami savo tikslų. Nepamainomas politikos ekspertas Marius Laurinavičius socialiniuose tinkluose šiems pritaria: „Lenkijos valdžia „Wagner“ grėsmę tiesiog ciniškai išnaudoja savo rinkimų kampanijos tikslams“.

Žodžiu, kaip sakoma klasikinėje pasakoje, „Bagdade visiškai ramu. Miestiečiai, ramiai miegokite“. Iš tiesų, Lenkijos Seimo ir Senato rinkimai vyks po dviejų mėnesių. Prof. A. Pukšto dar metų pradžioje sakė, kad „karo stovio“ politika palanki valdantiesiems: pirma, ji užgožia šalies vidines problemas, kurios išveda į gatves minias protestuotojų, antra, kiekvienoje šalyje karo isterija ir nacionalinio saugumo naratyvas duoda nemažų dividendų politikos vedliams.

Tačiau dabartinėje geopolitinėje sanklodoje, kai šalia vyksta karas, ir daugelis pasaulio lyderių perspėja, kad agresorius gali kėsintis į kitas Europos šalis, nekreipti dėmesio net į menkiausius perspėjimus reikštų stručio įprotį kišti galvą į smėlį.

Iš tiesų karo analitikai padėtį mato kitaip. Štai atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis įsitikinęs, kad Lietuva turi ruoštis bet kokiems „Wagner“ samdinių veiksmams, kurie gali būti įvairūs – nuo provokacijų ir riaušių iki bandymo patekti į kaimyninių šalių teritorijas kartu su migrantais. Nenurašomi kiti scenarijai – netgi bandymas patekti į Suvalkų koridorių.

Dar kai Putinas tik telkė didžiulę kariauną prie Ukrainos sienos, pernai sausio pabaigoje šių eilučių autorius rašė apie kylantį pavojų visam regionui. Prieš pusantrų metų pastebėjome: „Prie vakarinių Baltarusijos sienų nuolat budi dešimtys tūkstančių kareivių, laukiančių eilinių pratybų ZAPAD, paprastai vykstančių rugsėjį. O nuo Gardino iki Rusijos anklavo Kaliningrado (Karaliaučius) srities – tik maždaug 100 km. Jeigu skaičiuosime tiesiu keliu nuo Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos sienos ties Kaletos kaimu iki sienų sankirtos prie Vištyčio ežero (čia stovi trijų valstybių sienos ženklas Trojstyk Granic), tuomet šis atstumas dar trumpesnis.  Tai vadinamasis Suvalkų koridorius, einantis dabar gerai įrengtais keliais per Bialystoką (Balstogę), Seinus, Suvalkus iki anklavo sienos. Kitaip sakant, šalia Lietuvos sienos, t.y. per senąsias lietuvių žemes“. Priminiau ir senus istorinius rusų planus autostrada sujungti Gardiną ir Gusevą (Gumbinę). 1993 m. projektui pritarė ir Lukašenka, ir tuometis Rusijos vadovas Jelcinas. Suvalkų koridoriaus klausimas ypač svarbus tapo 1999 m. prie NATO prisijungus Lenkijai, o 2004 m. – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Konflikto atveju Rusija atkirstų sausumos kelius Aljanso kariniam tiekimui į Baltijos šalis. Bostone nuo 1953 m. leistos enciklopedijos pavyzdžiu 2001 m. paskelbta Lietuvos žinyno versija jau prieš 22 metus tvirtino, kad „didindama karinę galią, Rusija ypatingą dėmesį skiria savo karinių formuočių Vakarų karinėje apygardoje (jai priklauso ir Kaliningrado sr.) stiprinimui ir sparčiai plėtoja prieigos ribojimo ir teritorijos blokavimo pajėgumus atskiruose taškuose“.

Ko gero, daugiau nereikia įrodinėti, kokia svarbi slavų diktatoriams ši prieiga prie senosios baltų žemės. Visa tai motyvuoja galimą samdinių provokaciją šiame vidurio Europos ruože. Net jeigu lenkų perspėjimai skamba artėjančių rinkimų fone, jų nereikia lengva ranka atmesti. Tai būtų pavojingas aklumas, nuo kurio kenčia daugybė tautų.

Tuo metu Lukašenka apsimeta juokdariu ir lengvai atsisako savo žodžių. Nepriklausoma naujienų agentūra „Belta“ praneša, kad neseniai pasakęs, jog esą „vagneriai nori į ekskursiją į Varšuvą ir Ržešuvą“, dabar susitikime su agrarininkais diktatorius kalbėjo: „aš pajuokavau, kad „Wagner“ vyrai tarpusavy šnibždasi, jog nori į ekskursiją…“ „Batka“ pridūrė, kad dabar Baltarusijoje jų yra apie 30 tūkstančių ir visi jie nusiteikę kariauti…

Sakoma, kad kiekviename juokelyje yra dalis tiesos. Bet gerai: visas jo nesąmones nurašykime į senstančio „batkos“ somatinius pakitimus. Tačiau štai nauja informacija: antradienį du iš Baltarusijos nuo Belovežo girios skridę sraigtasparniai maždaug už 250 km nuo Varšuvos į rytus pažeidė Lenkijos oro erdvę. Ar vėl mūsų iškilūs vertintojai ims teigti, kad šis pažeidimas atsitiktinis, jis pavojaus nekelia, o Varšuva tik užsiima politikavimu artėjant rinkimams?

Teisus yra dabar visaip linčiuojamas Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, per televiziją perspėjęs, kad „Wagner“ samdinių atvykimas į Baltarusiją ir jų telkimasis prie  Lenkijos ir Lietuvos sienų kelia dar vieną grėsmę NATO rytiniam flangui.