TAIP – Europai, NE – Rusijos įstatymams!“. Masiniai proeuropietiški protestai Tbilisyje. Nuotrauka: Jelger Groeneveld, CC BY 2.0 <https://creativecommons.org/licenses/by/2.0>, via Wikimedia Commons

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Sakartvelas (anksčiau vadindavome Gruzija) šurmuliuoja: takoskyra tarp dabartinės valdžios ir visuomenės tampa vis gilesnė, ir ekspertai iki rudens laukia didesnio sprogimo.

Bet, kaip paprastai, norisi pradėti nuo asmeninių įspūdžių. Pirmą ir paskutinį kartą Tbilisyje lankiausi tais ugningais 1992-aisiais. Mūsų trijų LTV žurnalistų kūrybinę grupę, Džoharo Dudajevo kvietimu atvykusią į Grozną dalyvauti pirmųjų Ičkerijos nepriklausomybės metinių renginiuose, prezidento atstovo spaudai Movladžio Udugovo nurodymu senos „Volgos“ taksi automobilis garsiuoju Gruzinų karo keliu nugabeno tiesiai į dar karo dūmais tvoskiantį Tbilisį. Po to, kai Maskvos remiami vietiniai komunistai išvijo pirmąjį nepriklausomos Čečėnijos prezidentą Zviadą Gamsachurdiją (jis prisiglaudė viloje šalia Grozno, bet jau kitų metų gale mirė paslaptingomis aplinkybėmis), buvo praėję vos keli mėnesiai. Tbilisio gatvės buvo tuščios, pilnos perversmo metu palikto šlamšto. Bet mūsų globėjai pasirūpino: greitai surado, kur prisiglausti, vėlų vakarą slapčia pavalgydino parlamento rūsyje dar veikusioje valgykloje, o duonos (lavašo) surado kepykloje, nes parduotuvės sostinėje neveikė. Rytą filmavome kulkų išvarpytas parlamento rūmų kolonas, gatvės medžio kamiene įstrigusį minosvaidžio sviedinį, vieną kitą niūrų ir atsargų praeivį. Paskui buvome priimti tik ką į Tbilisį iš Maskvos „atkomandiruoto“ buvusio Gruzijos komunistų partijos vadovo ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės. Per maždaug pusvalandžio interviu jis atrodė liūdnas, susikrimtęs, bet šis sumanus diplomatas išreiškė draugiškumą Lietuvos nepriklausomybės siekiams.

Tačiau nuo to laiko Sakartvelas tarsi nepajudėjo iš politinio sustingimo. Rusija iki šiol laiko jį apglėbusi, o 2008-ųjų rugpjūtį net atplėšė dvi suverenias, tačiau iki šiol nepripažintas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikas. Karo būsenoje ši Kaukazo valstybė tebėra iki šiol. Putinui toks letargas (gr. lethargia – gilus miegas, užmarštis) labai palankus…

Šį mano prieš 32 metus patirtų įspūdžių pasažą drąsiai galima pritaikyti šiandienai: Tbilisio centre tūkstančiai žmonių, už parlamento sienų politinės daugumos priimami visuomenei visiškai priešingi įstatymai, policija negailestingai susidoroja su protestuotojais.

Maskvos ranka ypač juntama nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Kai Putinas paskelbė naują mobilizaciją, tūkstančiai rusų ėmė bėgti iš šalies ir daugiausiai jų pasuko pro beveik atvirą Sakartvelo sieną. Tarp vengiančių būti pašauktais į karą suplūdo įvairaus plauko Putino agentų, paprasčiausių diversantų ir Kremliaus rėmėjų. Portalas Meduza.io skelbia atvykėlių rusų pasisakymus. Antai, programuotojas Antonas iš Sankt Peterburgo sako tiesiai šviesiai: mes išvykome iš Rusijos, o putinizmas atvažiavo su mumis ir mumyse. Ačiū Dievui, kad vietinė valdžia nepradėjo mūsų gražinti Maskvai, guodžiasi jaunas rusas. O trūksta visiškai nedaug…

Valdančioji Sakartvelo partija „Gruzinų svajonė – demokratinė Gruzija“, įkurta verslininko Bidzinos Ivanišvilio 2012 m. gegužės 7 d., valdo šalį nuo pat įsikūrimo pradžios. Opozicija susiskaldžiusi ir nevieninga. Praėjusiuose parlamento rinkimuose „svajotojai“ vėl nugalėjo. Ypač jie populiarūs didžiuosiuose miestuose – sostinėje, Kutaisyje, Batumyje.

