Antantės valstybių vadovai Paryžiaus taikos konferencijoje (iš kairės): D. Lloyd George, V. Orlando, G. Clemenceau ir Th. W. Wilsonas (1919 05 27)© Edward N. Jackson (US Army Signal Corps)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis, dar vadinama Molotovo – Ribbentropo paktu, padalino Europą į įtakos sferas ir daugelį tautų pasmerkė ilgiems okupacijos dešimtmečiams. Pagal juos Lietuva turėjo atitekti Vokietijai.

Gal kas ir spėjo apsidžiaugti, žinoma, tik ne žydai, jau šešerius metus girdėję, kokios egzekucijos prieš juos vykdomos reiche ir jo užgrobtose teritorijose.

Tačiau visas prieškaris nuo pat Pirmojo pasaulio karo Lietuvai buvo jos žemių praradimų ir išbandymų, apgavysčių, suokalbių metas.

Dalybos už Lietuvos nugaros

Bet jau Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, apsimestinai draugavusiems Stalinui ir Hitleriui iškilo būtinybė dar kartą persidalinti grobį. 1939 m. rugsėjo 28 d. – praėjus lygiai metams po Miuncheno konferencijos – tie patys nusikalstamų dokumentų signatarai suraitė parašus po kita „Draugystės ir sienų sutartimi“ bei dar trimis protokolais – vienu konfidencialiu, dviem – visiškai slaptais. Pagal juos Lietuva su lenkų buvusiu okupuotu Vilniaus kraštu atiteko SSRS interesų sferai.

Stalinas puikiai žinojo, kad pagal primestą  1939 m. spalio 10 d. SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį, atidavęs Vilnių Lietuvai, jis netrukus pats taps jo šeimininku. Taip ir atsitiko: nors Vilnius ir Vilniaus kraštas formaliai atiteko Lietuvai, čia netrukus buvo įvestas 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas, kuris kitų metų birželį išaugo iki 130 tūkstančių. Toks „kilniaširdiškas“ Maskvos gestas dar ir dabar vaizduojamas kaip didžiulė dovana Lietuvai, „kentėjusiai nuo agresyvios fašistinės Lenkijos“.

Beje, tie mainai turėjo ir piniginę išraišką. Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną, nors jis pagal antrą slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos“.

Užėmus ruožą sovietams, V. Molotovas 1940 m. rugpjūčio 12 d. Vilniui atsiųstoje notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip JAV leidžiamuose „Aiduose“ rašė istorikas Br. Nemickas, trečiasis 1941 m. sausio 10 d. pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – tai yra, dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).

Taip buvo baigtas ilgas Rytų Europos dalijimosi maratonas. Tiesa, tos sutartys ir slaptieji protokolai galiojo neilgai: jau tų metų birželio 22 d. nacistinė Vokietija peržengė SSRS okupuotų teritorijų sienas.

Prarastos teritorijos

Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 – ąją Lietuvai niekaip nepavyko atsikratyti lyg erkių į jos kūną įsikibusių okupantų. Atskirus jos žemių plotus buvo užėmusios bolševikų, bermontininkų gaujos, nuo Pirmojo pasaulinio karo užsilikę vokiečiai, paskui 19 metų Vilniaus kraštą ir Pietryčių Lietuvą okupavo Pilsudskio lenkai, užėmę 9549 kv. km teritorijos.

Kita vertus, nuo XX-ojo amžiaus antrojo dešimtmečio iki 1923 m. Klaipėdos sukilimo kaizerio kariuomenė buvo okupavusi Klaipėdos kraštą – apie 2848 kv. km. Nors po 1919 m. birželio 28 d. Versalio sutarties Vokietijos dominavimas buvo nutrauktas ir perduotas Antantės valstybių nugalėtojų žinion, pajūris vis tiek išliko atsigaunančio reicho ir stiprėjančios Lenkijos įtakoje. Kitaip sakant, 1920 m. Lietuva buvo netekusi apie 12 400 kv. km, tai yra, vos ne penktadalio dabartinio savo ploto.

Apie apgaule apgaubtą Pilsudskio „aferą“, kuri iki šiol Varšuvoje ir lenkų diasporoje Lietuvoje laikoma Zalavo bajorijoje (dabartinis Švenčionių rajonas) gimusio generolo sumanymas atgaivinti ATR arba Tarpjūrio valstybę („Intermarium“) kaip atsvarą atsigaunančiai Lenino bolševikinei imperijai, rašyta išties nemažai. Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, kur Krokuvoje, Vavelio pilyje, tebėra jo karstas, o Vilniaus Rasų kapinėse – jo širdis, pasiekęs neregėtas aukštumas ir mūsų istorikus bei politikus įkvepia pamiršti senas istorines nuoskaudas ir didžiuotis draugyste su vakarine kaimyne, ypač dabartinių geopolitinių kataklizmų akivaizdoje.

Lenkai gviešėsi ir Klaipėdos

Tačiau ne tik vokiečių, bet ir lenkų pretenzijos į Klaipėdos kraštą nagrinėtos mažiau. Tuo tarpu pilsudskinė valstybė, atrėmusi bolševikų invaziją prie Vyslos ir užėmusi Pietryčių Lietuvą, savo Seime paskelbusi Vidurio Lietuvą ir pareiškusi planus okupuoti visą šalį, nuo seno pretendavo ir į mūsų pajūrį, ypač Klaipėdos uostą.

