Bet ji plevėsuoja… https://war.ukraine.ua

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Tai publicistinės nuolatinio autoriaus pastabos apie mūsų patirtis ir lūkesčius, apie amžinąsias vertybes ir priedermes.

Šią lyg mantrą kartojamą mintį girdime kiekviename žingsnyje. Vargu, ar kas nors kalba priešingai. Nebent atviri cinikai sako: žmonijos per daug, o karai jos kiek pamažina… Šiandien ją kartoja ir eilinis rusas, ir – juo dažniau – ukrainietis, ir ramiai bei pertekliuje gyvenantis vakarietis. Visiems reikia taikos. Tai suprantama.

Mano tėvai, pirmąsias ir paskutines karo dienas praleidę sode iškastame bunkeryje, taip pat kartojo: karas yra baisu. Tėvas, ilgai vengęs šaukimo į sovietinę kariuomenę, bet galų gale sugautas ir iki pergalės dienos Vengrijos fronte užnugaryje vežimu vežiojęs produktus, taip pat sakydavo: neduok Dieve…

Lietuviai taip sako ir šiandien, kai nuožmus Rusijos karas prieš Ukrainą gąsdina visą Europą. Net kai kurie politikai, dargi pretenduojantys į Prezidento postą, deklaruoja: aš už taiką, tai mano programinis teiginys. Ir sovietinis šūkis „Už taiką visame pasaulyje!“ nėra jau toks blogas.

145 mln. gyventojų turinti Rusija egzistuoja iškreiptos taikos atmosferoje. Dažnam jų siekti taikos – tai reiškia kariauti, mušti, žudyti tariamą priešininką, kuris jų vadeivų vadinamas ir nacistu, ir fašistu, ir apskritai nevertu gyventi savo žemėje.

Kai tokius žodžius taria eilinis rinkėjas, aš jį suprantu: žmogus bijo dėl savo ir artimųjų ateities. Ukraina visus pamokė, koks baisus yra gyvenimas bunkeriuose, emigracijoje, netekus vaikų ar tėvų. Dar baisiau, kai pagalvojame, kad karo atveju ir slėptis nelabai kur turime: nebent bulvių rūsyje, sodyboje, daugiabučio sandėliuke… O valdžia juk nepajėgi rūpintis visais. Kaip sakoma nacistiniame šūkyje: kiekvienam savo.

Bet yra vienas „bet“. Pacifistiniame teiginyje apie taiką slypi susitaikymas, pasyvumas, nuolaidumas, bejėgiškumas. O Rusijoje už šį gyvybišką norą gyventi taikoje sodinami arba paskelbiami „inoagentais“. 145 mln. gyventojų turinti Rusija egzistuoja iškreiptos taikos atmosferoje. Dažnam jų siekti taikos – tai reiškia kariauti, mušti, žudyti tariamą priešininką, kuris jų vadeivų vadinamas ir nacistu, ir fašistu, ir apskritai nevertu gyventi savo žemėje. Ukrainą reikia ištrinti iš žemėlapio, sako Putinas, nes tai dirbtinis darinys, kurį sukūrė genialusis Leninas.

Apie 70-75 proc. rusų Putinui pritaria. Taip, jie už taiką, nenori karo, bet tik tuomet, kai Ukrainos nebeliks, o prie Juodosios jūros ilsėtis važiuos kaip į savo paplūdimius… Aš keliskart pateikiu tokį primityvų palyginimą: netyčia išgirdau, kad kaimynė Marytė tarsi nori nunuodyti mano per garsiai lojantį šuniuką, tarsi blogai kalba apie mane; nieko nelaukęs puolu daužyti jos namelio langus, o gal ir ruošiuosi padegti jos lūšnelę. Taip sakant, prevenciniais tikslais, kad man žalos nepridarytų. Putinas taip elgiasi Ukrainoje. Žinoma, tokiu būdu jis siekia taikos: kur ukrainiečiai dėsis, kai bus okupuoti?

Žiūrėjau per „Nastojaščeje vremia“ („Current Times“) televiziją, kaip motinos atsisako savo dukterų, tėvai – sūnų, kurie atvirai nesutinka su Kremliaus užzombintais artimaisiais. Motina eina į Putiną šlovinantį mitingą, o ant dukters šaukia: tu išdavikė…

Vakaruose pavargo nuo tebesitęsiančio karo. Išseko resursai, baimė ima viršų. Ukrainos visuomenėje taip pat sklando nekokios nuotaikos: jau geriau gyventi po okupanto padu, negu kęsti karo baisumus. Visa tai žmogiška? Taip. Savisaugos instinktas.

Tačiau tautų egzistavime yra ir kitas aukštesnės „prabos“ instinktas – siekti laisvės. Bet kokia kaina. Tik tai gali sustabdyti agresorių, paversti jo planus niekais. Priešingu atveju diktatorius neapsiribos kokia nors Ukraina ir žengs toliau. Putinas, ateidamas į valdžią 2000-aisiais, užsibrėžė tikslą – atkurti sovietinę imperiją. Jis to sieks bet kokia savo bendrapiliečių kaina. Žūsta tūkstančiai, daugybė grįžta suluošinti, pakrikusios psichikos. Jų motinos ir mylimosios vis tiek šaukia: mes už taiką, kai „ukrų“ nacistų nebeliks… Rusijos propagandistai, aptarnaujantys Kremlių ir sėdintys po šiltų jupiterių šviesomis, garbina Putiną, kuris tokiu būdu irgi siekia taikos. Nesgi paskleidęs ideologinę „antį“, esą, jei jis nekariaus, Amerika užims visas Rusijos platybes. Žiūrėjau per „Nastojaščeje vremia“ („Current Times“) televiziją, kaip motinos atsisako savo dukterų, tėvai – sūnų, kurie atvirai nesutinka su Kremliaus užzombintais artimaisiais. Motina eina į Putiną šlovinantį mitingą, o ant dukters šaukia: tu išdavikė…

Iškreiptų veidrodžių karalystė – tas Putino režimas: šaukia apie taiką, o žudo savo brolį slavą. Kaip tuomet elgtis ukrainiečiui, kuris patiria tokias kančias ir netenka savo Tėvynės? Vienintelis kelias, kuris nors ir kertasi su žmogiškais instinktais išgyventi ir kurti, yra priešintis, kovoti dėl savo išlikimo, dėl laisvės.

Kažkada Žilvinas Žvagulis vienos humoristinės dainos priedainyje traukė: „Svarbiausia, vyrai, kad prie baro alaus netrūktų ir nebūtų karo/Jablonskis sakė, alų gerti sveika, todėl pakelkim bokalus už taiką…“

Manau, kad ne bokalus už taiką reikia kelti, o šautuvus.