Suomija – vėl drąsi šalis. Ne popieriuje, kaip Lietuva, prieš 14 metų patvirtinusi „Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepciją“, kuri jau kitą pavasarį – ekonominio sunkmečio sąlygomis – „išnyko lyg dūmas, neblaškomas vėjo“. Nesakau, kad per visus 90 metų po Žiemos karo skandinavai buvo tokie nesutaikomi: netekę dalies teritorijos jie buvo itin atsargūs santykiuose su Maskva. Šiaip ar taip su didžiuoju kaimynu ji turi 1340 km sausumos sieną, kurią Rusija nuo 1920 m. Tartu sutarties ne kartą buvo pažeidusi.
Dažnas Suomiją įsivaizduoja savaip. Pirmasis Suomijos ambasadorius Lietuvoje Taisto Tolvanenas Lietuvos televizijos žurnalistų grupei 1992 m. sudarė galimybę pirmiesiems supažindi žiūrovus su gausiausia savo ežerais pasaulio šalimi. Didžiuliu jūrų laineriu buvome nuplukdyti ir į Alandų salas, kurios yra arčiau Švedijos, čia dauguma gyventojų švedai, bet ši autonomija nuo 1922 m. priklauso Suomijai. Žmonės – tylūs, tarsi uždari, lyg atsargūs, nelinkę bendrauti, bet pareigingi, ne įkyriai svetingi ir drąsūs. Belieka juos pagirti už didvyrišką Žiemos karą, ir suomiai atsiskleidžia, kaip… nacionalistai.
Taip taip, jeigu šį tautinį bruožą suprasime ne Kremliaus ideologų traktuote, pagal kurią visi, kurie kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę, yra fašistai, „nacikai“ ir Vakarų pėstininkai, grasinantys užgrobti Rusijos tyrus. Tokia „feikine“ ideologija grindžiamas ir šis Rusijos karas prieš Ukrainą.
Apie Maskvos reakciją ir kalbėti neverta. Ji grasinanti. Tačiau viena buvo visokiais „armagedonais“ grasinti Ukrainai, visai kas kita – turtingoms ir kariniu požiūriu galingoms Skandinavijos valstybėms.
Bet kodėl mes vėl prisimename Kalevalos šalies didvyriškumą? Priežastis netikėta ir paprasta: Suomija nutarė stoti į Šiaurės Atlanto organizaciją. Šį ryžtingą sprendimą Suomijos vyriausybė paskelbė iškart po vasario 24-osios, kai Rusijos kariuomenė pradėjo nusikalstamą karą. Akivaizdu, kad šis karas padėjo tašką Stokholmo ir Helsinkio apsisprendime, kuris buvo pagrįstas abiejų Skandinavijos šalių gyventojų apklausomis.
Štai Švedijos TV kanalo SVT duomenimis, jau vasario pabaigoje 41 proc. švedų pritarė stojimui į NATO, dabar tokių, kaip rašo portalas Meduza.ru, yra 59 proc. Suomiai dėl suprantamų priežasčių iš pradžių buvo ne tokie ryžtingi: 2017 m. prisijungti prie aljanso sutiko 22 proc., o jau kovą – beveik 62 proc. Dabar ši dalis gyventojų dar didesnė (laikraštis „Helsingin sanomat“ skelbė, kad gegužę ji pasiekė 73 proc. – beveik tris ketvirtadalius Suomijos gyventojų).
Jau gegužės 12 d. Suomijos prezidentas Sauli Niinistö ir premjerė Sanna Marin vienu balsu pritarė šalies stojimui į NATO. Dabar lemiamą žodį turi tarti parlamentas. Reiktų priminti, kad Suomijoje politinių jėgų sankloda stojimui į aljansą palankesnė negu Švedijoje, nes ir pavojus, kylantis iš artimojo kaimyno, yra didesnis. Helsinkis apsispręs šią savaitę, o Švedijos vyriausybė, kurią suformavę socialdemokratai, sprendimą turėjo paskelbti gegužės 15 d. Suomija ir Švedija ketina paraiškas stojimui Briuseliui pateikti kartu, o NATO pažadėjo, kad šalių stojimo procesas bus „kiek įmanoma greitesnis“, ko gero, jis prasidės jau birželį.
Užsiminus apie Kalevalos šalies drąsą, iškart iškylas Žiemos karo vaizdai. Sovietų Sąjunga, sulaužiusi 1920 metų Tartu ir 1932 m. pasirašytą nepuolimo sutartis, jį pradėjo 1939 m. lapkričio 30 d. Helsinkio bombardavimu ir taip pat nevadino karu, o „Suomijos arba Žiemos kampanija“
Apie Maskvos reakciją ir kalbėti neverta. Ji grasinanti. Tačiau viena buvo visokiais „armagedonais“ grasinti Ukrainai, visai kas kita – turtingoms ir kariniu požiūriu galingoms Skandinavijos valstybėms. Tokiu atveju NATO sienos su Rusija pailgėtų dukart, ir tai būtų skaudus smūgis Maskvos strategams. Tuomet NATO sudarytų visas Skandinavijos pusiasalis su daugiau kaip 26 mln. gyventojų (formaliai skandinavams vietoj suomių priklauso danai, kurie dar 1949 m. tapo vieni iš 12 pirmųjų aljanso narių). Žinoma, svarbu ne gyventojų kiekis, bet ekonominis pajėgumas ir geostrateginė padėtis. Agresorė Rusija tokiu atveju būtų apjuosta tvirtu NATO žiedu nuo Turkijos iki Šiaurės ašigalio.
Užsiminus apie Kalevalos šalies drąsą, iškart iškyla Žiemos karo vaizdai. Sovietų Sąjunga, sulaužiusi 1920 metų Tartu ir 1932 m. pasirašytas nepuolimo sutartis, jį pradėjo 1939 m. lapkričio 30 d. Helsinkio bombardavimu ir taip pat nevadino karu, o „Suomijos arba Žiemos kampanija“. Po Vokietijos intervencijos į Lenkiją Helsinkis motyvuodamas neutralumu atsisakė įsileisti Raudonąją armiją į Leningradą supančius Karelijos rajonus. Stalinui tai nepatiko. Buvo surengta provokacija: esą suomiai pasienyje nužudė keturis raudonarmiečius. Sovietų kariuomenė peržengė Suomijos sieną ties Vyborgu (Vipuriu). Prasidėjus agresijai gruodžio 14 d. Tautų Sąjunga priėmė rezoliuciją pašalinti SSRS iš šios organizacijos. Beje, tarp balsavusių ir devynių susilaikiusių šalių tuomet buvo ir pusiau okupuota Lietuva…
Ir šį tris su puse mėnesio trukusį karą laimėjo Suomija, deja, praradusi 10 proc. dirbamos žemės ir 11 proc. miškų. Pergalę lėmė Suomijos gynybos komiteto vadovo maršalo Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo įsakymu Karelijos sąsmaukoje sustiprinta vadinamoji Manerheimo linija – vos 125 km ilgio gynybinių įtvirtinimų ruožas, įrengtas dar 1929-1930 m., kurio Raudonoji armija taip ir neįveikė, patyrusi septynis kartus daugiau netekčių negu suomiai.
Po 82 metų galime didžiuotis ne tik tuometine suomių narsa, bekompromisiniu ryžtu, bet ir šiandienine drąsa. Štai kur reali ir veiksminga parama ukrainiečių kovai už jų ir mūsų visų laisvę!
Česlovas Iškauskas, poltikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt
