Joniškėlio sukilėlių būrys. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

Prieš penkerius metus rašiau, kad Birželio sukilimas vertinamas įvairiai, ypač dėl žydų vaidmens tomis sunkiomis dienomis. Per tą laika vargu ar kas pasikeitė… Artėjant sukilimo 80-mečiui, straipsnį pateikiame su nedidelėmis pataisomis.

Prieš aštuonis dešimtmečius įvykęs Birželio sukilimas gali būti prilygintas nebent Vytauto Didžiojo žygiams, ryžtingam Klaipėdos atsiėmimui 1923-ųjų sausį arba net Sąjūdžiui, atvedusiam į sovietinės imperijos laidotuves. Tiesa, su tam tikromis išlygomis, nes jis nevienodai vertinamas.

2015 m. miręs tautinio atgimimo tyrinėtojas Kazys Blaževičius rašė, kad, kaip ir Sąjūdžio laikais, iš visų SSRS pavergtų tautų prieškariu sukilo tik Lietuva. Autorius pridūrė, kad pirmąją Vokietijos karo prieš Sovietų Sąjungą dieną, matyt, apsižioplinęs, apie sukilimą per Maskvos radiją visam pasauliui pranešė sovietinis užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas, žinoma, iškoneveikęs „lietuvius – nacių kolaborantus“.

Sukilimo svarbą pabrėžė ir prof. Edvardas Gudavičius, per savo 70-ąsias metines sakęs: „Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-ąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja“.

Reiktų pridurti ir profesoriaus raginimą: „Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų. Įamžinkime ją.“ Kita vertus, istorikai neneigia, kad LAF veikloje ir rengiant Birželio sukilimą būta ir „dėmelių“ (E. Gudavičiaus apibūdinimas). Jos labai skausmingos ir šiandien. Jų nedera apeiti.

Beveik prieš metus iki karo pradžios, 1940 m. rugpjūčio 10 d., JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, suvienijusi daug įvairių pažiūrų išeivijos organizacijų. Romoje įvykusioje diplomatų konferencijoje buvo sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lapkričio 17 dieną pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje Kazys Škirpa Berlyne suorganizavo Lietuvos aktyvistų frontą. LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys, kurie vieningai nutarė kovoti už Lietuvos išlaisvinimą.

Beje, pačiomis sukilimo dienomis K. Škirpai nebuvo leista išvykti iš Berlyno. Suprantama, kad organizuoti LAF ir rengti sukilimą prieš sovietus naciai leido ne iš geros valios. Visi veiksmai turėjo atitikti jų ideologiją ir derinami su gestapu. Tam duoklę turėjo atiduoti ir sukilimo rengėjai. K. Škirpa savo bute Berlyne ryšininkui Mykolui Naujokaičiui davė susipažinti su griežtai slaptais „Lietuvai išlaisvinti nurodymais“. Devyniolikos puslapių dokumente išdėstyta, kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga „išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“. Šiems tikslams įgyvendinti buvo kuriamas ir 1941 m. birželio 29 d. įteisintas Tautos darbo apsaugos batalionas.

Bet 1973 m. K. Škirpa savo prisiminimuose „Sukilimas“ šį dokumentą pristatė jau be antižydiškų teiginių. Viena vertus, žydai kartu su lietuviais guldė galvas už Lietuvos nepriklausomybę, nes jiems tokioje valstybėje gyventi buvo gera, o kita vertus, 1941 m. birželį jau šaudė į sukilėlius, kovojančius už nepriklausomybę.

Šį faktą bemat pasigavo ir išplėtojo visokie žydų užtarėjai. Rusų tyrinėtojas Aleksandras Djukovas (Alexander Dyukov) jo sudarytame dokumentų rinkinyje („Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репресии в Литве, 1940–1941г.г.: сборник документов. Фонд содействия актуальным историческим исследованиям “Историческая память”, Мaskva, 2012) ištisai pateikia tą punktą (vertimo kalba svetainėje Academia.edu netaisyta): „Idėjiniam lietuvių tautos pribrendinimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę ir antižydišką akciją ir skleisti besąlyginiai mintį, jog rusų– vokiečių ginkluotas susikirtimas tikrai įvyks, kad raudonoji rusų armija greitai bus iš Lietuvos išvyta ir kad Lietuva vėl taps laisva, nepriklausoma valstybė. Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvarką prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, juo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas Lietuvoje žydams svetingumas atšaukiamas visiems amžiams už jų nuolatiniai pasikartojančią lietuvių tautos išdavimą jos engėjams.“ (p. 116).

Tas žydų „išbaidymas“ virsdavo pogromais prieš juos. Ypač įsimintinos buvo birželio 27-ąją „Lietūkio“ garažo kieme įvykdytos žudynės, kai iki šiol neidentifikuoti asmenys masinės egzekucijos metu nužudė apie 50 žydų tautybės asmenų. Tai paliudijo 17 išlikusių vokiečių kariškių ar saugumo pareigūnų darytų fotonuotraukų bei liudytojų parodymai.

Vis dėl to nuotraukos ir liudijimai daugeliui iki šiol kelia abejonių. Kaip žurnale „Ekstra“ rašė žurnalistas Rimantas Varnauskas, vienas Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovų Stanislovas Žvirgždas teigė, kad pasaulio fotografijos istorijoje yra nemažai faktų, kai pasitelkus montažą būdavo falsifikuojamos dokumentinės nuotraukos. Tad „geriau patyrinėjus negausias fotografijas iš „Lietūkio“ kiemo, nesunku atsekti šiurkštaus montažo žymes“, sakė autoriui žinomas fotografas.

Į nelaisvę paimti sovietų kareiviai | LGGRTC nuotr.

Neneigiant, kad išpuoliai prieš žydus buvo įgavę platų mastą, ir juose dalyvavo daug lietuvių, istoriko Valentino Brandišausko 2000 m. parengtame dokumentų rinkinyje, kuriame skelbiami 155 dokumentai, yra liudijimų, kad prieš sukilėlius kovėsi ir žydai. Antai, viename iš jų nežinomas autorius rašo, jog birželio 23 d. saugumiečiai žydai, apsiginklavę medžiokliniais šautuvais, Jonavoje buvo sulaikę arkivyskupą Juozapą Skvirecką, nes šis esą jų nemėgęs. Kitas dokumentas rodo, kad daugelis žydų aktyviai priešinosi nacių pagalbininkais laikomiems lietuviams. Toks susišaudymas vyko Kaune, Ožeškienės gatvėje: žydai šaudė iš sinagogos į patruliuojančius sukilėlius, šie atsišaudė gindamiesi. Įdomu, kad toje pačioje sinagogoje 1994 m. pavasarį rasta lenta su 17-os žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę 1919–1921 metais ir mūšiuose žuvusių pavardėmis.

Tai rodo, kad, viena vertus, žydai kartu su lietuviais guldė galvas už Lietuvos nepriklausomybę, nes jiems tokioje valstybėje gyventi buvo gera, kita vertus, 1941 m. birželį jau šaudė į sukilėlius, kurie, pasinaudodami nauja okupacija, ryžosi skelbti nepriklausomybę. Liudas Truska, 2004 m. recenzuodamas minėtą dokumentų rinkinį, rašė netikįs organizuotu žydų priešinimusi sukilėliams. Jis pabrėžė štai ką: „Holokausto Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tyrinėtojus stebina kitkas – žydų apatija, visiškas pasyvumas pasitinkant mirtį“. Bet holokausto – masinių žydų egzekucijų – pradžia Lietuvoje galima laikyti birželio pabaigą, kai vokiečiai okupavo visą Lietuvą, kai buvo pradėti žydų šaudymai Kauno VII forte ir kitur, o rugsėjo pradžioje įkurtas Vilniaus getas. Juose dalyvavo ir lietuviai.

Bet štai klausimas: jeigu jie buvo tokie uolūs nacių pagalbininkai, kodėl okupantai netrukus sudaužė naivias LAF viltis atgauti nepriklausomybę? Jau po savaitės fronto aktyvistai vokiečių buvo nuginkluoti. Ypač nukentėjo LAF Vilniaus skyrius, įkurtas 1941-ųjų vasarį advokato Alekso Kamantausko bute, paskui štabas persikėlė į teisininko, Vilniaus universiteto dėstytojo ir žurnalisto Stasio Žakevičiaus – Žymanto butą. K. Blaževičius rašė, kad daugumą Vilniaus gyventojų sudarę lenkai ir žydai į fronto gretas nesijungė, nes juos laikė nacionalistais ir smetonininkais. Bet jau birželio 23 d. 16 val. Gedimino pilyje suplevėsavo trispalvė. Kitos dienos rytą į Vilnių įžengę vokiečiai rado miestą sukilėlių rankose.

Bet tomis dienomis abu okupantai netruko jiems atsimokėti: bebėgantys sovietai ir atėję naciai suėmė beveik visus skyriaus vadovus, daugelį jų nuteisė mirties bausme arba įkalino. Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad tomis dienomis kovose su bolševikais žuvo apie 2700 sukilėlių, kalėjimuose mirė pusantro tūkstančio, sužeistų buvo apie 4000. Daugelis fronto vadovų buvo suimti. Tokia šio sukilimo fizinė kaina.

Kitaip teko užmokėti už neišsipildžiusį idealizmą ir nepavykusį pasirinkimą – tarp sovietų ir nacių. Tarp galingų valstybių patekusi mažytė Lietuva nugrimzdo į okupacijų akivarą. Kita vertus, Birželio sukilimas, kaip jį bevertintume, davė impulsą po pusės amžiaus išsiliejusiai tautinei lavai – Kovo 11-ąjai. Tik dabar ta pakilimo banga tarsi atoslūgis grįžta atgal. Ji daug kam pažadina ne išdidumo, bet atgailos, atsiprašymo, kaltės ir nepilnavertiškumo jausmus. Gal juos mums kažkas bando primesti ar sumaniai įteigti? Tokioje būsenoje mes neišliksime – tiesiog išnyksime tarpusavio nesantaikos ugnyje.