Gyd. J.Brundza. Prienų krašto muziejaus nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, www.gyvenimas.eu

Iš tiesų, mūsų kraštas išugdė begalę taurių, savo Gimtinei, savo Tėvynei atsidavusių žmonių. Ne visi jie išsirikiavę pirmoje krašto šviesuolių, tautos išrinktųjų gretoje, ne visi jie minimi įvairiose šventėse ir apdovanojimuose. Dažniausiai tai kuklūs, savo profesiją mylintys, pilietiški, kitą atjaučiantys ir prireikus puolantys į pagalbą žmonės. Apie vieną tokių – šioje rubrikoje „Istorija ir žmonės“ rašo ją vedantis žurnalistas Česlovas Iškauskas.

Kai ateiname pas gydytoją, dažnai stebimės: kaip jis pajėgia kiekvieną išklausyti, įsigilinti į jo negalavimą, susigaudyti, kokį gydymą skirti, o juk už durų dar eilė laukia, paskui – namų ūkis, šeima, savo interesai…

Tikiu, kad kiekvienas miestelis, kaimas ar gyvenvietė turi savo „daktarėlį“, kurį, kaip sako močiutės, nors prie žaizdos dėk. Prienų krašte tokių buvo ir yra ne vienas. Bet šis įėjo ne tik į mūsų rajono, bet ir visos Lietuvos istoriją. Turiu galvoje buvusį Prienų miesto gydytoją Juozą Brundzą. Apie jį daug medžiagos sukaupta Prienų krašto muziejuje, jo gyvenimu domėjosi istorikai Joana Viga Čiplytė, Vytautas Kuzmickas ir kiti.

Šiemet vasarą jam sukaktų 150 metų.

Per Maskvą – į gimtąsias vietas

Gydytojo J. Brundzos biografija neilga. Gimė 1870 m. liepos 26 d. 4 km nuo Veiverių esančiame Lizdeikių kaime Prienų rajone (anksčiau priklausė Marijampolės apskrities Veiverių valsčiui; kituose šaltiniuose – jis gimė Kampinių kaime) valstiečių Petro Brundzos ir Magdalenos Gudynaitės šeimoje. Veiverių apylinkės aprašyme pastebima, kad Lizdeikiuose buvus Mozūriškių dvarą, kurį valdė Garliavos įkūrėjas, Fredos savininkas  dvarininkas Jozefas Godlevskis (Juozas Godlevskis ar Godliauskas) ir kur veikė pradinė mokykla. Šalia teka įdomaus pavadinimo vaizdingas Viemuonios upelis, įsiliejęs į Jiesią, bet sovietiniais laikais tapęs tik melioracijos grioviu.

Veiveriečių bendruomenės interneto svetainėje Kęstutis Orinas rašo, kad pats kaimas atsirado Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, savanoriams išdalinus dvaro žemes. Prie dvaro vyko 1863 m. sukilėlių susirėmimai su caro kariuomene. Netoliese esančios po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusios vokiečių kapinaitės. Dabar kaime yra keturios gatvės, gyvena daugiau kaip 110 gyventojų.

Gali būti, kad šioje vaizdingoje vietovėje (Suvalkijai būdingos lygumos) ir buvo Brundzų – matyt, pasiturinčių ūkininkų – sodyba. Tėvai Juozą išleido mokytis toliau – ne į Veiverių, bet į Marijampolės gimnaziją, o ją baigus – į Maskvos universitetą studijuoti medicinos mokslų.

J.V.Čiplytė savo apybraižų knygoje „Asmenybės“ gana šykščiai aprašo jo aktyvią visuomeninę veiklą Maskvoje. Buvo aktyvus lietuvių studentų draugijos veikloje. Studijų metu jis buvo įsivėlęs į anticarines studentų organizacijas, kurios rengė protesto demonstracijas, todėl buvo net įkalintas.

Studijuodamas įsitraukė į lietuvišką politinę veiklą ir, jau grįžęs Lietuvon, buvo išrinktas 1905 m. Lietuvių suvažiavimo delegatu nuo Prienų apylinkės. Šis suvažiavimas, vykęs gruodžio 4-5 d., dar vadinamas Didžiuoju Vilniaus Seimu, davė stiprų impulsą vienyti to meto politines jėgas nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžiui. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų svarbiausias akcentas, kaip rašė dr. Antanas Tyla, buvo politinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje reikalavimas. Rusijos imperija buvo skelbiama didžiausiu lietuvių tautos priešu, prieš kurį reikia jungtis su kitomis imperijos pavergtomis tautomis. Taip pat reikalauta vartoti lietuvių kalbą valsčiuose ir mokyklose.

