Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Ilgai dvejojau, ar verta rašyti apie šį čečėnų veikėją, kuris savo pataikūniška veikla suteršė kilnų vainachų vardą. Tai Ramzanas Achmatovičius Kadyrovas, kurio 46-ąjį gimtadienį spalio 5-ąją pompastiškai atšventė Maskva. Putino klapčiukui Čečėnijos prezidentui buvo užkabintas eilinis aukštas apdovanojimas, jis pagerbtas generolo – pulkininko laipsniu, nors kovą iš Putino rankų gavo generolo – leitenanto antpečius. 

10-ojo dešimtmečio pradžioje keliskart lankydamasis Grozne, šio vyruko dar nesutikau, nes jis tebuvo paauglys (gimė 1976 m. spalio 5 d.). 1992 m. rugsėjį Grozno stadionas gaudė nuo pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmių, ir Ičkerijos lyderis Dž. Dudajevas kalbėjo: mes nekerštingi, tegul jie visi (Rusijos valdžia ir kariuomenė) nešdinasi, palikę tai, ką prigrobė, o mus palieka laisvus. Žinoma, ginklų, karinės technikos išsivežti neleido. Jie plačiai pasklido po regioną, atiteko kam reikia ir kam nereikia.

Iš tikrųjų, sovietinis aviacijos karininkas nebuvo kerštingas, o daugiau strateginio, filosofinio mąstymo šalininkas, svajotojas, kuris modeliavo, kaip gyvens jo respublika, galutinai išsivadavusi iš Rusijos glėbio, kokį pavyzdį ims iš Lietuvos. Interviu šio komentaro autoriui generolas-majoras sakė pavydįs Lietuvai, kurią labai myli, kad ši per „dainuojančią“ revoliuciją pirmoji išsiplėšė iš imperijos gniaužtų ir atkūrė laisvą valstybę. Deja, Vilnius to neįvertino: per Dž. Dudajevo viešnages Lietuvoje 1992 ir 1993 m. jo neįstengė priimti nė vienas aukštesnis valdžios pareigūnas, o našlė Ala taip ir negavo politinio prieglobsčio…

1994 m. pavasarį, mums lankantis Grozne, nuo Rusijos pusės jau slinko nauji okupacijos debesys, o gruodį prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas (greičiau antrasis, jeigu prisiminsime carinės Rusijos karą Kaukaze XIX a. viduryje). 18-metis jaunuolis, įtakingojo Čečėnijos muftijaus jaunesnysis sūnus paėmė į rankas automatą ir subūrė vadinamųjų „kadyroviečių“ būrius, kurie priešinosi federalinei kariuomenei.

Tiesa, jie nelindo į priešakinius karo apkasus ir iki 1996 m. rugpjūtį pasirašytų Chasavjurto taikos susitarimų atidžiai žvalgėsi, kuo čia viskas baigsis. Antrojo karo pradžioje R. Kadyrovo smogikai kone pirmieji nusileido iš kalnų ir Rusijos vadovybės raginimu sudėjo ginklus.

Nuo rusų paleistos raketos 1994 m. žuvo Dž. Dudajevas, o iki tol R. Kadyrovas, beje, geras boksininkas, buvo jo apsaugininkas. 1996 m. tapo savo tėvo Achmato Chadži Kadyrovo, gimusio tremtyje Karagandoje ir buvusio vyriausiuoju Čečėnijos muftijum bei rėmusio sukilėlius, asmens sargybiniu. Dar 1995 m. rugsėjį vainachų kongrese davęs priesaiką dalyvauti džihade prieš okupacinę kariuomenę, nuo 2000-ųjų birželio (Rusijos prezidento postą jau buvo perėmęs V. Putinas) kartu su tėvu Ramzanas staiga viešai persimetė į federalinės kariuomenės pusę, pasmerkęs Š. Basajevo reidą į Dagestaną ir pritaręs Rusijos armijos įžengimui į Čečėnijos respubliką.

R. Kadyrovas ilgai laukė lemtingos valandos. Po kelerių metų ji išmušė, tiesa, tėvui: 2004 m. gegužės 9-ąją, Grozno „Dinamo“ stadione švenčiant Pergalės dieną, prezidentas buvo susprogdintas. Jau kitą dieną po tėvo žūties sūnelis skiriamas Čečėnijos vicepremjeru, o po dvejų metų – ir premjeru. 2007 m. kovo 2 dieną respublikos parlamentas jį patvirtino šeštuoju Čečėnijos prezidentu.

Apie šio veikėjo psichologines savybes po esminio persimetimo kalbėti neverta. R. Kadyrovas baigė Machačkalos verslo ir teisės institutą, bet žurnalistų paklaustas, po kokių studijų gavęs „raudoną“ diplomą, būsimasis politikas negalėjo pasakyti net diplominio darbo temos… Tai nesutrukdė jam tapti keturių universitetų garbės profesoriumi. 2008 m. kovą jis net tapo Rusijos žurnalistų sąjungos nariu, bet jau kitą dieną susizgribta, kad tai prieštarauja sąjungos įstatams.

Nenuspėjamas, žiaurus, kerštingas politikas įtiko Kremliui, nors Putinui reikia gerokai pasukti galvą, kaip pažaboti nenuspėjamą ir labai jau įtartinai Kremliaus šeimininką bei jo agresyvumą liaupsinantį, neaiškių tikslų turintį R. Kadyrovą, kuris ne kartą pridarė rūpesčių, pavyzdžiui, dėl žmogaus teisių pažeidimų arba kritikuodamas Rusijos karinį elitą dėl nesėkmių Ukrainoje.

Pataikūnai Putinui patinka. Užsidėjęs generolo antpečius ir padėkojęs Putinui už pasitikėjimą, R. Kadyrovas pareiškė, kad svarbiausia šventė jam bus spalio 7 d. pažymimas Kremliaus šeimininko jubiliejus. Putino liokajus pasidžiaugė ir patekęs į Rusijos rekordų knygą, kaip daugiausia – penkiolika, o kartu su artimaisiais – net 68 tarptautines sankcijas pelnęs veikėjas.

Šiam Kremliaus klapčiukui, kaip negailestingai siūlo opozicinė Rusijos žiniasklaida, geriausia sankcija bus kulka. Bet tik kartu su savo globėju Putinu…