Karaliaučiaus universiteto (Albertinos) pastatai Priegliaus krante. Toliau matyti Karaliaučiaus katedra. XIX a. pabaiga.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas

Rusijos karas Ukrainoje Europą privertė krūptelėti. Jeigu konfliktai vykdavo toli nuo Lietuvos, mes juos stebėjome gana abejingai. Bet šis karas jau tiesiogiai veikia visas regiono ir žemyno valstybes bei Lietuvą. Ypač dėl to, kad šalia beveik aštuonis dešimtmečius esame priversti gyventi su labai militarizuotu Rusijos eksklavu – Kaliningrado sritimi. Ji vis labiau tampa dar vienu pavojingu karo detonatoriumi pačiame Europos centre.

Nualinta žemė

Kažkada aprašiau savo pirmą pažintį su šia 1945 m. sovietų okupuota baltų žeme, kurią, beje, Maskva buvo svarsčiusi prijungti prie Lietuvos. O tuomet mano įspūdžiai buvo slegiantys.

Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms („sborams“) išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę, kemsynais apaugę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją. Buvo pažliugęs kovas, miegojome palapinėse ant šlapių šakų, autus džiovinomės prie „buržuikės“, o rytą reikdavo gilinti įšalusią apkasų žemę. Kartą pakraupę stebėjome, kaip, einant pavasariniam pašalui, dumblinoje gilioje baloje po ledu dingsta rusiškas tankas su lietuvio karininko, berods, Putnos vadovaujamu ekipažu. Jam niekas negalėjo padėti…

Tai dar labiau sustiprino niūrų įspūdį iš šios varganos žemės, dėl kurios amžiais pjovėsi baltai, germanai ir slavai. Tas įspūdis išliko iki šiol, nors Maskva bandė jai įkvėpti civilizacijos kvapo: Kaliningrado sritis 1991m. buvo paskelbta Laisvąja ekonomine zona, o, ją 1995 m. panaikinus, kitais metais V. Putino dekretu įteisino Ypatingąją ekonominę zoną, pradėjusią veikti 2006 m. su 10 metų pereinamuoju laikotarpiu.

Šis daugiau kaip 15 tūkst. kv. km plotas su 938 tūkst. gyventojų turėjo patraukti išskirtinį investuotojų dėmesį, bet liko tik strateginis, nepaprastai militarizuotas Rusijos forpostas prieš Vakarus. Krašto žmonių gerovei nepadėjo ir tai, kad ilgą laiką, net 30 metų, Pregolsko gyvenvietė netoli Kaliningrado buvo V. Putino uošvija. Čia iki 2001 m. lapkričio gyveno Liudmilos Putinos motina Jekaterina Škrebniova.

V. Putino uošvija

Po sudėtingos akių operacijos ji persikėlė į Maskvą, arčiau galingojo žento, ir dabar nėra žinių, ar ji tebegyvena. 2000-ųjų sausį, duodama interviu vietos laikraščiui, senutė skundėsi: „Kas iš to, kad esu prezidento uošvė…“ Mat, žentas čia neužsuka, net per vizitą į Kaliningradą ar per karines pratybas neturėjęs laiko aplankyti uošvės. O ji skundėsi ir tekančiu stogu (gyveno standartiniame bute, sename bombardavimų apgriautame trijų aukštų vokiškame name), ir ūkio tarnybų abejingumu, bet didžiavosi proletariška abiejų susijungusių šeimų kilme.

V. Putinas ir į Lietuvą niekada nebuvo užsukęs, nebent virš jos praskridęs. J. Škrebniova interviu laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ 2000 m. sausio 19 d. sakė, kad jaunavedžiai po 1983 m. Leningrade įvykusių vedybų mėlynu šeštuoju žiguliuku per visą Pabaltijį, taigi ir per Lietuvą, nebe nuotykių buvo atvažiavę pas uošvę… Apie savo darbą V. Putinas uošviams niekada nepasakodavo, tačiau jeigu ir būtų užsiminęs, pokario atsikėlėliams į seną prūsų žemę tai nebūtų sukėlę neigiamų emocijų. Jie buvo tipiški atėjūnai, okupantai.

Vakarų abejingumo rezultatas

Baltijos regiono likimas vėl buvo sprendžiamas iš dalies nuolaidžiaujant karo nugalėtojai Sovietų Sąjungai. Pagal Potsdamo konferencijos sprendimus Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms. Šiaurinė regiono dalis atiteko Rusijai, kur suformuota Kaliningrado sritis, o pietinė regiono dalis – į SSRS orbitą patekusiai Lenkijai. Po to dar kartą visiškai pasikeitė etninė krašto sudėtis. Baltijos vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, o vietoj jų regioną apgyvendino rusai (Kaliningrado srityje) ir lenkai (Lenkijoje). Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. joje turėjo autonomijos statusą. Bet prūsiškas palikimas buvo uoliai naikinamas. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus vardas buvo pakeistas Kaliningradu, nors tuometinis SSRS AT pirmininkas Michailas Kalininas, miręs vos prieš mėnesį, jokių ryšių su Kionigsbergu neturėjo. Vokiškos ir lietuviškos kilmės vietovardžiai, kurių nespėjo pakeisti naciai, buvo pervadinti į rusiškus.

