Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt

„Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms,

kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“

(Naujasis testamentas. Evangelija pagal Matą, Vaga, Vilnius, 1992).

 

Jau seniai šį ausyse skambantį posakį bandau iššifruoti. Tikiu, kad jis turi gilią prasmę, nes visi šv. Rašto žodžiai yra gerai išmąstyti, gyvenimo patikrinti, juose nėra nieko nereikalingo, kasdienei retorikai būdingo „vandenėlio“.

Kaip aiškina šv. Raštas?

Ypač lakus antrasis sentencijos fragmentas: „nebarstykite perlų kiaulėms“. Jo reikšmė aiškinama įvairiai. Rasime ir tiesioginį perlo apibūdinimą. Antai, Wikipedia rašo, kad žmonės perlus mėgsta nuo senų laikų. Jie aprašyti Rigvedoje, Biblijoje, šumerų raštuose. Evangelistas Jonas „Apreiškime“ regi moterį, „išsipuošusią auksu, brangakmeniais ir perlais“. Perlų dydis stebina pasaulį ir žadina praturtėjimo aistras. Dramatiška milžiniško perlo istorija aprašyta Džeko Londono apsakyme „Mapujo namas“. Žinome, kad perlų paieškoms, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, užsiima daugybė Azijos nardytojų, kad perlai auginami tam tikrose kolonijose, yra ir dirbtinių brangakmenių pramonė.

Tiesą sakant, tai ne mūsų svarstymo sritis. Perlas turi turtingą perkeltinę reikšmę.

Gali atrodyti, kad minėtas posakis rodo išankstinį nusistatymą prieš paprastą žmogų, demonstruoja puikybę, savęs iškėlimą virš kitų, o gal net prieštarauja kitam Senojo testamento paliepimui – „atsukti antrą skruostą“. Dvasininkai aiškina, kad Biblijoje perlas suprantamas kaip Dievo Karalystė, įkūnyta pačiame Jėzuje, kuris savo grįžimą į pasaulį įprasimino kančia ir krauju. Nustembame, kad taip aiškinantis portalas Klauskunigo.lt kiaule vadina…pagonis. Greičiausiai turima galvoje amžiną krikščionybės kovą su ankstesniuoju tikėjimu, nors šiaip jau vienas išaugo ant kito pamatų.

Šį Evangelijos skaitinį kiek praplečia Bernardinai.lt komentuotojai. Jėzus savo mokiniams dar pridūrė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai. Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda” (šv.Matas 7,6. 12-14).

Jėzaus žodis – tas perlas, kurio, kaip prisipažįsta komentatorė, “iki galo nesuvokiu, bet priimu ir myliu; tuo žodžiu noriu papuošti savo širdį”. O šalia – perspėjimas: rinkitės gražų siaurą kelią, ankštus vartus, o ne platų ir plačiai atvertą įėjimą. Kas neklauso šio mokymo, į jį numoja ranka arba niekina – trypia į brangų perlą…

Vieno interneto forumo lankytoja svarsto kiek kitaip: “Kai užsuku į kokį forumą, tai matau siaubingą dalyką: atrodo, kad tuos perlus pila saujom į purvą ir tuo dar mėgaujasi. Aš dabar specialiai nevartoju tų apibūdinimų, kuriais išsireiškė Jėzus, nes esu įsitikinusi, kad tie žodžiai buvo skirti tiems, kurie suvokia, kokius lobius atrado Dievo Žodyje – kuriems buvo duota pažinti tuos perlus.” (http://niekamnesakyk.blogspot.com/2009/06/apie-perlu-metyma.html).

Autorę jaudina ir kitas šiuo metu vykstantis reiškinys – didžiavimasis. Kitas mėto Biblijos žodžius ir įsivaizduoja, kad yra aukščiau kitų, o iš tikrųjų “žmogui nėra atvertos durys, ir jis tik dedasi suprantąs Dievo Žodį. Nes tai nėra kokia tai geometrijos knyga, prirašyta bendrų formulių, kurias taikant sprendi uždavinius.” Savo samprotavimus autorė baigia gana buitiškai: kaip moteris galiu tik pasakyti, kad perlais reikia puoštis ir jokiu būdu jų negalima mėtyti…

Perlai kasdienybėje

Gyvenime šį mokymą apie perlus galima iliustruoti įvairiausiais pavyzdžiais, galbūt ne visiškai tiksliai atspindinčiais teistinę interpretaciją. Dažnas miestietis, įsigijęs būstą kaime, susidūrė su tokiu reiškiniu. Paprastai jis perka pieno ar kitus produktus pas artimiausius sodybos kaimynus, jie jam padeda atlikti įvairius darbus – dirbti žemę, ruošti malkas, šį bei tą atvežti, sudoroti derlių ir pan. Už tai atsilyginama.

