Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Lietuvos narystė NATO nuo 2004 m. kovo 29 d. ir Europos Sąjungoje nuo gegužės 1 d. iš esmės pakeitė šimtmečius Lietuvos likimą lėmusias istorines ir geopolitines sąlygas, taip pat ir mūsų savivoką. Vis labiau suprantame, kad Lietuvos narystė šiose organizacijose yra mūsų saugumo ir augimo garantas, taip pat ir atsakomybė patiems bei kartu su sąjungininkais priimti ir įgyvendinti sprendimus dėl nacionalinio ir kolektyvinio saugumo užtikrinimo, ekonominės gerovės.

Taip rašoma Krašto apsaugos ministerijos tinklalapio pagrindiniame puslapyje, ir su tuo sunku ginčytis. Šis suvokimas ypač aktualus dabar, kai agresorė Rusija kariauja brolžudišką karą Ukrainoje ir grasina kaimyninėms šalims. Akivaizdu, kad prisijungimas prie NATO ir ES prieš 20 metų ne tik ženkliai prisidėjo stiprinant šalies saugumą, bet ir sudarė sąlygas sparčiam šalies ekonomikos augimui ir jos atsparumui išorės grėsmėms.

Šiemet nuskambėjo jubiliejinės fanfaros, nuošė proginiai renginiai, dar kartą patvirtinę, kad Lietuvos žmonių pasirinkimas referendume ir apklausose pasiteisino. 14 metų pertrauka po revoliucinio pasitraukimo iš byrančio sovietinio „kolchozo“ tapo atidžiu pasirinkimo, politinės ir ekonominės žvalgybos, grėsmių ir saugumo analizės laikotarpiu.

Kaip mums vežė vertybes…

Prisijungimas prie NATO ir ES tapo tarsi aksioma, tačiau bet kurioje narystėje, sąjungoje, organizacijoje yra savi sunkumai, pavojai ir suvaržymai. Kolektyvinės pareigos bei atsakomybė kartu įprasmina ir nacionalinių interesų apribojimus. Dažnai skiriasi ir vertybės, kurios įsišakniję senosios demokratijos valstybėse ir naujose, tik ką iš despotiško jungo išsivadavusiose šalyse. Tad panagrinėkime, kokia tų kultūrinių, dvasinių, dorovinių vertybių kaita integracijos fone.  Kokie slypi pavojai, kuo grįsta narystės euforija ir nauda?

Pradžioje – istorinis pasažas, kaip Lietuva vežėsi saulę iš Rytų, patikėjusi stalininio socializmo teikiamais privalumais. Pacituosiu iškalbingus vadinamo „liaudies poeto” Liudo Giros žodžius, pasakytus per lemtingą 1940 m. rugpjūtį Maskvoje vykusią SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje dalyvavo J. Paleckis, L. Adomauskas, S. Nėris ir kiti. Rugpjūčio 3 dieną, kreipdamasis į draugus Staliną, Molotovą, Kalininą, iš tribūnos su virpesiu balse jis kalbėjo: „Šiandien Maskvoje graži saulėta diena, bet mūsų sielose dar šviesiau, dar saulėčiau nuo tos didelės laimės pertekliaus. Mes grįšime atgal į Lietuvą su didžiąja dovana visiems tūkstančiams metų, būtent, kad su mūsų grįžimu Lietuva jau bus sąjunginė sovietų respublika. Bus viena didžiulė respublikų sąjunga nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko…Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“.

Ši gražbylystė atsirado ne tuščioje vietoje. Prieš tai, 1940 m. birželio 15 d., SSRS kariuomenė kirto Lietuvos sieną ir okupavo visą šalį. Netrukus į Kauną atvyko SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas bei didelė grupė NKVD darbuotojų. Vietiniams padedant jie pradėjo formuoti Maskvai ištikimą vyriausybę. Ministras pirmininkas ir, pabėgus Antanui Smetonai, laikinasis prezidentas Antanas Merkys buvo priverstas perduoti valdžią Justui Paleckiui, kuris, konsultuodamasis su V. Dekanozovu ir SSRS įgaliotuoju pasiuntiniu Nikolajum Pozdniakovu, 1940 m. birželio 17 d. sudarė naują vyriausybę. Reikia pripažinti, kad ji susidėjo iš dviejų priešingų stovyklų – iš tautiškai nusistačiusių žmonių, kurie Maskvai buvo reikalingi tik todėl, kad naujoji Vyriausybė turėtų pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, ir įsitikinusių komunistų.

