Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkę žmonės išreiškė paramą nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.  Fotografas Romualdas Jurgaitis
Romualdo Jurgaičio asmeninis archyvas

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Tai buvo iš tiesų drąsu: beveik 100 kartų gyventojų skaičiumi, jau nekalbant apie plotą, didesnei Sovietų Sąjungai buvo mestas iššūkis. Kaip jūs drįstate, mes jus, liliputus, gi sumaigysime! Įveikėme fašizmą, sulaužysime ir lietuviškuosius nacionalistus! – šaukė iš M. Gorbačiovo Kremliaus. Bet istorinis vėlyvas Kovo 11-osios vakaras vis dėl to atėjo…

Po „Panoramos“, kur tradiciškai skaičiau dienos komentarą, su lengvu nerimu laukiau 23-os valandos. Neseniai viena LTV informacijos redakcijos režisierė priminė: tu jau iš anksto 20.30 val. pasveikinai Lietuvą su nepriklausomybe…

Kai 22.44 val. 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatų šešiems susilaikius paskelbė atkurią Lietuvos valstybės nepriklausomybę, žmonai pasakiau: įpilk. Bet širdyje krebždėjo abejonės, nerimas, kažkoks nesuvoktas baimės instinktas. Jis tvyrojo visomis tomis dienomis. Kitą rytą žmona su kolegėmis susėdo gerti kavos, ir iš pradžių nė viena neužsiminė apie vakarykštį sprendimą, nors jautė, kad tai pagrindinė pokalbio tema. Tvyrojo baimė: kas dabar bus?

Prieš tai vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atsikratė okupacinio priedėlio „TSR“, priėmė deklaraciją „Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, 18.08 val. sugrąžino Lietuvos valstybės pavadinimą – Lietuvos Respublika, netrukus sovietinis herbas salėje keičiamas į Vytį, ankstesnįjį uždengus audeklu. Po balsavimo rezultatų AT pirmininkas prof. V. Landsbergis pasakė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Skambant šiems žodžiams posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė. Audringi plojimai, visi puolė glebėsčiuotis…

Kodėl buvo skubėta?

Vienas iš Nepriklausomybės dokumentų rengėjų, konstitucinės teisės specialistas Vytautas Sinkevičius, didelis kliuvinys Lietuvos sprendimams tuomet buvo Michailas Gorbačiovas, mėgęs dėtis demokratu, reformatoriumi, flirtuoti su minia, su „paprastais“ žmonėmis, sugebėjęs savo klausimais išmušti oponentą iš vėžių.  Būtent kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, M. Gorbačiovo iniciatyva (jis buvo išrinktas pirmuoju SSRS prezidentu) Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios institucija. Priėmus Nepriklausomybės deklaraciją, užbėgta už akių Maskvai: nuo tol Lietuvos Respublikoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, kitaip sakant, dar 1938 m. priimta stalininė autoritarinė SSRS konstitucija ir Lietuvos SSR 1978 m. pagrindinis įstatymas.

Suvažiavimas galėjo įvesti Lietuvoje nepaprastąją padėtį, kad užkirstų kelią „nekonstituciniams lietuvių veiksmams“. Įsigaliojus karinei valdžiai, negalėtų rinktis ir Aukščiausioji Taryba. Deputatų likimas taip pat būtų pakibęs ant plauko. Štai kodėl tą Kovo 11-ąją V. Landsbergis dar pasikonsultavo su Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėju Stasiu Lozoraičiu ir nutarė nieko nelaukti.

Žinoma, tarp deputatų buvo raginimų neskubėti atkurti nepriklausomybę ir viską daryti žingsnis po žingsnio. „Sąjūdžio kandidatai niekam nekėlė abejonių, tam tikrų abejonių buvo dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP), kuriai vadovavo Algirdas Brazauskas. Nes Brazauskas nuolat sakydavo „step by step“, jis buvo išmokęs du angliškus žodžius, labai mėgdavo kartoti, kad „žingsnis po žingsnio“. Na, koks tau žingsnis po žingsnio, jei rytoj Maskvoje priiminėjamas įstatymas, kaip neleisti išstoti. Tai reikėjo skubėti, bet LKP garbei reikia pasakyti, kad jie visi balsavo „už“, – TV3 televizijai sakė Kovo 11-osios signataras, Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Dar priminsiu, kad „prieš“ balsavusių nebuvo, dar 6 asmenys susilaikė, išskirtinai – lenkų tautybės deputatai (vėliau kai kurie jų skelbė lenkų autonomijos idėjas, kvietė Maskvą Vilniaus krašte įvesti prezidentinį valdymą).

34-ri metai mes esame nepriklausomi. Tai kol kas ilgiausias Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis naujaisiais amžiais. Negalime sakyti, kad jau perėjome ugnį ir vandenį. Kad esame visiškai laisvi, nepriklausomi, savarankiški. Gal šimtaprocentinės nepriklausomybės – ekonominės, politinės ar geopolitinės – ir nebūna. Tik vis labiau suvokiame, kad tą Lietuvos statusą reikia saugoti, o prireikus – ginti. Nes nuolatinė imperinės Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija vis dar brazdina ginklais prie mūsų sienų.

Kol kas Ukraina yra buferis agresorei Rusijai. Iškilus realiai grėsmei Lietuva tikėsis NATO ir viso Vakarų pasaulio pagalbos. Ir štai bebaigiant rašinį kilo mintis apie praleistą galimybę: kaip Lietuva priėmė drąsų Kovo 11-osios sprendimą, taip pernai liepą NATO viršūnių susitikime Briuselis galėjo pakviesti Ukrainą į NATO. Šis manevras dar nebus pavėluotas ir šių metų Aljanso forume Vašingtone.