Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Prieš 35 metus, 1990 – ųjų kovo 14 d., praėjus vos keletui dienų po Nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimo Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje buvo priimtas įstatymas dėl SSRS prezidento posto įsteigimo ir 6 – ojo konstitucijos straipsnio pakeitimų. Pagal jį SSKP neteko vadovaujančio vaidmens statuso, o komunistai turėjo pasitraukti į istorijos paribį.

Kai sovietiniais laikais klausdavo, ar nori stoti į partiją, niekam nekildavo klausimo – į kokią. Nebent kas nors iš tikrųjų neatsargiai juokaudavo: „Į kokią?“. Visiems buvo aišku, nes komunistų partija nuo bolševikų laikų buvo SSSR valstybingumo pagrindas, varomoji jėga ir kartu su savo represiniu KGB aparatu, kaip vaizdžiai sakydavo disidentai, – „tautų kalėjimas“. Bet dažnas į ją stodavo ne dėl idėjos ar garbės, o dėl karjeros: tapus SSKP nariu buvo žadami postai, o kartu su profsąjungomis – visokios gėrybės, pavyzdžiui, butai. Ypač jomis viliodavo jaunuosius specialistus, kuriančius šeimas.

Tiesą sakant, formuluotė apie SSKP vadovaujantį vaidmenį atsirado tik L. Brežnevo laikais, nes 1936 m. pagrindiniame įstatyme buvo neaiškus apibrėžimas apie „priešakinį darbo žmonių vaidmenį kuriant socialistinę visuomenę“. 1977 m. konstitucijoje komunistų partijos vaidmens apibrėžimas tapo kur kas tvirtesnis. 6-asis jos straipsnis įteisino vienpartinę sistemą, o daugiausia, ką žmogus galėjo pasirinkti – nepartinio statusą.

„Perestroikos“ vedlys M. Gorbačiovas ryžosi reformuoti ir komunistų partiją. 6-ąjį straipsnį ketinta pakeisti dar pirmajame Liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. Priešingai negu M. Gorbačiovas ketino vykdyti paviršines reformas be perėjimo į rinkos ekonomiką, suvažiavime staiga iškilo „radikalų“ grupė. Vienas jos lyderių Michailas Afanasjevas sukritikavo „stalininę-brežnevinę aukščiausiąją tarybą“ ir paskelbė įkūrus Tarpregioninę deputatų grupę, kurios lyderiu išrinktas garsus disidentas Andrėjus Sacharovas. Būtent jis 1989 m. birželio 9 d. savo visus šokiravusiame pranešime siūlė pakeisti 6-ąjį konstitucijos straipsnį. Tuo metu jis sulaukė griežto M. Gorbačiovo pasipriešinimo.

Po pusmečio jau antrajame suvažiavime buvo bandyta jo iš viso atsisakyti, bet nesėkmingai. Juk dauguma deputatų savo karjerą grindė vienpartine sistema ir neketino jos teikiamo gėrio atsisakyti. Žmonės tuomet juokavo, kad „liaudis antros partijos neišmaitins“, nes, esą, jau komunistų neįstengė prišerti…

Bet M. Gorbačiovui neliko kur trauktis, kai 1990-ųjų vasario 4 d. į Maniežo aikštę Maskvoje išėjo tūkstantinės minios – apie 200 tūkstančių žmonių, reikalavusių atsisakyti 6-ojo straipsnio, panaikinti KGB ir priminusių Rumunijos precedentą (1989 m. gruodį buvo nuversta komunistinė šios šalis vadovo N. Ceausescu vyriausybė, o jis pats su žmona nulinčiuoti). M. Gorbačiovas gerai suprato užuominą ir vasario 5 d. SSKP CK plenume pasiūlė atsisakyti komunistų monopolijos valdžioje. A. Sobčiakas savo memuaruose „Atėjimas į valdžią“ niekaip nesuprato, kaip generaliniam sekretoriui pavyko įveikti gausius priešininkus…

Tai buvo persilaužimo metas: Lietuvos Kovo 11 -ąją atkūrė savo nepriklausomybę, ir tai buvo dar vienas stimulas tikroms politinėms permainoms tuometinėje dar neiširusioje Sovietų Sąjungoje. Suvažiavime pavyko pakeisti konstituciją, ir jos 6-asis straipsnis buvo suformuluotas taip: „Sovietų Sąjungos Komunistų partija, kitos politinės partijos, taip pat profesinės sąjungos, jaunimo, kitos visuomeninės organizacijos bei masiniai judėjimai per savo atstovus, išrinktus į Liaudies deputatų tarybą, kitomis formomis dalyvauja sovietų valstybės politikos formavime, valstybės ir visuomeninių reikalų valdyme“.

Po pusantrų metų nebeliko ir vienpartinės bei liberalėjančios Sovietų Sąjungos, kaip ir paties M. Gorbačiovo valdžioje. Tačiau „tikrieji komunistai“ vis dar bandė atsigauti ir įstumti Rusiją į suirutę. Partinių bilietų naikinimas netapo visuotiniu. Įvairiomis formomis komunistai tapo tiek Rusijos, tiek kitų pokomunistinių šalių „pilkaisiais kardinolais“, aktyviai primenančiais ne tik stalininius laikus, bet ir formuojančius dabartinę agresyvią ir represinę Rusijos politiką. Putinas – idealus tokios sistemos perėmėjas.