Po automatų vamzdžiais buvo numatyti rinkimai į Liaudies seimą. Jie įvyko 1940 m. liepos 14 d., o Vyriausiajai rinkimų komisijai vadovavo Vladas Niunka. Rinkimai nebuvo populiarūs, todėl dėl mažo balsavusių skaičiaus jie buvo pratęsti dar vienai – liepos 15 dienai. Liepos 23-ąją išrinkta 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta „kilni“ misija – perduoti SSSR Aukščiausiajai Tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“ (rugpjūčio 3 d. prašymas buvo patenkintas, ir Lietuvos SSR buvo inkorporuota į SSRS sudėtį). Tarp tų įgaliotųjų pateko ir poetė Salomėja Nėris, dėl kurios įamžinimo laužomos ietys iki šiol. Tai jie ir parvežė Stalino saulę, savo kaitra išėsdinusią gilią žaizdą tautos dvasioje…

Būtent meno žmonės – rašytojai, menininkai, literatūrinio fronto darbuotojai – pirmieji pasidavė politinei ir dvasinei okupacijai. Jie sutiko perimti tas vertybes, kurias Stalinas suprato savaip, kaip buvo įtikinama sovietinėje kariuomenėje: «Не хочешь – заставим, не умеешь – научим» („Nenori – priversim, nemoki – išmokysim“). Tremtys, represijos, tautos genofondo naikinimas – štai sovietinės demokratijos pamokos, kurios tragišku aidu ataidi iki šių dienų.

Rytietiškos ar vakarietiškos vertybės?

Bet klausimas ne toks jau paprastas: KUO ir apskritai AR vakarietiškos vertybės pranašesnės už tas iškreiptos komunistinės visuomenės puoselėtas? Vieni sakytų, kad iš Vakarų kartu perėmėme narkomaniją, translytiškumą, dvasinį nužmogėjimą, bedarbystę, moralinį nuosmukį… Žodžiu, visa tai, ką kažkada vadinome „supuvusio kapitalizmo grimasomis“. Tad ar po parneštos Rytų saulės kuo nors skaisčiu nušvito Vakarai, kurie šiaip jau asocijuojasi su besileidžiančiu dangaus šviesuliu?

Svarstymų yra visokių. Antai, portale Tauta.info skaičiuojama 10 europinių vertybių, ir visos jos toli gražu nėra pozityvios. Įžangoje ironiškai rašoma, kad „bet kokio rango ES politikų mėgiamiausi žodžiai yra „europinės vertybės“. Atšventę dešimtmetį šioje žmonijos laimės citadelėje – ES (matyt, šis „tyrimas“ atliktas per prisijungimo prie ES dešimtmetį – Č.I.), Lietuvos gyventojai taip ir neturėjo progos nei pajusti, nei paragauti, nei pasimėgauti tomis „europinėmis vertybėmis“. Štai keletas portalo autorių teikiamų vertybių: charakterio silpnumas, vergo mentalitetas, pataikavimas, teisės negaliojimas, anarchija ir t.t. Po šiuo „tyrimu“ pasirašo kažkoks dr. A. Lebionka, kurio portalą pernai gruodį Lietuvos policija uždarė dėl neskelbtinos informacijos…

Rimtesnė publikacija, kurioje bandoma įvertinti vakarietiškų vertybių sklaidą Lietuvoje, randame portale Bernardinai.lt. Prieš ketverius metus skelbtoje publikacijoje advokatas Karolis Jovaiša rašė: „Lietuva, kurioje rinkimai atitinka tarptautinius standartus, o aštri valdžios kritika yra politinio gyvenimo norma, pagal demokratijos indeksą 2018 m. kartu su Slovėnija dalijasi 36-tą vietą pasaulyje. Iš pokomunistinių valstybių aukščiau tik Estija (23-čia) ir Čekija (34-ta). Rusija ir Baltarusija šiame reitinge užima 144-tą ir 137-tą vietas.“ Autorius tęsia: „Garsus politologas Samuelis R. Huntingtonas knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ Baltijos valstybes tvirtai ir be išlygų priskiria Vakarų civilizacijai. Pasak jo, skirtingos civilizacijos yra nulemtos istorinės patirties, požiūrio į liberalios demokratijos vertybes, tradicijų, kultūros, o svarbiausia – religijos.“

Rimtesnį darbą apie vertybines nuostatas vienu aspektu 2013 m. birželį portale Litlogos.eu yra paskelbęs Vilniaus Gedimino universiteto mokslininkas Vladas Pruskus: „Vertybės ir kultūrinis identitetas komunikacijos kontekste“. Jis atkreipia dėmesį į pasaulyje priimtų vertybių ir nacionalinių interesų konfliktą: „Stiprėjant globalizacijai aktualėja kultūrinio identiteto išsaugojimo problema. Globalizacija paspartino ne tik darbo ir kapitalo, bet ir kultūrinius mainus. Šie mainai pasirodė gana sudėtingi, kadangi ne visas vertybes tautos pasiruošusius lengvai ir beatodairiškai priimti. Juolab kad daugelis peršamų yra priešingos istorinei ir kultūrinei tradicijai bei tautos mentalitetui“.

Vertybė – kas brangintina

Apie vakarietiškų vertybių skiepijimą Lietuvoje galima svarstyti ir vienaip, ir kitaip. Jeigu mąstysime apie LGBT įsigalėjimą ar narkotikų dekriminalizavimą, prakeiksmų Vakarams ir vietiniams jų „lobistams“ tik daugės. Jeigu galvosime apie nacionalinį saugumą ir ekonomikos augimą, Vakarų vertybėms tik pritarsime. Kai dėl kultūrinių dvasinių vertybių pripažinimo, tai apžvalgininkas Tomas Viluckas taikliai pastebėjo V. Putino vaidmenį jas platinant: „Būtent Putinas kūrė tradicinių ir šeimos vertybių saugotojo įvaizdį ir ne kartą kartojo, kad liberalios vakarietiškos vertybės yra pasenusios“, tuo tarpu Kremliaus vadovas jas gerokai sukompromitavo ne tik žudydamas savo gentainius, bet ir siekdamas represijomis pakirsti rusų šeimos dvasinius ir moralinius pamatus.

Aišku, kad ne viskas, kas ateina iš Vakarų, priimtina mūsų visuomenei. Filosofas ir rašytojas Saulius Kanišauskas 2018 m. paskelbtoje studijoje „Vertybių devalvacija ar kūrybinis poreikis transcendentuoti į gelmę?“ cituoja aksiologijos (filosofinės vertybių teorijos) pradininką Rudolfą Hermanną Lotzę (1817–1881) ir Alexius‘ą von Meinongą (1853–1920), kurie atkreipė dėmesį į tai, kad gėrio, grožio, teisingumo ir vertybių sąvokas į vieną gretą stato bendras ypatumas – jos nusako tai, kas gerbtina ir brangintina, kas turėtų ar net privalėtų būti, o ne tai, kas buvo ar yra pripažįstama esant vertinga.

***

Toli gražu negalime atsakyti į klausimą, kuo vakarietiškos vertybės pranašesnės už mums pirštas sovietines, kurios dažnai buvo su ideologiniu kvapeliu. O jeigu atvirai, sutikčiau su S. Kanišausku, kuris savo straipsnio „Šiaurės Atėnuose“ pabaigoje rašo: „Žodis „vertybės“ jau tiek nuvertėjo, kad nevertėtų jo vartoti. O jei jis mums dar brangus, tai jį derėtų vartoti atsakingai, aiškiai ir nedviprasmiškai pasakant, ką turime omenyje“ (http://www.satenai.lt/2024/02/09/ko-vertos-vertybes/).