Tarp Hanzos laikų pagrindinių uostų ir prekybos kelių Mėmelio miesto nebuvo. „Wikipedia.org“ nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.aidas.lt

Rengiant dar vieną straipsnį apie Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, akis užkliuvo už įdomios informacijos, primenančios aršias Lietuvos kovas už šio regiono gražinimą. Rugsėjo 22 dieną uostamiestyje vyko Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių, Klaipėdos krašto gubernatoriaus, diplomato Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikų perlaidojimo ceremonija. Palaikai atgulė amžinojo poilsio Senosiose Klaipėdos kapinėse.

Jonas Polovinskas – neabejotinai viena pagrindinių asmenybių, su kuriomis sietinas bandymas įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos Respublikos suverenitetą. 1922 m. pabaigoje buvo sudaryta vadinamoji „Ypatingojo paskyrimo rinktinė“, o jau sausio pradžioje J. Polovinskas buvo paskirtas šios 1100 karių sudariusios rinktinės vadu. Vasario 19 d. iš Klaipėdos pasitraukus sąjungininkių kariniam kontingentui, Lietuva perėmė suverenias teises į šį regioną. Kitą dieną į jį jau oficialiai įžengė Lietuvos kariuomenė. J. Polovinskas iš pradžių tapo prezidento A. Smetonos pavaduotoju arba atstovu Klaipėdoje, o paskui – gubernatoriumi, vėliau turėjusiu diplomatinį rangą, mat, nuo 1936 m. buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.  Beje, Klaipėdos sukilimo metu karinėje operacijoje dalyvavo ir jo būsimoji žmona, tuo metu Žvalgybos skyriaus valdininkė, telegrafo ryšininkė Regina Kašubaitė.

Svarbus prekybos mazgas

Esame daug rašę apie Klaipėdos išvadavimą ir jo didvyrius. Ar bereikia atkreipti dėmesį, kad tai nebuvo lengva akcija, nes Lietuvos pajūriu nuo senų laikų aktyviai domėjosi (ir ne tik!) vokiečiai, rusai bei lenkai? Nenuostabu, nes Klaipėda yra vienas didžiausių neužšąlančių Baltijos jūros uostų. Apskritai prie Baltijos jūros jų yra per 200. Dauguma – apie 190 – tai uostai, kurių perkraunamų krovinių kiekis per metus sudaro apie 50 tūkst. tonų, o dalis jų – tarptautiniai. 2011 m. bendras krovinių kiekis sudarė apie 839,4 mln. tonų. Klaipėdos uostas yra aiškus keleivinių įvažiuojamųjų laivų krovinių ir krovinių konteineriuose lyderis. Iš krovininių Baltijos jūros uostų pirmauja Gdansko uostas, kuris 2021 m. krovė iki 65 mln. tonų krovinių, pernai jo krova išaugo dar 20 proc. Klaipėda, dėl geopolitinių aplinkybių praradusi daug krovinių (per 2022 m. devynis mėnesius vien biriųjų krovinių krova sumažėjo 53,5 proc.), atsidūrusi vidutiniokų sąraše. Bet Klaipėdos uostas beveik susilygino su Sankt Peterburgo uostu, kuris labiausiai pajuto ES ir pasaulines sankcijas. Jis per 9 mėnesius krovė 29,4 mln. tonų, o krovos mažėjimas siekė net 36,7 proc. Kita vertus, kaip rašė portalas Diena.lt,  Klaipėdos uoste smarkiai (net 61 proc.) išaugo suskystintų gamtinių dujų, 60,7 proc. – konteinerių, skaičiuojant pagal TEU, 14 proc. – generalinių arba įvairių, 12,5 proc. – naftos produktų krova.

Hanza – įtakingas viduramžių monopolistas

Bet grįžkime į senesnę istoriją, pasakojančią apie Hanzos sąjungos, kuriai neformaliai priklausė ir Klaipėda, laikus. Įtakingas Vokietijoje tvarkomas interneto leidinys Definebusinessterms.com rašo, kad Hanzos sąjunga buvo miestų ir pirklių bendruomenių konglomeratas, kuris buvo suformuotas kaip komercinė ir gynybinė federacija. Jis buvo sukurtas 1358 m. ir laikomas gyvavusiu iki 1630 m. Jį sudarė miestai šiaurinėje Vokietijoje, taip pat gyvenvietės ir komerciniai anklavai, esantys Baltijos jūroje, Nyderlanduose, Švedijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitose Baltijos teritorijose. Jos būstinė buvo Liubeke.

