Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

Kas galėjo pagalvoti, kad ne tik pandemija, o ir migrantų epidemija taip supriešins mūsų visuomenę. Net ne visą visuomenę, o jos radikaliąją dalį ir valdžios institucijas. Kad niekada žmonės nemėgo jų pačių išrinktų valdančiųjų, tai nenuostabu, bet visų šunų korimas ant Prezidento, Vyriausybės ir – ačiū Dievui – šiek tiek ant atostogaujančio Seimo taip įsisiūbavo, jog nustūmė į šalį kitas problemas, pavyzdžiui, akivaizdų gyvenimo brangimą.

Būsiu banalus, jei priminsiu, kad nuo tokio susipriešinimo kenčia visa Lietuva. Ne tiek jos įvaizdis ar autoritetas pasaulyje,  kiek ekonomika: kilus nepasitikėjimui valstybe, mažėja investicijų, mąžta pinigų ižde, kyla skolinimosi kaštai, auga kainos, net turistai ima aplenkti mūsų šalį, nes čia neramu.

Manote, ieškosiu, kas kaltas? Toli gražu. Bet vieną aspektą, kuris, aišku, nepatiks tam tikroms tautinėms grupėms, pastebėsiu kiek vėliau. Jis liečia ne tiek kovą su koronavirusu (sako, atėjo trečioji pandemijos banga, o štai Šalčininkų rajone gyventojų pasiskiepiję mažiausiai), kiek pabėgėlių antplūdį per Lietuvos sieną.

Taryba pasakė NE

Lietuvos pasienio su Baltarusija rajonai – Varėnos, Alytaus, Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos – nenoriai, bet sutiko laikinai priglausti migrantus savo teritorijose. Net užsispyrėlis Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, daug kalbėjęs apie vietinių žmonių interesus ir saugumą, pagaliau sutiko kartu spręsti pabėgėlių problemas.

Tačiau Šalčininkų rajonas ypatingas. Būtent čia, Dieveniškių „apendikse“, gerokai įsiskverbusiame į Baltarusiją, Vilnius buvo numatęs įkurdinti apie 500 migrantų. Valdžia dar tik derino šį klausimą su rajono savivaldybe, kai jos taryba liepos 15 – ąją paskubėjo priimti sprendimą Nr. PR-842 „Dėl pabėgėlių krizės suvaldymo“. O prie suvaldymo ji prisidėjo…atsisakydama pabėgėlių centro steigimo Dieveniškėse.

Motyvai? „Šalia veikia dvi gimnazijos, kurias lanko apie 200 mokinių, Simono Karczmaro amatų kiemas, lopšelis-darželis, šalia gyvenamieji namai, daugiabutis, reaguodama į gyventojų nerimą dėl saugumo, baimės ir nežinomybės, jų ketinimus dėl susiklosčiusios situacijos palikti gimtuosius namus ir pervesti vaikus į Šalčininkų miesto mokyklas…“, – rašoma sprendime. Jis priimtas reaguojant į 400 gyventojų peticiją.

Posėdyje dalyvavo Seimo narė Beata Petkevič, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Josif Rybak, vidaus reikalų viceministras Vitalij Dmitrijev, Lietuvos generalinis komisaras Renatas Požėla, VSAT Varėnos pasienio rinktinės vadas Virgilijus Raugalė, Lenkijos Respublikos ambasados Konsulinio skyriaus vadovė Irmina Szmalec, Lenkijos ambasados Lietuvoje II sekretorius Daniel Słupek. Savivaldybės tarybos narių daugumą sudaro Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai.

Posėdį sušaukė ir diskusijoms toną davė meras Zdislav Palevič, kuris sudėtingais 1991-1995 m. jau buvo Šalčininkų meru, o prieš tai – rajono komjaunimo komitetro pirmuoju sekretoriumi. Jis taip pat aktyvus Lenkų rinkimų akcijos veikėjas. Tiesa, meras vienas pirmųjų iš administracijos dar kovą pasiskiepijo nuo koronaviruso…

Žmonės buvo pakurstyti

Tačiau kalbėdamas per televiziją jis kategoriškai atsisakė suteikti vietą rajone pabėgėliams įkurdinti. Kai Dieveniškių gyventojai apkaltino centrinę valdžią, kad jie dar liepos 23 d. nežinojo apie planus Simono Karczmaro amatų centre įrengti migrantų stovyklą, meras turėjo pranešti, kad prieš savaitę seniūniją informavęs apie tokį sumanymą, ir tarybos sprendimas priimtas reaguojant į beveik visų miestelio gyventojų peticiją. Bet jis tylėjo it vandens į burną prisisėmęs…

Dar galime suprasti, kad žmonės pagrįstai bijo tokio pabėgėlių susibūrimo šalia mokyklos. Bet ji pradės veikti daugiau kaip po mėnesio, o Vidaus reikalų ministrė patikino, kad jie čia išbus kokia 10 dienų, kol bus priimtas sprendimas dėl jų tolesnio likimo. Kita vertus, stovykla bus apjuosta tvora, čia gyvens atvykėlių moterys su vaikais, čia patruliuos pareigūnai.

