Leonidas Brežnevas. vikipedia.org nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Seną, prieš pusšimtį metų, nutikusį įvykį tuometinėje Sovietų Sąjungoje priminė nesenas straipsnis britų „Financial Times“, kuriame palyginami du Rusijos valdovai – anuometinis „didysis stagnatorius“ Leonidas Brežnevas ir dabartinis imperatorius Vladimiras Putinas, tik ką pratęsęs savo valdymą dar keletai kadencijų – iki savo 80-mečio, t.y. iki tokio pat amžiaus, kai savo gyvenimą baigė L. Brežnevas. Londono dienraštyje yra ir daugiau įdomių paralelių. Bet nori nenori peršasi ir kita: prieš 51-rius buvo surengtas gana įžūlus pasikėsinimas į amžinąjį „genseką“, o dabartinis lyderis irgi rusams gerokai įgrįso…

Apie tai rašiau prieš septynerius metus. Tad šiandien primenu šią šiek tiek pakoreguotą publikaciją.

Iškamša likęs valdovas

Nuo seniausių laikų carinėje Rusijoje, bolševikų viešpatavimo laikais, komunistinėje SSRS, o ir šiandieninėje šioje Rytų valstybėje pasikėsinimai į vadovus, aukštus pareigūnus bei politikus yra įprastas dalykas. Vieni įvykiai įgauna platų rezonansą tuojau pat, kiti – praėjus tam tikram laikui, o kai kurie lieka beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių – pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d.

Jis ilgai buvo apgaubtas paslapties skraiste, o nusikaltimo tyrimo rezultatai nugulė į gilius „kagėbė“ stalčius. Dar ir dabar tvirtinama, kad tai buvo ne politinis aktas, o psichiškai nesveiko karininko išpuolis. Stagnacijos lyderio kritikai pašiepia, kad, žinoma, tik silpnaprotis galėjo kėsintis į generalinį sekretorių, kuris jau pats tebuvo galingos branduolinės valstybės vadovo iškamša…

L. Brežnevas po Josifo Stalino buvo antras ilgiausiai valdęs SSRS. Iš esmės neturintis realaus aukštojo išsilavinimo (1937 m. jis baigė Kursko matininkų ir melioracijos mokyklą; tik vėliau partiečių priverstas studijavo metalurgijos institute), jau 1938-aisiais tapo SSKP Kursko srities komiteto sekretoriumi. Karo metais, būdamas 36-rių, jis gauna generolo majoro laipsnį, o po karo dirba partinį darbą Ukrainoje ir Moldovoje. Po J. Stalino mirties 1953 m. L. Brežnevas savo karjeros troškulį sutelkia į vidaus politinę kovą. Tarsi keršydamas Nikitai Chruščiovui, kad šis jį išsiuntė partiniam darbui į Kazachstano stepes, 1964 m. dalyvauja suokalbyje prieš jį ir pagaliau ima vadovauti komunistų partijai, kuri tapatinama su valstybe. Tai buvo neregėtos stagnacijos ir partinės nomenklatūros įsigalėjimo dešimtmečiai.

1972 m. jis patiria insultą, o po ketverių metų ištinka klinikinė mirtis. Bet L. Brežnevas miršta tik 1982 m. lapkričio 10 d., 18 metų išbuvęs partijos ir SSRS vadovu. Paskutiniai jo lyderystės metai tebuvo vegetavimas, pagimdęs aibę gandų ir anekdotų. Sakoma, kad jų apie L. Brežnevą yra sukurta daugiausiai iš visų buvusių ir esamų kaimyninės šalies lyderių ir aukštų politikų…

Vienintelis lankęsis Vilniuje

Bet reikia priminti vieną įdomią detalę. Iš nedaugelio sovietinių lyderių ir ypač šiandieninės Rusijos vadovų L. Brežnevas 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį (po Lavrentijaus Berijos bandymų pašalinti jį iš respublikos partinių vadovų posto A. Sniečkui taip pat atėjo geresnis metas; beje, A. Sniečkus vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek J. Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais), aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“… Net dabar vargu ar koks atvykęs įtakingas Rusijos politikas drįstų taip pasakyti.

Bepročio sumanymas?

Taigi, tą 1969 m. sausio 22-ąją 21-rių sovietinės armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pabėgęs iš dalinio su dviem Makarovo pistoletais ir keturiom šovinių apkabomis, per Leningradą išskrido į Maskvą. Jis apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Savo atvykimą jis paaiškino ketinimu stebėti kitą dieną rengiamą keturių kosmonautų, skridusių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“, pagerbimo ceremoniją Kremliuje. Joje turėjo dalyvauti ir L. Brežnevas.

Rytą jis paėmė dėdės milicininko uniformą, be kliūčių pateko į vidinį Kremliaus kiemą, stojo į milicijos grandinę prie Borovickio vartų priešais Ginklų rūmus. Kai kortežas įvažiavo pro pagrindinius vartus, V. Iljinas praleido pirmą mašiną, nes paprastai L. Brežnevas važiuodavo antroje. Pastebėjęs antrąją, jis žengė priešais, iš lietpalčio rankovių ištraukė abu pistoletus ir per 6 sekundes sugebėjo paleisti 11 šūvių, paskui dar 5 buvo rastos apkabose. V. Iljinas bemat buvo sulaikytas.

Tačiau ZIL automobilyje buvo ne L. Brežnevas, o keturi į iškilmes vykę kosmonautai. Vienas iš jų – Georgijus Beregovojus buvo kiek panašus į L. Brežnevą, ir tai, matyt, suklaidino šaulį. Atakos metu nuo žaizdų mirė vairuotojas Ilja Žarkovas, nukentėjo vienas motociklininkas, kuris užstojo automobilį. Visi kosmonautai liko sveiki, tik G. Beregovojus buvo sužeistas stiklo skeveldromis.