Tačiau Hanzos sąjungos šaknys siekia net XII amžiaus vidurį. Liubeko miestu, kaip atskaitos tašku, gildijos (vokiškai Hansa) skatino prekybą įvairiais produktais ir prekėmis, tokiomis kaip mediena, vaškas, gintaras ar javai, su kitomis Baltijos regiono vietomis, kurios buvo mažiau išsivysčiusios socialiai ir ekonomiškai. Tad įvairūs miestai pradėjo kurti aljansus, lygas, ginti savo bendrus interesus ir apsisaugoti nuo kitų valstybių atakų ir piratų įsiveržimų. Bet tik 1356 m. Liubeke susirinko pirmasis seimas, tai yra, lygos susirinkimas, kai buvo pradėta kurti oficiali jos struktūra.

Palaipsniui vis daugiau Europos miestų, ypač įsikūrusių strategiškai patogiose Baltijos jūros pakrantėse, tapo Hanzos nariais. Sąjunga buvo svarbi ir Lietuvai. Dancigas, Karaliaučius, Ryga palaikė glaudžius ekonominius ryšius su Lietuva. Prekyboje su Ryga svarbi buvo Dauguva, su Dancigu – Nemunas. XIV a. pabaigoje Rygos pirkliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) mieste Polocke įsteigė Hanzos kontorą (veikė iki XVI a. pradžios). Lietuvai didžiausią ekonominę reikšmę turėjo Dancigas, kurio pirkliai nukonkuravo Elbingo, Torunės, Karaliaučiaus pirklius ir monopolizavo LDK vakarų dalies prekybą. Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose Hanza turėjo įgaliotinius, Kaune, dabartiniame Perkūno name, XV a. viduryje – XVI a. I pusėje išlaikė ir savo kontorą (faktoriją). Vis dėl to Hanzos prekybos monopolis varžė LDK pirklių veiklą, kėlė jų nepasitenkinimą. Norėdamas apriboti Hanzos įtaką, Vytautas Didysis kvietė į LDK Maskvos, Genujos, totorių pirklius, bet Hanzos pirklių konkurencijos neįveikė.

Sunku Klaipėdos kelias į gildiją

Mėmelis (dabartinė Klaipėda) buvo gana jaunas, mažai įtakingas miestas, todėl nei Hanzos statuso, nei šių miestų bendros gynybos apsaugos jis negavo. Formaliai Mėmelis buvo ordino įtakoje, kuris rėmė Hanzos sąjungos veiklą. Prekės iš Lietuvos per Klaipėdą keliaudavo į Baltijos jūros regiono šalis. Iš Klaipėdos buvo išvežama miško medžiaga, pelenai, grūdai, kailiai, vaškas. Konkurencija buvo didžiulė, tad tokia prekyba nepatiko netoli buvusiems Rygos ir Dancigo uostams, bet dėl ordino globos Klaipėdai jie nieko negalėjo padaryti. Blogiau buvo Šventosios (Heligavo) uostui, kuris nebuvo Hanzos sąjungoje, neturėjo užtarėjų, todėl, mėgindamas vystytis, buvo nuolat niokojamas.

Dar ir XV a. Hanzos miestų žemėlapyje nėra nė vieno Hanzos miesto dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tai aiškinama ir tuo, kad dabartinės Lietuvos pakrantėse dominavo kryžiuočių ordinas, kuris nuolat vykdė kovas su lietuviais. Todėl Lietuvos Baltijos jūros dalyje didesnis uostas, įskaitant ir Klaipėdą, taip ir neiškilo.

Tai nulėmė ir Mėmelio uosto vystymąsi. Kai tik jis, susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, bent kiek pradėdavo stotis ant kojų, tuoj jam kas nors iškrėsdavo šunybę. Įvairiais laikotarpiais Klaipėdos pilį, uostą ir miestą yra puolę, netgi jame šeimininkavę ir žemaičiai, ir švedai, ir Rusijos imperijos kariai, ir konkuruojančių uostų samdyti plėšikai.