1900 m. po mokslų Maskvoje ir pusmetį padirbėjęs vienoje iš jos ligoninių J. Brundza 1900 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, arčiau savo gimtinės. Kaip nurodo V. Kuzmickas, pusantrų metų padirbėjęs Seredžiuje, gydytojas nuo 1902 m. rudens apsistojo Prienuose kaip laisvai praktikuojantis. Susidraugavęs su gydytoju, žemaičių bajoru ir lenkų veikėju Pranciškumi Grodeckiu, 1906 m. atradusiu garsųjį „Birutės“ („Lidijos“, pavadintos tuometinės kurorto savininkės Lidijos Miller-Kochanovskos garbei) šaltinį.

Čia jį aplankė vienas iš suvažiavimo organizatorių, vėliau – Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius, kuris yra laikomas Lietuvos kurortologijos pradininku. Pedagogas ir žurnalistas Adolfas Nezabitauskas savo knygoje „Jonas Basanavičius“ rašo, kad 1911 m. vasarą, važiuodamas iš Kauno į gimtuosius Ožkabalius, daktaras Basanavičius „nuvyko į Birštoną, apžiūrėjo parką, Vytauto kalną, aplankė čia tada praktikuojantį dr. Damaševičių, kleboną Karvelį, kun. J. Burbą, Prienuose užsukęs pas dr. J. Brundzą, paskui išvyko į Vilkaviškį“.

Pabėgėlių daktaras

Pirmasis gydytojo krikštas buvo Didžiojo karo audros. Istorikas Vytautas Kuzmickas aprašė pabėgėlių antplūdį, kai kaizerinė kariuomenė plūdo į Rytus. Į Prienų apylinkes pabėgėliai atvyko su gyvulių bandomis, čia jie laukė, kas bus toliau. Prienuose buvo sudarytas pagalbos pabėgėliams komitetas, kuriam priklausė ir daktaras J. Brundza, taip pat teisininkai, vaistininkai, dvasininkai. V. Kuzmickas rašė: „Daktarui Juozui Brundzai 1915 metų pirmieji septyneri mėnesiai buvo tokie įtempti gyvenime, kad jis juos visuomet atsimindavo. Jis vienu metu dirbo su ligoniais tiek Jiezne, tiek Prienuose, beveik neturėdamas laisvo laiko. Nuo balandžio vidurio Jiezne ir apylinkėse siautė dizenterija, Prienuose – vidurių šiltinė…“ Rūpesčio pridėjo Jiezne atidaryta vaikų prieglauda. Balbieriškyje 1915 m. gegužės 25 d. pradėjo veikti ligoninė.

Liepos 13 d., saugodamas save ir šeimą, taip pat nepakeldamas didžiulės darbų naštos ir carinės valdžios įsakymu, J. Brundza nutraukia gydytojo veiklą ir vėl išvyksta į Maskvą, iš jos – į Kalugą. Rugpjūčio 19 d. vokiečiai užima Prienus. Kraštas paniro į chaosą ir skurdą.

Visai suprantama, kodėl tūkstančiai pabėgėlių iš Lietuvos bėgo į Rytus, gelbėdamiesi nuo karo baisumų. J. Brundza jau turėjo sukūręs šeimą: 1907 m. spalio 28 d. 37-ių sulaukęs gydytojas Kuršėnų bažnyčioje vedė 6 metais jaunesnę bajorų kilmės kuršėniškę iš Ivaškių kaimo Stanislavą Elvyrą Tamaševičiūtę. V. Kuzmickui neaišku, ar jis pirmagimius – penkiametį Algirdą (vėliau ir sūnus taps žymiu Lietuvos gydytoju) ir trimetę Gražiną pasiėmė su savimi į Rusiją. Nors jeigu traukėsi „su šeima“, abejotina, ar jis ir žmona vaikus paliks močiučių priežiūrai… Kalugoje 1918 m. gimė jauniausiasis – sūnus Juozas.