Jeigu taip gyventojams būtų išaiškinta, o rajono vadovai juos tuo patikintų, tolesnio konflikto būtų išvengta. Bet ne! Netrukus jis įsiliepsnojo prie Rūdninkų poligono. Tai karinė Vidaus reikalų ministerijos teritorija, nuo kaimo nutolusi keletą kilometrų. Joje buvo nutarta statyti palapines pabėgėliams. Tačiau patekti į ją buvo neįmanoma: kelią blokavo koks šimtas žmonių, tarp kurių buvo net atvykusių iš Žemaitijos, Šiaulių, Kauno. Atblokuoti patekimą į poligoną teko jėga…

O vėlų pirmadienio vakarą į karinę teritoriją įsiveržę asmenys padegė padangas ir nesunkiai sužalojo du pareigūnus. Įsiveržėliams sutramdyti buvo panaudotos ašarinės dujos. Manoma, kad padegėjai ketino sukelti didesnį gaisrą ir išprovokuoti chaosą, kuriuo galėtų pasinaudoti galingesnės priešiškos jėgos. Konfliktas neliko nepastebėtas Baltarusijos ir palankių Aliaksandro Lukašenkos režimui bei jo partneriams Rytuose, sako ekspertai. SPUTNIK naujienų agentūra pirmoji spėjo juo pasidžiaugti …

Nesunku pastebėti, kad šiose protesto akcijose dalyvavo Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai, už protestuotojų nugaros stovėjo buvusi VRM ministrė R. Tamašunienė, kiti odioziniai veikėjai. Tarsi jų įkvėpėju tapo pats V. Tomaševskis, kurio patarimu, manoma, savivaldybės taryba priėmė minėtą sprendimą.

Paprastai tokiose antivalstybinėse akcijose netrūksta kurstytojų ir provokatorių. Kas gali paneigti, kad tarp migrantų gali būti atsiųsta ir apmokytų kelti riaušes veikėjų, teroristinių užmačių turinčių žmonių, netgi paties Minsko parengtų ir apginkluotų, ką ir adėjo A. Lukašenka. Jau turime Ukrainos patirtį ir „žaliųjų žmogeliukų“ eskandroną Kryme…

Autonomijos ilgesys?

Bet štai dar vienas aspektas. Neramumai dėl pabėgėlių keliami, kaip minėjau, rajonuose, kurie nuo seno, ypač po prieš 100 metų v ykusios agresijos, apgyvendinti lenkų. Antai, neseniai rašiau apie Dieveniškes. Straipsnyje priminiau, kad 1920–1939 m. miestelis buvo okupuotas lenkų, lenkų kalba tapo oficialia, čia prievarta diegta lenkų tautinė savimonė. Nors pagal Lenkijos įstatymus ir buvo numatyta tautinių mažumų teisė į švietimą gimtąja kalba, bet nuo 1925 m. pradėtos uždaryti mokyklos ne lenkų dėstomąja kalba. 1939 m. rugsėjo 17 d. sovietinei kariuomenei įsiveržus į rytinę Lenkiją, Dieveniškės buvo prijungtos prie Baltarusijos SSR. Bet į gudų žemes įsiterpusiai Šalčininkų seniūnijai, ko gero, iki šiol didesnę įtaką daro Minskas negu Varšuva, nors čia, 2011 m. surašymo duomenimis, iš 700 gyventojų 63 proc.užsirašė lenkais.

Šis istorinis pasažas suponuoja prielaidą, kad Šalčininkų kraštas tebėra silpna valstybės vieta, kurioje atsiranda įtempimo židiniai, o prie jų kurstymo prisideda tie patys veikėjai, kurie nepriklausomybės atkūrimo metais Rytų Lietuvoje kūrė lenkų autonomiją ir netgi kvietėsi SSRS prezidentinio valdymo… Tuos laikus gerai prisimintų tuo metu 30-ties sulaukęs dabartinis rajono meras…

Siūlo galas gali nusivynioti jei ne į Minską, tai bent į Varšuvą, kurioje kai kas vis dar nepamiršta garsiosios Juzefo Pilsudskio „kresų“ teorijos ir ilgisi Vilniaus krašto. Šį mano įspūdį sustiprino straipsnis internetinėje Lenkijos leidinio „Mysl Polska“ versijoje (https://myslpolska.info/2021/07/27/crash-test-dla-mikromocarstwa/) , kurioje niekinamos Lietuvos pastangos suvaldyti migrantų bangą ir primenama, kaip lietuviai pamina vietos lenkų teises…

Taigi, dabartinė padėtis pietiniame Lietuvos pasienyje perša platesnius pamąstymus, kurie nori nenori susiję su pasienyje gyvenančia „tuteišų“ diaspora.