Diena.lt pasakoja tokią istoriją. Dancigo miesto pirkliai 1520 m. pasamdė laivus, kurie atplaukė ir užvertė Dangės upės žiotis akmenimis. Taip buvo padaryta konkurenciniu sumetimu, nes tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos su Kryžiuočių ordinu sudarius Melno sutartį, Klaipėdos uostas buvo atsigavęs. Užvertus jo žiotis dideliais akmenimis, kurių Mėmelio gyventojai nepajėgė pašalinti, uostas vargo daugiau nei tris šimtmečius. Į Dangės upę galėjo įplaukti tik maži laivai, į kuriuos nebuvo galima pakrauti daug prekių. Dideli laivai būdavo kraunami Klaipėdos sąsiauryje, į juos kroviniai plukdyti valtimis. Tik 1820 m. Dangė išsilaisvino nuo akmenų.

Hanza veikia ir šiandien?

Rašėme, kad tuometinė Hanzos sąjunga išseko 1630 m., kai kas įvardija kitus metus – 1669-uosius.  Kai kas ją laiko šiuolaikinės Europos Sąjungos prototipu. Tačiau ji veikia ir šiuo metu, tik vadinasi Naujoji Hanzos miestų sąjunga, kuri vienija 173 miestus iš 15 valstybių. Hanzos biuras taip pat įsikūręs Liubeke. Ji buvo įkurta 1980 m. Nyderlanduose, kai paminėtas Hanzos įsteigimo 700-metis. Hanzos dienas kasmet pradėta švęsti viename iš organizacijai priklausančių miestų. Kaunas yra vienintelis Lietuvos miestas, nuo 1992 m. priklausantis šiai sąjungai. 2011 m. Kaune buvo surengta tarptautinė Hanzos miestų sąjungos šventė „Hanzos dienos“.

Tačiau istorikas Egidijus Aleksandravičius laikraštį „Kauno diena“ tikino, kad Hanzos šventė Kaune yra paradoksalus su šiuolaikiniu miesto identitetu susijęs faktas, bet Kaunas niekada nepriklausė istorinei Hanzos pirklių sąjungai. „Priklausymas Hanzos sąjungai iš esmės būtų reiškęs nepriklausymą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK). Tai buvo ne „VP Market“, bet politinis, valstybinis darinys“, – sakė istorikas. Vienas garsiausių istorikų Zenonas Ivinskis visą knygą paskyrė Kauno ir Hanzos sąjungos prekybos santykiams XV a. Joje jis aiškiai nurodo, kad Kaunas nebuvo šios sąjungos narys, o mieste veikė tik Hanzos pirklių kontora (filialas), todėl, pasak kito istoriko Zigmanto Kiaupos,  Kauną reikia vadinti Hanzos erdvės miestu.

Klaipėda kaip „trofėjus“?

Taigi, Klaipėda nuo seno buvo atsidūrusi galingų tarptautinių prekybos trasų kelyje. Žinoma, jai įsitvirtinti šioje konkurencingoje aplinkoje trukdė tai, kad miestas, uostas ir visas kraštas, formaliai sukurtas 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutarties pagrindu, šimtmečių bėgyje ėjo iš rankų į rankas, ir tos batalijos dėl strategiškai svarbios vietos tikrai buvo nuožmios. Galų gale kaip ir visa Rytų Europa pajūris atsidūrė dar vieno okupanto gniaužtuose: 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji Armija įžengė į Klaipėdą, o vasario 4 d. – ir į Kuršių neriją.

Iki šiol šis pajūrio miestas turi vieną ypatybę: jame gausu buvusių užkariautojų palikuonių ir okupacinės kariuomenės rudimentų. Vartant vieną svarbesnių mokslinių veikalų apie šio krašto visuomenės raidą bent jau trumpu pokario laikotarpiu (Sigita Kraniauskienė, Silva Pocytė, Ruth Leiserowitz, Irena Šutinienė „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“. 2019, Klaipėda), įsitikini, kokias pokario traumas demografiniu, socialiniu ir politiniu požiūriu patyrė šis kraštas. Veikalo aprašyme akcentuojama: „Plėtojama keletas pasakojimo linijų: apie po karo klestėjusią „trofėjų ekonomiką“ ir „trofėjavimo“ praktikas; kaip senbuvius keitė naujieji gyventojai ir kaip jie kūrė savo santykį su kraštu; kaip su sudėtinga krašto istorija yra susijusi dabartinių Klaipėdos krašto gyventojų tapatybė.“

Nesigilindami į „trofėjavimo“ peripetijas (šį procesą Rusija tęsia ir dabar, siekdama kaip trofėjų paimti Ukrainą), priminsime, kad 1923 m. gražindami Klaipėdą ir jos kraštą Lietuvos valstybei mūsų didvyriai nusipelno istorinės atminties pjedestalo.