Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.iskauskas.lt

Visokių turime profesorių. Vieni disertacijas nusirašę nuo kitų arba nusipirkę, kiti iš tiesų nusipelnę savo mokslo darbais ir patyrimu, treti šiuo vardu manipuliuoja lyg raudonu skuduru lietuviškoj politikos koridoj.

Profesoriaus vardą turintis ekonomikos daktaras Povilas Gylys iš jų lyg ir niekuo neišsiskiria, tačiau kartu yra ir kitoks. Jo nesulyginsi, pavyzdžiui, su šviesios atminties akademiku Eduardu Vilku, nei su ekspremjere Kazimiera Danute Prunskiene, nei su dabartiniu politiku Kęstučiu Glavecku, o juo labiau  su jaunesniais ekonomistais. Ką čia ekonomika! Povilas Gylys aukščiau jos. Jo abstrakti „bendrojo gėrio“ teorija papuošta nuožmia nepriklausomybės laikų ūkio kritika, keistais pseudomoksliniais naujadarais („chucpa“) ir liguistu dešinės politikų puolimu.

Skaitant naujausią šio ekonomisto opusą „Chucpa. Arba kaip parklupdyti tautą?“ vis dėl to tikiesi argumentuotų įrodymų, kaip, kas ir kodėl tą tautą klupdo ant kelių, primeta jai „pesimistinę ir destruktyvią“ dvasinę būseną. O pačiai minėto termino reikšmei apibūdinti P. Gylys pasitelkia pavyzdį: „Žudikas apkaltina jo nužudyto žmogaus artimuosius žmogžudyste, plagiatorius moksle apkaltina patį originalaus tyrimo autorių plagiatu – esą tai jis nuplagijavo. Kitaip sakant, nusikaltėlis ima kaltinti auką.“ Jo nuomone, ryškiausi politinės „chucpos“ pavyzdžiai – fašizmas ir bolševizmas.

Toliau – jau pažįstamas apibendrinimas: būtent fašizmas ir bolševizmas yra svarbiausi 30 metų nesitęsiančios situacijos požymiai, „kai viena tarybinės nomenklatūros dalis nomenklatūriniais nusikaltimais kaltina kitą“.

Čia profesorius, žinoma, visą savo neapykantos smaigalį atsuka – atspėjote – prieš Vytautą Landsbergį. Tai jis – stalininis komjaunuolis, marksizmo dėstytojas, galimai KGB agentas, „įžūliai pasiskelbęs Rezistentu Nr. 1“, skelbiantis šūkius „Mušk komunistus!“ ir „Gaudyk Kremliaus agentus!“. Antruoju taikiniu jis pasirenka „kieto komunisto atžalą Rasą Urbonaitę – Rastauskienę – Juknevičienę“ ir vanoja ją, pasitelkdamas „vieno jos buvusių bendražygių“ teikiamą gariūninę informaciją. Paskui dar pylos tenka Emanueliui Zingeriui, jo tėvui – buvusiam „tarybinių spec. tarnybų NKVD/KGB darbuotojas. Berods, kapitonas, kovojęs su „buržuaziniais nacionalistais“ Marijampolės ir Alytaus apskrityse.“ Senų nuvalkiotų klišių naudojimas profesoriui garbės nedaro…

Žmonės tokiais atvejais sako: kuo pats kvepia, tuo kitus tepa. Kitaip sakant, norėdamas teisti kitus, pats turi būti nepriekaištingas. Nesiimu vertinti profesoriaus P. Gylio ekonominių utopijų, suvestų į mistinio „bendrojo gėrio“ formulę, tačiau tiek jo mokslinė veikla, tiek politinė laikysena toli nuo autorius piešiamos.

Bent jau pradėkime nuo to, kokius mokslinius darbus rašė šis ekonomistas, besigiriantis savo biografijoje, kad jo tėvas buvo vargonininkas, atseit, giliai tikintis. Kuo gi tiki profesorius?

Antai, gūdžiais L. Brežnevo laikais, 1974-aisiais, VU jis apsigynė  ekonomikos mokslų daktaro disertaciją „Valdymo turinio, sistemiškumo ir ribų klausimai socializmo sąlygomis“. Tai nieko neįprasto. Anais stagnacijos laikais tokių darbų nors BELAZ‘u vežk… Bet štai jau paskelbus atkurtą nepriklausomybę, dar net nepraėjus keturiems mėnesiams, 1990 m. liepos 3 d. Baltarusijos V. Kuibyševo valstybinis liaudies ūkio institute jis apgynė Lietuvos respublikos ekonomikos mokslų habilituoto daktaro disertaciją „Valdymas socializmo ekonominėje sistemoje: metodologijos klausimai“.

Kai visa Lietuva po Kovo 11-osios tryško laisvės dvasia, sovietinis mokslininkas ramiai sau gilinosi į socialistinio valdymo ypatumus ir, tikėtina, dar kurį laiką iš Maskvos gavo atlygį už niekaip nereikalingą mokslinį laipsnį. Net jo biografijos sudarinėtojai Google paskyroje stebisi, kaip tokiu metu disertacijoje buvo „šlovinami sovietinės valdžios pasiekimai ir optimistiškai žvelgiama į Sovietų Sąjungos ateitį“. Tos pačios SSRS, kuri tuo metu jau traškėjo braškėjo ir netrukus visai subyrės…

Paprastai ironiškai šiuos biografijos faktus vertinanti Pipedija pastebi, kad „Povilas Gylys nuo pat 1969 iki 1989 m. dėstė VU tokią politinę ekonomiją, kurią galų gale, jau beyrant SSRS, žmonės atvirai pradėjo vadinti pseudomokslu“. Ar tai neatrodė absurdiška, kai prieš ir po Kovo 11-osios iš Maskvos jau sklido įvairūs grasinimai, buvo griebtasi ekonominės blokados, o sovietinė kariauna nevaržomai žlegėjo miestų gatvėmis, ir artėjo Sausio 13-oji? Ko gero, P. Gylys, glausdamasis prie LKP elito ir kartu prie Sąjūdžio, tikėjosi šiltos vietos…

Tuomet didžioji dalis Lietuvos intelektualų atvirai nuėjo su Sąjūdžiu, kiti gi, prisišlieję prie LKP, kartu su A.M. Brazausku prisitaikė prie Atgimimo bangos, bet vis dar tikėjosi likti valdžioje. Matyt, daug vilčių dėjo padaryti nomenklatūrinę karjerą ir P. Gylys – LDDP Prezidiumo narys, vienas iš šešių aukščiausių partinės viršūnės asmenų. Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė pasakojo, kaip A. Brazausko ištikimi veikėjai rinko parašus už jo skyrimą premjeru, taip AT pirmininką įspiesdami į kampą. Net buvo klastojama posėdžių stenograma. Paskyrus ministre pirmininke K. Prunskienę, jie ėmė griežti dantimis…

Tas griežimas girdisi iki šiol. LDDP nomenklatūra atsigavo, kai 1992 m. rudenį laimėjo Seimo rinkimus. Prasidėjo valstybinių struktūrų valymai nuo „landsbergininkų“. Pagaliau P. Gylį gruodžio 10 d. dekretu laikinai einantis prezidento pareigas A. Brazauskas paskyrė užsienio reikalų ministru, nors, kaip ta pati Pipedija pašiepia, bičiuliai tikėjosi, jog „jei jau profesorius, tai gal kažkaip su užsieniečiais susišnekės. Tokie jau tie laikai buvo, kai vienintelė valdžiai suprantama užsienio kalba buvo rusų.“

Pergyvenęs net tris premjerus, profesorius ir čia randa kaip paneigti V. Landsbergio pastangas, išvedant sovietinę kariuomenę iš Lietuvos. Viename interviu jis išaukština savo patrono A. Brazausko vaidmenį, kuris esą „politinės isterijos sąlygomis sugebėjo palaikyti konstruktyvius santykius su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu. Ir jie susitarė.“ Politine isterija jis laiko primygtinus reikalavimus išvesti okupacinę kariuomenę. Jis pagiria ir Maskvą, teigdamas, kad „tuomet Rusijos federacija atliko teisingą ir naudingą Lietuvai veiksmą.“ Kad dar 1992 m. rugsėjį Maskvoje buvo pasirašytas tos kariuomenės išvedimo grafikas – nė žodžio. Bet paties anuometinio ministro vaidmuo, atleiskite, tik stovėti už savo patronų nugarų Kremliuje?

Ministro bendraamžiai pripažįsta, kad Vyriausybėje jis buvo pilka asmenybė. Prieš ketverius metus „Lietuvos rytas“ klausė: kas sieja Rūtą Vanagaitę, Zigmą Vaišvilą ir Povilą Gylį? Žurnalistas priminė, kad kažkada kolega Latvijos užsienio reikalų ministras jam siūlė pasislėpti po lapine kepure… O taip pasislėpęs jis vėliau buvo tinkamas sukti ir į „Drąsos kelią“…

Ką norėti, kad net savieji ėmė profesoriaus šalintis. Kai 2016 m. socialdemokratai pradėjo formuoti naują Vyriausybę, P. Gylys vėl panūdo į valdžią. Pačioje Garliavos bylos pakilime jis pareiškė norįs tapti vidaus reikalų ministru, nors tik ką iškoneveikė Lietuvos teisėsaugą ir tvirtino, kad teisingumo bylas nuo šiol spręs tik Amerika. Bet tada kolegos A. Butkevičiaus kabinetui jis pasirodė nepageidautinas ir, pasitaręs su R. Paksu bei negavęs VSD patvirtinančios pažymos, premjeras profesoriaus atsisakė… „Lietuvos ryto“ apžvalgininkė Laima Lavastė tuomet rašė: „Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki“, – taip vadinasi P.Gylio straipsnių rinkinys, išleistas 2009 metais. Geriau ir nepasakysi!“

Tačiau P. Gylio retorika labai patinka Maskvos propagandistams. Jį nuolat cituoja SPUTNIK portalas ir naujienų agentūra. Štai 2017 m. lapkritį jiems labai patiko profesoriaus interviu laikraščiui „Exspress nedelia“, kuriame jis gynė dizainerį Juozą Statkevičių, prakalbusį apie neišmatuojamą meilę Rusijai ir žodžio laisvės suvaržymus Lietuvoje. Nors šis dėl savo žodžių atsiprašė, politikas tvirtino, kad Lietuvoje nesilaikoma 25-ojo Konstitucijos straipsnio…

Po pusmečio tas pats „Sputniknews“ cituoja buvusi ministrą, kuris gina sovietinius paminklus „balvonus“, tokius kaip paminkliniai akmenys ant Raudonosios armijos ir Rusijos imperijos karių kapų Antakalnio kapinėse. Galima manyti, kad Kremlius Lietuvoje tokius profesorius puoselėja kaip Penktosios kolonos atramas…

***

Niekada nemėgau gilintis į asmeninius kokio nors veikėjo ypatumus, biografijos subtilybes. Tačiau P. Gylio primygtinis pomėgis ieškoti kaltų audringoje valstybės istorijoje peržengia ekonomikos profesoriaus kompetencijos ribas, nebent tas mokslo vyras pats būtų „tabula rasa“. Neabejoju, kad jis tvos atgal – pagal seną, kaip gyvenimas taisyklę: aš toks, o tu koks? Kažkada nepateisinęs žmonių vilčių profesorius galėtų užgniaužti savo pagiežą ir nepagrįstas ambicijas.