Taigi, krašto likimas buvo nulemtas dar Potsdamo konferencijoje. Kaip rašė atsargos pulkininkas Jonas Užurka, tuomet buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą. Bet ji neįvyko.

Taip trečdalis Rytų Prūsijos šiaurinės dalies buvo perduota SSRS administravimui, kol Taikos konferencija nenuspręs kitaip. Kadangi Maskva buvo suinteresuota, jog ji neįvyktų (J. Stalinas Vakarams sakydavo, kad iš Karaliaučiaus visi vokiečiai pabėgo, tad nėra kam čia atkurti Prūsijos), 50 metų krašto administravimo terminą SSRS visiems laikams pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį. Vakarai buvo tam abejingi, konferencija nebuvo surengta, nes prasidėjo Šaltasis karas…

Karaliaučius – Lietuvai?

Dabar pasigirsta nostalgiškų padūsavimų, esą būtų buvę protinga šį kraštą prijungti prie Lietuvos. Beje, ši mintis atsirado ne tuščioje vietoje.

O intrigą sukėlė pati Maskva. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip savo dienoraštyje 1944 m. vasario 27 d. rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejojo, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, Viačeslavas Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų.

Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda, rašytojas Antanas Venclova, keleto leidinių redaktorius, prieškariu buvęs finansų liaudies komisaru, po karo 10 metų kalėjęs Juozas Vaišnoras ir lietuvių etimologijos tyrinėtojas profesorius Borisas Larinas iš tuomečio Leningrado. Gi Antanas Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su pačiu J. Stalinu apie Vilnių, ir neva šis liepęs „respublikiniams valdžios organams kurtis Vilniuje, su kuriuo susijusios daugelis lietuvių tautos aspiracijų“. Kažin ar tuomet buvo užsiminta apie Rytų Prūsijos likimą, o juo labiau apie jos prijungimą prie socialistinės Lietuvos.

Bet B. Larino vadovaujamos komisijos pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

Anot istoriko Antano Kulakausko, komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes tai buvo neabejotina. Bet ji esą susikirto su kita problema: kokiose ribose atkurti nepriklausomą Lenkiją? Juk problema lietė Vilniaus likimą. Bet viską lėmė nugalėtojos Sovietų Sąjungos interesas – turėti Baltijos jūroje neužšąlančius Mėmelio ir Kionigsbergo uostus.

Čia suveikė ir prisitaikėliška A. Sniečkaus pozicija. Manoma, kad A. Sniečkų nuo tolesnių vilčių atgrasė perdėtas lojalumas Kremliui, kuris jau neužsiminė apie kitokį Kaliningrado srities statusą. O Vilniuje ėmė sklandyti teiginiai, kad ši žemė pernelyg apleista, norint ją tinkamai pritaikyti žemdirbystei. Nors LKP lyderis dar 1960 m. savo užrašuose po apsilankymo Kaliningrado srityje liejo sentimentus: „Ech, senoji prūsų žemė, kiek ji lietuviškos giminės…“ Kita vertus, po J. Stalino mirties A. Sniečkus buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę ir buvo nepaprastai atsargus kelti tokius rizikingus klausimus.

Istorikai mano, kad įgijęs Nikitos Chruščiovo palankumą LKP vadovas dar kurį laiką puoselėjo anuos sentimentus, bet buvo Michailo Suslovo atkalbėtas iš naujo siekti Kuršmarių regiono, o juo labiau Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos. Galbūt tas viltis sužadino N. Chruščiovo dovanėlė Ukrainai – 1954 m. Krymo prijungimas prie jos…

Pavojingas Europos pūlinys

Paskui kilo didžiulė įtampa regione, ir kalbėti apie Kaliningrado srities likimą tapo užsiėmimu iš fantastikos srities. 2016 m. gegužę rašėme apie išaugusią įtampą tarp Lietuvos ir Rusijos. Po Krymo aneksijos ir Rusijos agresijos Ukrainoje ji tik sustiprėjo. Rusija Kaliningrado eksklavą nuolat „iskanderizuoja“, didina čia savo karinį potencialą, tuo tarpu YES idėja išsisklaidė, o dabar jis tampa Europos pūliniu. Juo Maskva grasina Vakarams.

Kažkada, minint paskutinės iš trijų – Potsdamo konferencijos metines, kalbėdamas apie galimą kitokį Karaliaučiaus krašto statusą, tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas teigė, kad „jei tų Rytų Europos teritorijų užėmimas nebūtų paliktas Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, alternatyva buvo tik kitas karas. Vakarai nusprendė palaukti, kol sovietų imperija pati subyrės, ir tai pasiteisino, tik ne taip greitai“.

Kai kas, matyt, ir šiandien laukia, kada subyrės Rusija ir Vakarai tą kraštą priskirs Lietuvai. Tada jos plotas būtų jau 80 tūkst. kv. km, turėtume dar didesnį priėjimą prie Baltijos jūros, būtume dar arčiau Vakarų, o šie atsikratytų ypač pavojingos ir padėtį žemyne destabilizuojančios teritorijos. “Vilioja?” – klausėme viename straipsnyje. Dabar galime atsakyti: nepuoselėkime nepagrįstų vilčių. Geriau užtikrinkime, kad senoji baltų žemė netaptu dar viena Ukraina, kurią siaubia beprotiška barbarų orda, save piktdžiugiškai vadinanti Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja.