Pirmasis JAV ginkluotųjų pajėgų laikraščio „Žvaigždės ir juostos“ puslapis 1945 m. gegužės 2 d. en.wikipedia.org nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.iskauskas.lt

Prieš 76-rius metus, balandžio 30-ąją,  nusižudė viena prieštaringiausių pasaulio asmenybių – Adolfas Hitleris. Iki šiol jis turi ir šalininkų, ir priešininkų. Apie šį tironą, kai kas sako – vis dėl to neprilygusį žiaurumu Josifui Stalinui – rašiau dar 2012 m. balandį, o straipsnį patalpinau knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“ (2013, Kaunas).

Jau ne kartą rašėme apie spalvingą Adolfo Hitlerio asmenybę (tironas, dailininkas, žydiškos kilmės, gėjus etc.), apie jo apsimestinę bičiulystę su Josifu Stalinu ir neapykantą bolševizmui bei judaizmui, klastingas varžybas, kas ką apgaus II pasaulinio karo išvakarėse, apie tariamą jo mirtį Antarktidoje 1971 m., apie jo ištikimiausius pagalbininkus žydus ir t. t. Atrodo, jau atskleisti kone visi šio XX-ojo amžiaus barbaro ir kartu puikaus stratego bruožai.

Bet štai artėja balandžio pabaiga – atsitiktinių sutapimų A. Hitlerio biografijoje metas. Gimė 1889 04 20, mirė 1945 04 30. Gyveno 56 metus ir 10 dienų. Nusižudė (nors yra ir kitų versijų) 13-me bunkeryje, užimtame sausio 16 d. Prieš tai nusinuodijo vos 33 m. sulaukusi Eva Braun, su kuria susituokė balandžio 28-ąją, tad kartu gyveno tik vieną naktį, o ir ta naktis – toli gražu ne vedybinė – buvo lemtinga.

Ištikimiausias fiurerio draugas, architektas Albertas Speeras, suprojektavęs Operos rūmus, Reicho kanceliarijos pastatą ir didžiausią A. Hitlerio bunkerį „Vilko guolis“ (Niurnbergo teisme jis vienintelis pripažino savo kaltę, todėl buvo nuteistas 20 metų, iš Špandau kalėjimo išėjo 1966 m., mirė 1981 09 01 pakeliui į Londoną), prisiminė: „Fiureris prieš pat mirtį man pasakė: nemanau, kad turiu imti ginklą į rankas, išeiti į gatves ir pats dalyvauti karo veiksmuose. Nenoriu, kad priešai tyčiotųsi iš mano lavono. Ponia Braun nori pasitraukti iš gyvenimo drauge su manimi. Pirmiausia nušausiu Blondį (Hitlerio aviganis). Špėrai, patikėk manimi, man visai nesunku atsisveikinti su gyvenimu. Trumpa akimirka – ir aš busiu laisvas nuo visko, laisvas nuo to ligoto egzistavimo“.

Heroiška pabaiga. Bet heroizuoti A. Hitlerio niekas nesirengia. Juo labiau, kad yra ir kitų, dažnai įtikinamų versijų apie fiurerio savižudybę, net jo nužudymą ar pasitraukimą į Lotynų Ameriką bei Antarktidą. Ko gero, jo didvyriu jau nebelaiko ir Austrija, kuri, kaip rašė Berlyne leidžiamas laikraštis „Russkaja Germanija“, prieš 10 metų nutarė demontuoti paminklą fiurerio tėvams Aloisui ir Klarai.

Kapas 1903 m. mirusiam būsimo fiurerio tėvui ir 4 metais vėliau nuo krūties vėžio mirusiai motinai yra 25 tūkst. gyventojų turinčio kurortinio, į pietvakarius nuo Linco esančio Leondingo miestelio kapinėse, ir jis traukė tūkstančius Trečiojo reicho lyderio gerbėjų – turistų ir neonacių. Čia jie rengdavo sueigas, pagerbdavo savo idėjinį vadovą arba tiesiog aplankydavo ir padėdavo gėlių. Prie kapo net buvo palikta vaza su užrašu „UnvergeSSlich“ (Neužmirštamas) ir paryškintomis SS raidėmis – nacių sukarintos organizacijos simboliu, rašė laikraštis „Kurier“. Tolima Hitlerių (Schicklgruberių ar Hiedlerių) giminaitė, ilgai prieštaravusi „privačios vietos“ atėmimui, pagaliau nusileido. Palaikų ekshumacijos nesiimta, o kapo vietoje bus laidojami kiti.