Beje, be šių vaikų jau Birštone jis sulaukė ir vaikaitės Beatričės Jūratės Natkevičiūtės. 1939 m. gruodžio mėn. 31 dieną J. Brundzos namuose, kun. Valaitis pakrikštijo liepos 31 d. gimusią naujagimę. Krikšto tėvais buvo artimi šeimos draugai: žurnalistas Valentinas Gustainis ir prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus žmona Eugenija Birutė Smetonienė. Pernai liepos pabaigoje Klivlende gyvenančiai Lietuvos diplomato Vlado Natkevičiaus dukrai Beatričei Natkevičiūtei – Pautienienei sukako 80. 1993 m. ji su mama Gražina Prienuose aplankė tėvo ir senelio kapavietę, J. Brundzos gyvenimo ir darbo vietas. Apie šeimos nuotykių kupiną gyvenimą 2019 m. liepos 21 d. rašė laikraštis „Respublika“.

Kurortas ir politika

Bet grįžkime į anuos sunkius laikus. J. Brundza į Lietuvą grįžo vokiečiams traukiantis į Vakarus, tikėtina – jau po Vasario 16-osios. Istorikas V. Kuzmickas rašo, kad šeima jau dabar ilgam apsistojo Prienuose, ir sūnus Algirdas 1919 m. birželio 12 d. įstojo į „Žiburio“ gimnaziją, kurią baigė po 8 metų – 1927 m. gegužę. Autorius taip pat pastebi, kad sūnus nebuvo labai pažangus, bet tėvas „buvo reiklus, griežtas sūnaus atžvilgiu ir kartu jį labai mylėjo ir nuoširdžiai rūpinosi. Tėvas, be abejo, galvojo ir apie tai, kur sūnus gyvens baigęs studijas ir pradėjęs dirbti,“ todėl pasirūpino nameliu Kaune, Poškos g. Nr.3, pats gyvendamas Prienuose.

J. Brundza, greta tiesioginio mediko darbo, „Žiburio“ gimnazijoje dėstė higienos pradžiamokslį, rūpinosi vaikų sveikata. 1930 metais minint Vytauto Didžiojo jubiliejų, gydytojas Brundza buvo organizacinio komiteto pirmininku. Tai buvo tikrai aukštas įvertinimas. 1931 m. jis buvo išrinktas  Prienų savivaldybės Tarybos nariu.

Ženklūs daktaro pėdsakai ir Birštone. 1924 m. Sveikatos departamentas atkreipė dėmesį į Birštono kurortą ir gydomuosius vandenis. Iš tekančių 7 šaltinių du – „Vytautas“ ir „Birutė“ buvo tinkami gydyti pilvo, inkstų ligas, o kitų likusiųjų šaltinių vanduo tiko šiltoms vonioms, reumatui gydyti. Tų metų gegužės 31 d. kurortas buvo atidarytas, net buvo planuojama iki jo nutiesti geležinkelį…

Taigi, kaip rašo J.V.Čiplytė, Birštono kurortas sulaukė pripažinimo ir tapo Lietuvos mineraliniu kurortu. Prie sėkmės prisidėjo ir gyd. J. Brundza, kaip vienas iš pirmųjų kurorto direktorių, dirbęs 1926 – 1931 metais (V. Kuzmickas rašo, kad jis dirbęs 1923-1933 m., bet dėl amžiaus savo darbą apleido ir netrukus vadovo pareigas perdavė kariškiui – majorui Baliui Matulioniui, kuris per 5 metus atliko viso kurorto rekonstrukciją). Ypač kurortą pamėgo to meto šalies „grietinėlė“, čia dažnai lankydavosi Latvijos kariškiai, diplomatai, karo atašė.

1931 m. birželio 15-16 d. vyko Prienų miesto tarybos rinkimai, kurio metu buvo išrinkti 9 tarybos nariai, tarp jų – „namų savininkas“ Juozas Brundza. Pirmajame posėdyje jis buvo pasiūlytas į miesto burmistrus, tačiau savo kandidatūros atsisakė, užleisdamas vietą daktarui Aleksandrui Nagliui, kuris pakeitė ankstesnį miesto vadovą Praną Šalčių.

Autorė savo tyrime „Asmenybės“ pastebi, kad gyd. J. Brundza prieniškių buvo mylimas ir gerbiamas. O kaip negerbs, jei šis medikas visur ir visada buvo pasiruošęs padėti žmogui. Gana dažnai patardavo, kaip reikia maitintis. Pavyzdžiui, sergant akmenlige – visus metus valgyti be druskos virtas bulves su šviežiu pienu, sergančiam plaučiu uždegimu – dėti kompresus, sveikstantį ligonį maitinti lengvu maistu – balinta kruopų sriuba, „klijukais“ ir kt. Gana dažnai gydytojas nemokamai dalijo vaistus vargšams iš savo privačios vaistinės. Už ligonio vizitaciją imdavo 5 litus, o nepasiturintiems paslaugas teikė veltui. Gydytojas buvo universalus – gydė nuo įvairių ligų vaikus, suaugusius, rūpinosi jų sveikata.

