Česlovas IŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Lietuviai išsiskiria tuo, kad mėgsta pažymėti visokias sukaktis – gimimo, mirimo, gimtadienius, vardadienius, krikštynas, vestuvių, „pirmo karto“ metines, savo šalies ir pasaulio įvykių jubiliejus, tautines šventes. Gruodžio 23-ąją minime vieno baisaus žmogaus (jeigu jį apskritai galima vadinti žmogumi, net iš mažosios raidės) mirties metines.

Prieš 65 metus, 19.50 val., „žmogus su pensnė“ Lavrentijus Pavlovičius Berija Maskvos karinės įgulos kieme gavo kulką į kaktą… Ją iš savo asmeninio ginklo „Parabellum“ paleido generolas pulkininkas Pavelas Batickis. Nė 55-rių nesulaukęs L. Berija buvo sušaudytas po penkias dienas vykusio teismo, o jo nuosprendis buvo įvykdytas dviem valandom anksčiau negu dar šešiems šio nuteistojo bendražygiams (tarp jų ir lietuviams gerai žinomam V. Dekanozovui).

Paradoksalių aforizmų meistras, britų žurnalistas ir rašytojas Gilbertas Chestertonas yra išsireiškęs, kad ir velnias yra kiek liberalas. Tą „velniškumą“ galima įžvelgti ir L. Berijos nuotraukoje, kur „žmogus su pensnė“ sėdi ant kelių pasisodinęs ir per mergaitišką krūtinę apkabinęs J. Stalino paauglę dukterį Svetlaną, kuriai toks meilumas nepatinka, ir ji stengiasi išsiveržti iš vyriškio glėbio. Dar. L.Beriją tardę tyrėjai esą turėjo duomenų apie 221 jo meilužę. Dauguma šių moterų buvusios agentės arba informatorės, o vienas aukštas pareigūnas, kuriam buvo leista susipažinti su tardymo medžiaga, pasibaisėjo: jų vardų negalima atskleisti, nes tris ketvirtadalius sugulovių sudarė vyriausybės narių žmonos ir dukros…

Internetinis leidinys „Istoričeskaja pravda“ pasakojo kraupiai pikantiškas istorijas, kad L. Berija ypač mėgo nekaltas Maskvos moksleives. Esą po Andriejaus Ždanovo laidotuvių 1948 m. rugsėjo pradžioje jis staiga užbėgo į jaunos merginos, stebėjusios iš balkono laidotuvių eiseną, butą. Ši nustebo: „Kaip taip galima, drauge Berija. Juk jūs tik ką palaidojote draugą…“ Maršalas nepasimetė ir atšovė: „Mane po tokių ceremonijų visada traukia kažkas gyva“…

Kad L. Berija buvo tikras velnias NKVD generolo uniformoje, nekyla abejonių, tačiau kiek jis, anot britų rašytojo, buvo liberalas? Pasirodo, norėdamas to ar ne, jis skatino lietuviškąjį nacionalizmą.

Prieš penkerius metus citavome istorikę Janiną Varnienę, kuri savo 1998 m. paskelbtame darbe „Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis“ rašė, jog L. Berija, po J. Stalino mirties stengdamasis įsitvirtinti valdžioje ir turbūt pirmas pagavęs destalinizacijos vėją, pradėjo keisti iki tol vykdytą brutalią nacionalinę politiką. Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio aparato darbuotojai turi būti vietos žmonės, o įstaigose turi būti vartojama tos tautos kalba. Jau balandį jis paskambino Antanui Sniečkui ir, Lietuvą palyginęs su Vokietijos Demokratine Respublika (tai greičiau buvo jo diplomatinis reveransas), piktinosi, kodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl jie užėmę pagrindinius valdžios postus, kodėl antrieji partijos CK sekretoriai rusai, kodėl taip gerai gyvena kunigai, o vargsta paprasti žmonės…

Istorikė J. Varnienė tvirtina, kad tai reiškė A. Sniečkaus kritiką, ir ištikimojo Maskvos nurodymų vykdytojo kėdė subraškėjo. Gegužės 20-ąją SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“. Per keletą mėnesių L. Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad į visose partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandyse būtina rengti ir kelti vietos vadovus. Buvo pastebėta, kad daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, todėl jie turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų, – lenkiškai.

1953 m. birželį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų grąžinimas iš Lietuvos. Per tuos metus į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 000 žmonių, iš jų 133 – iš represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai. Naujoje L. Berijos politikoje buvo ir kitų reikalavimų: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG’o lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių.

Amnestija palietė ir mano tėvą. Po trijų metų jis grįžo iš Kozelsko lagerio, kur buvo nuteistas 8 metams už dalyvavimą kaimo vestuvėse surengtame garsaus miestelio stribo linčo teisme. Jis manęs nebuvo matęs, o aš, naktį pabudintas trimetis, barzdoto dėdės baisiai išsigandau…

Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD, o vėliau MGB tardymų. Lietuvoje taip pat pasijuto vadinamosios „naujosios nacionalinės politikos“ pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatvę, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo rusiški užrašai – vietoje iškabos „Magazin“ puikavosi užrašas „Parduotuvė“, vietoje „Stolovaja“ – „Valgykla“. Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių, o autobusuose – lietuviški maršrutų pavadinimai… Kaip rašė istorikas V. Tininis, jau 1953 m. liepos 19 d. įsaku raudona sovietinė vėliava buvo pakeista į trijų spalvų – raudona, balta, žalia – LSSR vėliavą, kuri turėjo simbolizuoti respublikos „suverenumą“.

Tai suerzino kitus Kremliaus lyderius, pirmiausiai N. Chruščiovą ir G. Malenkovą. L. Berijos „naujoji nacionalinė politika“ ypač kėlė nerimą N. Chruščiovui, kuris buvo atsakingas už KGB veiklą Vakarų Ukrainoje. Tai jis paskleidė žinią, esą L. Berija per operos „Dekabristai“ premjerą planuoja perversmą ir SSKP CK prezidiumo areštą. Taip „nacionalinis atšilimas“ greitai baigėsi: birželio 25-ąją grįžus iš Rytų Vokietijos, kur prasidėjo didžiuliai vokiečių statybininkų streikai, kitą dieną L. Berija buvo suimtas. Visi jo priimti nutarimai buvo atšaukti. Per pusmetį trukusį tardymą jam pateikti kaltinimai perversmo organizavimu, tėvynės išdavimu, „šnipinėjimu Didžiajai Britanijai, pastangomis likviduoti tarybinę santvarką, kapitalizmo restauracija ir buržuazijos viešpatavimo atstatymu“.

Ant Lietuvos vėl užslinko totalitarizmo prieblanda.

Nepavydėtinas metas buvo A. Sniečkui. LKP CK 1953 m. liepos plenume padarytame pranešime agitavusiam, kad partija turinti užsiimti propaganda, o ne vadovavimu šaliai, jam vėl teko užsičiaupti. Kitaip sakant, destalinizacijos procesas, taip kaip jį suprato ir vykdė L. Berija, truko vos tris mėnesius ir buvo tik širma tikrajai represinei politikai nacionalinių pakraščių atžvilgiu. Jis padėjo pagrindus N. Chruščiovo įsitvirtinimui valdžioje. Pastarasis taip pat mėgino vaizduoti reformatorių, tačiau nebent kukurūzų lauke, o 1964 m. valdžioje įsitvirtinus Leonido Brežnevo stagnatoriams, nepriklausomybės viltys galutinai žlugo.