Dar 2011 m. mes rašėme (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ciskauskas-kas-gviesesi-klaipedos-krasto-52512553 arba https://alkas.lt/2018/11/21/c-iskauskas-kaip-lenkija-gviesesi-klaipedos-krasto/ ), kad krašto dalybose Lenkija dalyvavo tarsi pilnateisė dalininkė. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad vokiečiai ne tik nesipriešino, bet netgi tam tikra prasme lietuviams padėjo, kad išvengtų Vokietijai liūdnos perspektyvos: Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Focho vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv. km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

1921 12 01 įsikūrusi Freistaato talkininkų sąjunga uoliai skleidė „laisvos valstybės“ privalumus ir 1921 12 15 net surengė plebiscitą, kurio metu idėją parėmė trys ketvirtadaliai iš visų tuo metu krašte gyvenusių 71 856 rinkimų amžiaus žmonių. Tų metų gruodį Klaipėdoje buvo įsteigtas lenkų konsulatas, o netrukus su vietos verslininkais buvo pasirašytas susitarimas, kuris užtikrino per karą nutrūkusios medienos prekybos atnaujinimą per uostą.

Iš tikrųjų, lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva su Lenkija nepalaikė diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Davieso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Gajus bendros valstybės ilgesys

Negalima sakyti, kad Lietuvos vadovai nematė tokios pavojingos situacijos ir nenumatė klastingų ėjimų. Bet Lietuvos bandymai integruoti kraštą nebuvo sėkmingi. Prireikė net surengti karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamą Klaipėdos sukilimą, kuris įvyko 1923 01 10-15, tiesa, be jėgos panaudojimo. Šiaip ar taip keturių Antantės šalių Ambasadorių konferencija 1923 02 17 nutarė perduoti Lietuvai krašto suverenumą. Bet tik 1924 m. gegužę buvo pasirašytas juridinis Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai aktas. Prancūzija, pamačiusi, kad lenkai niekaip negali įžengti į Klaipėdos kraštą, stengėsi bent įteisinti Lenkijos buvimą Vilniaus krašte: Paryžius reikalavo, kad Lietuva pasirašytų taikos sutartį, įteisinančią Vilniaus krašto okupaciją. Tai buvo kaip Klaipėdos krašto atidavimo Lietuvai sąlyga.

Tad viskas baigėsi lyg ir gerai. 1923 02 19 – 1939 03 22 Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais priklausė Lietuvai. Bet visiškai integruoti jį į valstybę nepavyko. Paskui visas pastangas nubraukė naujas agresorius: po Berlyno ultimatumo buvo pasirašyta penkių straipsnių Vokietijos ir Lietuvos sutartis, kad Klaipėdos kraštas atitenka reichui. Jau kitą, kovo 23 d., į Klaipėdą įžengė Vokietijos kariuomenė, ir tą pačią dieną Hitleris iš miesto teatro balkono pasakė ugningą kalbą…

Šios istorinės mūsų pajūrio peripetijos parodė, kad mažytė Lietuva nepajėgė atsilaikyti ne tik prieš didžiųjų agresorių spaudimą, bet ir prieš buvusių konfederacijos sąjungininkų agresyvų elgesį. Lenkija ketino Lietuvą įsprausti į okupacijos žnyples ir jomis tiesiog „įkelti“ ją į išsvajotos naujosios ATR vežimą.

Kilnumo gestai?

Iš tiesų, šiandien kai kam labai viliojančiai ir reikalaujančiai didelio dėkingumo atrodo kitų okupantų tariamai „kilni“ misija – Vilniaus ir Klaipėdos kraštų gražinimas Lietuvai, kuri pati jau buvo po svetimu padu. Vaizdžiai tariant, alkanam geradaris atkiša žiauberę duonos, bet tuoj pat pats ją ir suvalgo…

Šį palyginimą prisiminiau radęs 2011 m. metų vasarį skandalingojo „Wikileaks“ paviešintus diplomatinio susirašinėjimo dokumentus, esą M. Gorbačiovas už Kovo 11-ąją skelbtą Lietuvos nepriklausomybę reikalavęs 21 mlrd. rublių ir – Klaipėdos kraštą prijungti prie Kaliningrado srities. Švedijos užsienio reikalų ministerijos paskelbtuose slapto diplomatinio susirašinėjimo dokumentuose apie Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių laisvės siekius tvirtinama: „A. Brazauskas susitikęs su M. Gorbačiovu gavo sutikimą skelbti nepriklausomybę, bet M. Gorbačiovas esą pareikalavęs 21 mlrd. rub. sąjunginės reikšmės įmonėms ir pramoniniams kompleksams išpirkti. Atsakydami lietuviai iš rusų neva reikalauja 500 mlrd. rub. žalai atlyginti… Be to M. Gorbačiovas primygtinai reikalavo, kad galiotų 1939 m. spalio mėn. bazinė sutartis, taigi, ir valstybių sienos, kai Klaipėda buvo Rytų Prūsijos arba dabartinės Kaliningrado srities dalimi, nes ten gyvena daug atsikrausčiusių rusų…“. Pranešimą neva pasirašęs tuometinis Švedijos konsulas Leningrade Dagas Sebastianas Ahlanderis.

***

Insinuacijų gali būti įvairių, beje, kaip ir tariamuose Stalino siūlymuose A. Sniečkui Kaliningrado sritį prijungti prie Lietuvos. Viena aišku: pasaulio galingieji nuolaidžiaujant Vakarams visokiais būdais ne tik „apkramtė“ silpnos Lietuvos žemes, bet ir žaidė slaptą, dažniausiai grobuoniškomis intencijomis grįstą žaidimą. Tad 1918 -1945 m. įvykusių istorinių kataklizmų kontekste šiandienos bolševikinės Rusijos paveldėtojų surengtame kare prieš Ukrainą turėtų dar labiau išryškėti, kas yra agresorius, o kas auka. Betgi iš istorijos nesimokoma.