Bet problema iki galo neišspręsta: netoliese tebėra namas, kuriame nuo 9-erių būsimas diktatorius keletą metų gyveno su tėvais. Gali būti, kad jo dievintojai šį namą pavers dar viena garbinimo vieta…

A. Hitleris gimė mažame Braunau prie Ino miestelyje. Ten irgi tebėra išlikęs namas, kuriame kelis kambarius virš jame buvusios alinės nuomojosi Aloisas ir Klara Hitleriai. Būtent čia 1889 m. balandžio 20 d. jie susilaukė ketvirtojo vaiko – sūnaus Adolfo. Iš viso Hitleriai turėjo šešis vaikus, tačiau išgyveno tik Adolfas ir jo sesuo Paula. 1938-ųjų kovą Hitleris, kurio garbei visa Austrija jau buvo pražydusi svastikomis, aplankė savo tėvų namus Leondinge, padėjo gėlių prie tėvų kapo.

Apsilankė jis ir Lince, kurį troško paversti Trečiojo reicho kultūros sostine, atidaryti ten Luvrą pranokstantį fiurerio muziejų, kuriame būtų eksponuojama jo asmeninė kolekcija. Pasak menotyrininkės Birgitos Schwarz, išleidusios knygą „Hitler und die Kunst“ („Hitleris ir menas“), tą kolekciją daugiausia sudarė žinomų XIX a. romantizmo ir „bydermejerio“ epochų Austrijos ir Vokietijos tapytojų darbai bei paveikslai nežinomų, neišgarsėjusių dailininkų, su kuriais, kaip teigiama, fiureris save identifikavo, nes pats užsiiminėjo tapyba. Mieste tebėra fiurerio užsakymu per Dunojų nutiestas Nibelungų tiltas, tebestovi pigiai darbininkams nacių režimo metais suręsti gyvenamieji namai, tebevadinami „Hitlerio statiniais“.

Bet vos už 20 km nuo Linco tebėra išlikusi Mauthauzeno koncentracijos stovykla – didžiausia Europoje ir ilgiausiai veikusi nacių koncentracijos stovykla. Joje žuvo apie 300 tūkst. žmonių, daugiausia inteligentų, išsilavinusių viduriniosios klasės atstovų. Mauthauzene vienu metu darbavosi ir Aribertas Heimas, arba „Daktaras Mirtis“, vykdęs medicininius eksperimentus su kaliniais. Taigi, Austrijos valdžia, mėgindama užkirsti kelią besaikiam nacių diktatoriaus garbinimui, pamažu naikina atmintinas vietas, nors tai ir utopinis užsiėmimas.

Kaip bebūtų paradoksalu, fašizmo atgaivinimui, ko gero, pasitarnauja ir nauja antifašistinė idėja, kurios ėmėsi Maskva. Antai, paprastai balandžio 26-ąją (beje, ji sutampa ir su Černobylio katastrofos metinėmis) specialiomis akcijomis pažymima Tarptautinė kovos su nacizmu ir kolaboracionizmu diena. Tą dieną, 1937-aisiais, vokiečių legionas „Kondor“ sunaikino Gernikos miestą Ispanijoje. 1936 10 30 Vokietijoje įsteigtas legionas „Kondor“ buvo „Luftwaffe“ padalinys, kuriame buvo kelios bombonešių ir naikintuvų eskadrilės. Legionas buvo skirtas palaikyti frankistus pilietiniame Ispanijos kare. Pirmasis legiono vadas buvo Vakarų fronte kovojęs generolas-majoras Hugo Speerle, ypač pasižymėjęs bombarduojant Londoną. Po pusės metų nuo legiono sukūrimo vokiečių lakūnai nušlavė nuo žemės paviršiaus Gernikos miestą, o Ispanijoje gautą karo lakūnų patirtį po kelerių metų pajuto visa Europa.

Bet netrukus prie šios protestų dienos prilipintas ir kitas terminas – kolaboravimas. Jos iniciatoriai neslepia, kad dingstimi tapo 2007 m. balandžio 26 d. Estijos valdžios „barbariškas memorialo išvaduotojams iš vokiškųjų fašistinių grobikų Taline demontažas Tynismiagio aikštėje bei žiaurus daugiatūkstantinių Talino gyventojų, pasipiktinusių veidmainišku herojų-antifašistų įžeidimu, taikių protesto demonstracijų nuslopinimas“. Tai ištrauka iš garsaus „Bronzinio kareivio“ gynėjo, žinomu antifašistu vadinamo Maksimo Revu pareiškimo. Jam Estija yra „nacizmo, kolaboracionizmo ir militarizmo – tai yra, viso, kas susiję su terminu „fašizmas“ – irštva“. Šis terminas Rusijoje gajus ir šiandien.

Galima būtų nekreipti dėmesio į sovietiniais, o gal ir stalininiais laikais kvepiančias šio ir kitų veikėjų „išvaduotojiškas“ formuluotes, bet Stalino atgimimas ir ypač V. Putino valdymo metodai perša mintį: o gal A. Hitleris ir nebuvo toks baisus, ypač jeigu jo nusikaltimus lyginsime su kito tirono J. Stalino, kurio portretais Rusijoje ėmė puošti net mokyklinius sąsiuvinius, darbeliais?