Žibalo į ugnį kliūstelėjo birželio 4 d. įsigaliojęs įstatymas „Dėl užsienio agentų“ (oficialiai jis vadinasi kitaip: „Dėl išorės įtakos skaidrumo“). Įtariama, kad jis priimtas tiesioginiu nurodymu iš Maskvos ir yra analogiško Rusijos Dūmos priimto įstatymo kopija. Pagal jį visos nevyriausybinės organizacijos ir juridiniai asmenys, gaunantys daugiau kaip 20 proc. lėšų nuo visos finansinės paramos iš užsienio, turi registruotis ir lėšas deklaruoti. Kitaip sakant, valdžiai bus žinoma, kurias ją kritikuojančias institucijas galima būtų paskelbti „užsienio agentais“ ir, reikalui esant, uždrausti. Jos bus traktuojamos, kaip „veikiančios užsienio jėgų interesais“.

Prezidentė Salomė Zurabišvili šį įstatymą vetavo, tačiau nesėkmingai: parlamento pirmininkas jį pasirašė. Opozicija įstatymą vadina Rusijos teisės akto „kalke“ (suprask: idealia kopija). Tuo metu promaskvietiškoji dauguma įsivažiavo: jau po keleto dienų ji svarstymui pateikė net 19 įstatymo projektų, kuriuos vienija „LGBT propagandos draudimas ir šeimos vertybių gynimas“. Tai vėlgi kopija pernai gruodį Putino pasirašyto įstatymo, paskelbusio LGBT „tarptautinį visuomeninį judėjimą“ ekstremistine organizacija ir uždraudusio jos veiklą Rusijoje. Tiesa, formaliai toks judėjimas neegzistuoja, bet kam karingame Kremliuje tai rūpi… Pagal jį Sakartvele bus registruojamos tik „genetinių vyrų ir genetinių moterų sąjungos“. Šis įstatymų paketas gal ir nesukels tokio visuomenės pasipiktinimo, nes apklausos parodė, kad apie 70 proc. kartvelų pasisako prieš vienalytes santuokas.

Rusijos teisės aktų kopijavimas sukėlė Vakarų pasipriešinimą. Briuselis dar praėjusį mėnesį įspėjo Tbilisį, kad jis „nukrypsta nuo europinio kelio“, nes teikia iniciatyvas, prieštaraujančias ES vertybėms. Šie žingsniai išves Sakartvelą iš kelio link narystės Europos Sąjungoje. Šis siekis yra įtvirtintas šalies konstitucijoje, ir jį remia apie 80 proc. kartvelų. Bet Vakarai vis dar nedrįsta priimti sankcijų prieš tokių įstatymų iniciatorius. O NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad nepaisant visko Sakartvelas išliks NATO partneris. Briuselis vis dar reškia susirūpinimą, o ES – svarstanti situaciją ir reakciją… Bet štai Vilnius gavo sprigtą: Lietuvos ambasadorius Tbilisyje Andrius Kalindra gegužės pabaigoje buvo iškviestas į Sakartvelo užsienio reikalų ministeriją, kur jam buvo pareikšta, kad „Vilnius šiurkščiai kišasi į šalies vidaus reikalus“. Tai Maskvos padiktuotas Tbilisio atsakas į prezidento Gitano Nausėdos žodžius, kad Sakartvelo parlamentas priėmęs kontroversiškąjį „užsienio įtakos“ įstatymą atitolino šalį nuo Europos.

Daug ką lems spalį įvyksiantys parlamento rinkimai, kurie laikomi svarbiausiu kartveliškos demokratijos su pietietiškais niuansais išbandymu. Ar Lietuvos politikai sutars, kokią įtaką daryti tokiai demokratijai? Ar vėl chaotiškai ragins kartvelus šturmuoti prorusiškąjį parlamentą?