Kartais tokie natūralūs santykiai pamažu virsta nepasitikėjimu vienas kitu, nes kaimiečio tikslas – kuo daugiau gauti naudos iš visa ko pertekusio, iš turtingo miesto atkakusio „užsakovo“. Atsiranda tam tikras reketas, kuris peržengia normalių mainų ribas. Kitaip sakant, miestiečio ketinimai draugiškai sugyventi su kaimo žmogumi pakeičiami prievarta ir nepasitikėjimu. Tad sakykime taip: perlai mėtomi į purvą…

Viešajame gyvenime, o juo labiau politikoje, toks reiškinys įgauna groteskinę formą. Kaip perlų mėtimą kiaulėms diskusijoje dėl lyčių keitimo kažkada Seime vertino žinoma ano meto parlamentarė Marija Aušrinė Pavilionienė. Ji priešinosi Seimo narių siūlymui iš LR Civilinio Kodekso išbraukti asmens teisę medicininiu būdu pakeisti lytį, „t.y. išbraukti tai, ką šiandien pripažįsta ir įteisina civilizuotos, demokratiškos valstybės, gerbiančios žmogaus teises ir laisves“ (DELFI, 2009 03 13).

Translytiškumą liaupsinusi profesorė visomis keturiomis gynė transeksualus, kurie „kasdien jaučiasi svetimi savo fiziniame kūne, bodisi savo lytimi ir nori tapti priešingos lyties individu“, o štai kolegos jam to neleidžia. Žmogaus teisių pažeidimas? Taip, neabejojo A.M.Pavilionienė ir tvirtino, kad geriausias atsakas politikams – minėta Evangelijos mintis apie perlus ir kiaules.

Dievas – tai ne Tu

Sunku pasakyti, ar šiuo atveju sakralinė alegorija tinka, ar ji nėra naudojama pačios politikės satisfakcijai ir „užsisvarbinimui“. Juk taip dažnai sutinkame asmenybes, kurie tarsi pasako: jūs neverti mano idėjų, arba – manęs niekas nesupranta, arba – „runkeliams“ burnos neaušinu…

Kunigas Arūnas Kazlauskas kažkada mastė apie egoizmo, laimės ir pavydo sampratas. Jis prisiminė marškinėlius ant italo krūtinės, ant kurių buvo užrašas: „Dievas yra. Atsipalaiduok – jis ne tu“. „Iš tikrųjų mes šiandien norime būti Dievu – norime nustatyti savo tiesą ir kad pagal šitą tiesą šoktų kiti. Tačiau ir kitas to nori. Tada visuomenė atsiduria klaikiame pavojuje, nes kiekvieno kvailio tiesa privalo būti aukščiausioje pagarboje...“ – rašė kunigas (Lrt.lt, 2014 02 25).

Dvasininkas primena, kad didelė blogybė – tingumas, tyčinis aplaidumas, nieko neveikimas, susitaikymas. Toliau jis sakė: „Pavyzdžiui, klausiu savo tikinčiųjų: „Sakykite, ką Egipte veikė žydai, kad gyveno vergijoje?“ Atsakymas būna – sunkiai dirbo. Nuo kada sunkus darbas yra vergystė? Darbas – tai mano gyvasties, mano asmens išraiška. Jei vergaujate, būtinai keiskite darbą. Jei dirbate darbą, kurio nemėgstate, keiskite darbą, nebūkite prisirišę, negalima savęs kankinti. Mes turime būti drąsūs kai ką pakeisti savo gyvenime“.

Jeigu kai kuriems tai patarsi, jie tave pasiųs šunims šėko pjauti, o kitas sutryps į purvą. Tai labai akivaizdu socialiniuose tinkluose ir politikoje. Ir čia pratęsiu kunigo žodžius. Jėzus yra pasakęs labai svarbią frazę: nemėtykite savo perlų kiaulėms, kad apsisukusios jūsų pačių neprarytų. Kiaulės ėda viską, net ir perlus. Joms iš jų jokio sotumo. Tai kas, kad paskui iškakoja… „Jėzus yra pasakęs: būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Pats Jėzus yra visai tikras žmogus, mes tik jį nusipiešėme labai keistai – tokį gerą, gražų, beveik kaip manekeną ir beveik ne vyrą. Jėzus, kai reikėdavo, keikdavosi, beje, Naujajame Testamente yra Jėzaus keiksmažodžių, pavyzdžiui, „jūs pabaltinti karstai“ (kaip sakytų šiandien – „tu lavonas“). Jėzus sakė kietai ir tiesiai. Bet dar dažniau paguodos žodžius sakydavo, kai reikėdavo. Kai reikėjo – verkė. Kai reikėjo – smerkė. Nemėtyti perlų kiaulėms – tai gerbti save, branginti tai, ką turi, ir nemėtyti bet kam, neišbarstyti savęs bet kur“, – prieš šešerius metus svarstė kun. A.Kazlauskas.

Ar tapo aiškiau? Biblijinės tiesos dažniausiai sunkiai paaiškinamos paprasta žmonių kalba, bet jų nuojauta, vidinis aiškumas išlieka. Lakus posakis apie perlus pamažu skaidrėja mūsų sąmonėje, jis virsta nesunkia šifruote kiekvienoje gyvenimo situacijoje, ir daro tą gyvenimą šviesesnį.