Kosmonautų pagerbimo televizijos transliacija iš Kremliaus buvo nutraukta, nieko nepaaiškinant. Vietoj to per Maskvą ėmė sklisti gandai, kad į Kremlių esą prasiskverbė CŽV smogikų būrys, ketinęs pašalinti L. Brežnevą ir visą partijos politinį biurą, kad šaudžiusių buvo du ar trys, kad į vieną kortežo automobilį buvo padėta bomba…

 Kaip paprastai, sovietinė spauda tylėjo. Tik po dviejų dienų laikraštis „Pravda“ vos matomoje vietoje paskelbė trumpą žinutę, kurios esmė – psichiškai nesveikas asmuo kėsinosi į keturis kosmonautus, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova. Tai turėjo pagimdyti dar daugiau spėlionių, tačiau kartu ir atitraukti dėmesį nuo tikrojo šio pasikėsinimo tikslo – L.Brežnevo. Kita vertus, kilo logiškas klausimas: o koks beprotis galėjo kėsintis iš karto į keturis niekuo dėtus kosmonautus?

Paslaptimi liko ir tai, kaip generalinis sekretorius išvengė šio tragiško įvykio. Portalas Diletant.ru rašė, kad V.Iljino dėdė dar tą patį rytą įtarė negera ir, būdamas uolus sovietinis pilietis, pranešė „kagėbė“ apie savo giminaičio vagystę. Ar pasiekė šis pranešimas asmenis, atsakingus už L.Brežnevo saugumą? Vieni teigia, kad būtent todėl L.Brežnevo automobilis Kremlių pasiekė anksčiau ir kitu keliu, kiti tvirtina, kad apie galimą pasikėsinimą buvo informuotas KGB šefas Jurijus Andropovas, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė, nes esą taip tikėjosi atsikratyti generalinio…

Suimtas V. Iljinas, nors ir pripažintas nepakaltinamu, buvo išsiųstas į Kazanės specialiąją psichiatrinę ligoninę, kur sėdėjo mažytėje vos 4,2 kv. m ploto vienutėje. Vis tiek jis buvo nuteistas 20 metų kalėti ir tik 1988 m. mamos rūpesčiu buvo pervestas į Leningrado psichiatrinę ligoninę Nr.3. Dar po poros metų SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos sprendimu jis buvo paleistas ir iki šiol gyvena vieno kambario bute. Kadangi jis formaliai nebuvo demobilizuotas iš armijos, tai jo advokatas išrūpino teismo sprendimą mokėti jam atlyginimą už 20 nelaisvės metų, be to jis gavo invalidumo pašalpą.

V.Iljinas ir po to sakęs nesigailįs savo poelgio, išskyrus dėl vairuotojo mirties ir nemalonumų, kuriuos patyrė jo draugai. Savo 50 metų senumo išpuolį jis pagrindė dar 1977 m. išsiųstame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai, kuriame siūlė vadinamą „Brežnevo Konstituciją“ papildyti teiginiu: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę įvykdyti teroro aktą, jeigu partija ir vyriausybė vykdo neatitinkančią Konstitucijos politiką“.

Apžvalgininkai iki šiol mano, kad V. Iljino veiksmus sukėlė susipynę asmeniniai ir politiniai motyvai. Jis kritiškai vertino partinę SSRS sistemą, teigė, jog komjaunimas yra atgyvena, smerkė sovietinę invaziją į Čekoslovakiją, bet teigiamai atsiliepė apie karinius perversmus Trečiojo pasaulio šalyse, žavėjosi Lee Harvey Oswaldu, kuris taip pat dezertyravo iš JAV karinio jūrų laivyno, slapstėsi Sovietų Sąjungoje, o grįžęs į Dalasą 1963 m. lapkričio 22 d. nušovė prezidentą Johną Kennedy. „Iš viso vienas šūvis – ir jau žinomas visame pasaulyje“, – žavėjosi V. Iljinas.

Jis taip pat šypteli prisiminęs vieną tų laikų anekdotą. Jo klausia: „Kaip gi tu galėjai nepataikyti į Brežnevą?“. „O kaip galėjau pataikyti, jei visi šaukia „Duok man! Duok man pabandyti!“

Ar tai buvo protestas?

Tačiau Paryžiuje leidžiamas laikraštis „Russkaja myslj“ nemano, kad tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus poelgis. „Šūviai Maskvoje 1969 metais tapo tragišku protestu prieš nežmonišką valstybinę sistemą, 50 metų įtvirtinusią vergiją, – rašė jis 1972 m. – Nežinomasis žinojo, kad jam teks atiduoti gyvybę už šį poelgį. Juk teigiama, kad jo drabužiuose rado dvi kalio cianido kapsules, kurių nespėjo nuryti.“

Kiti gi V. Iljiną apskritai vaizduoja didvyriu, ketinusiu sunaikinti komunistinės L.Brežnevo bandos vedlį. Jis prilyginamas Jerofejui Dmitrijevui, kuris 1942 m. lapkričio 6 d. norėjo pašalinti J. Staliną, Aleksandrui Šmonovui, per šventinę demonstraciją 1990 m. lapkričio 7 d. pasikėsinusiam į Michailą Gorbačiovą ir taip pat pripažintam nepakaltinamu, bet išbuvusiam 4 metus psichiatrinėje ligoninėje, ir daugeliui kitų.

Ar kas pasikeitė Rusijoje šiais laikais? Pagyvensim – pamatysim.