Vienas iš daugelio Lietuvos „teisuolių“

J. Brundza neapsiribojo vien gydymu. Dažnai mes pamirštame šios profesijos žmones, kokią jie reikšmę turėjo nepaprastose situacijose. Antai, vokiečių okupacijos metais jis savo vasarnamyje slėpė Prienų alaus bravoro „Goldberg“ savininko, žydo Benicijono Šakovo šeimą (nacių buvo nušautas pakeliui į Marijampolės kalėjimą, o sūnus Isakas – prie Aleksoto tilto), gelbėjo į Kauną iš reicho pabėgusio vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto žmoną pianistę, pusiau žydaitę Lydą Bagrianskytę-Geist, kilusią iš Prienų.

Štai ką Ramūnas Čičelis 2015 m. rugpjūtį rašė Kauno menininkų portale Kamane.lt apie lietuvių „teisuolius“: „Jie – tai Prienų gydytojas Juozas Brundza, Vanda Vabalienė ir bičiulis Františekas Vocelka. J. Brundza pasirašė fiktyvius dokumentus, liudijančius, neva L. Geistienė yra nesantuokinis vaikas, tik pusiau žydė, todėl jos negalima sterilizuoti ir įkalinti, o V. Vabalienė patvirtino šį „faktą“ kaip liudytoja. F. Vocelka E. Geistui padėjo nuolatiniu bičiuliškumu“. Geistų istorija išsamiai aprašyta svetainėje https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Holokausto-traumos-akivaizdoje.

Ši pagalba žydams Geistų neišgelbėjo: 1942 m. gruodį E. Geistas buvo sušaudytas, o L. Geistienė nusižudė. Tragiška istorija buvo aprašyta Jokūbo Skliutausko išleistame ir 2003 m. pristatytame E. Geisto dienoraštyje „Lydai. Dienoraštis 1942“. Bet Nr. 137 įrašytą gydytojo J. Brundzos pavardę galima rasti žydų gelbėtojų sąraše, sudarytame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuriame iš viso yra 3277 „teisuolių“ pavardės.

Nors ir būdamas garbaus amžiaus, pokario metais J. Brundza gydė ir partizanus. Gelbėti jų gyvybes įpareigojo ne tik Hipokrato priesaika, bet ir gydytojo patriotinis nusiteikimas. Nors konkrečių duomenų nėra, šaltiniai liudija, kad jis reikalavo iš valdžios, jog partizanų kūnai nebūtų guldomi patyčioms turgaus aikštėje.

Gydytojas J. Brundza mirė 1954 m. rugpjūčio 5 d., sulaukęs 84-rių. Buvo palaidotas senosiose Prienų kapinėse. Po laidotuvių našlė Stanislava Brundzienė Prienų bažnyčiai padovanojo gražų šviestuvą, kuris buvo pakabintas priešais altorių. 1961 m. senos kapinės buvo uždarytos. Nuo 1989 m. naujose miesto kapinėse buvo iškilmingai perlaidojami Prienams nusipelniusių žmonių palaikai – kunigo Felikso Martišiaus, „Žiburio“ gimnaziją baigusio, aktyvaus ateitininko ir Prienų „Kęstučio“ būrio ryšininko Antano Šapalo ir kt. 1990 m. lapkričio 16 d. čia perkelti ir J. Brundzos bei jo artimųjų palaikai. Tada 76-rių sulaukusi dukra Gražina Brundzaitė iš JAV atsiuntė jautrią padėką visiems prieniškiams…

Taigi, Juozas Brundza buvo ne tik puikus, atidus, patyręs gydytojas, bet ir didelis humanistas. Galbūt kai kas jo gyvenime pasigedo aktyvios kovos su carizmu ar okupacijomis, o vėliau pastebėjo ir nepakankamą jo atminimo įamžinimą, tačiau šis Prienų patriotas visa savo esybe ir specialisto pašaukimu stiprino lietuvybę, kiek pajėgė gražino savo gimtąjį kraštą. Tai doras tikrasis kiekvieno piliečio įprasminimas.